Apokalipsės baladės 0

Vilija Virkutytė
www.kamane.lt, 2015-08-10

Renata Šerelytė. Kokono baladės. Vilnius: Alma littera, 2014. 168 p.

Renata Šerelytė – viena įdomiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų. R. Šerelytė stebina naujų žanrų ieškojimais, jos knygose nuo realių situacijų lengvai pereinama į fantastikos pasaulį. Šiomis savybėmis pasižymi ir aptariama knyga „Kokono baladės“. Beje, ši knyga pateko į kūrybiškiausių 2014 m. knygų dvyliktuką. „Kokono baladės“ – fantastinių novelių romanas, kuriame pasakojama apie mūsų planetos gyvenimą prieš apokalipsę. Iš tiesų apokalipsės tema lietuvių literatūroje nėra dažna. Kur kas dažniau apokalipsės scenarijai aptariami moksliniuose straipsniuose ar žiniasklaidoje, vaizduojami kino filmuose.

Galima pastebėti, kad knygos pavadinime „Kokono baladės“ tarsi nurodytas žanras. Vis dėlto baladė yra poezijos ir muzikos žanras, o aptariama knyga – fantastinių novelių romanas. Galbūt reikėtų atkreipti dėmesį į baladės žanro specifiką. Baladė – tai trumpas eiliuotas lyrinis epinis istorinio ar legendinio turinio kūrinys, atskleidžiantis pasaulio paslaptingumą ir tragišką žmogaus likimą. „Kokono baladėse“ iš tiesų netrūksta legendos bruožų, paslaptingumo ir tragizmo. Įdomu tai, kad ši knyga – netikėtas posūkis į socialinės fantastikos žanrą. Iki šiol lietuvių literatūroje toks žanras neegzistavo. „Kokono baladėse“ apokalipsės tema siejama su socialine kritika. Romane vaizduojami įvairiausių socialinių sluoksnių žmonės ir jų ydos. Be to, R. Šerelytė pasirinko savitą knygos struktūrą – „Kokono baladės“ sudarytos iš prologo, dešimties baladžių ir epilogo. Nors kiekvienoje baladėje pasakojama apie tam tikrą veikėją, bet visos baladės susijusios glaudžiais ryšiais. Kiek išsiskiria „Baladė apie Pilkąją planetą“, kurioje diskutuoja keli veikėjai.

Reikia pastebėti, kad knyga artima magiškojo realizmo tradicijai. „Kokono baladėse“ tarsi nėra jokios ribos tarp stebuklo ir tikrovės. Fantazijos ir tikrovės sujungimas – itin svarbus magiškojo realizmo bruožas. Neatsitiktinai knygos anotacijoje rašoma: „Juk patys susikūrėme įstatymus, kurie mūsų nesaugo, sulipdėme namus, kurių sienos nešildo, ir patys susigalvojome pasakas, kuriomis netikime. Todėl net šuo, plukdantis motorinę valtį Vilniaus gatvėmis, yra tikresnis negu kasdieninė rutina – kas žino, kuri tikrovė išgalvota?“ Būtent magiškasis realizmas suderina neįtikėtinus ir kasdieniškus dalykus, antgamtiškumą ir natūralumą. Magiškojo realizmo kūriniuose veikėjai kitokie nei paprasti mirtingieji – magiški ir mistiški. „Kokono baladėse“ veikia ne tik žmonės. Pasaulis kupinas įvairiausių gyvybės formų. Aplinkui skraido salamandros, vaikšto grybai, motorine valtimi plaukia šuo, atgyja antikvarinis krėslas. Įdomu, kad „Kokono baladžių“ veikėjų nestebina neįprasti jų gebėjimai: „Tai, kad moka naudotis valtimi, šuns visai nestebino. Jo seniai niekas nebestebino“ (p. 90). Magiškojo realizmo kūriniuose fantazija pateikiama tarsi tikrovė. Knygoje gyvenimas primena karnavalą, nes viskas dinamiška ir hiperbolizuota. Magiškojo realizmo kūriniai dažnai remiasi mitologija, bet „Kokono baladėse“ jos ieškoti nereikėtų. Išsiskiria tik salamandros įvaizdis, trumpai pasirodantis beveik visose baladėse. Mitologijoje salamandra laikoma ugnies stichijos dvasia, o romane ji – apokalipsės pranašė.

„Kokono baladėse“ pasaulis prieš apokalipsę piešiamas gana niūriomis spalvomis. Knygos problematiką taikliai atskleidžia epigrafui panaudota Clive’o Stapleso Lewiso mintis: „Melskimės, kad žmonija niekada nepabėgtų iš Žemės ir nepaskleistų savo blogio kitur.“ R. Šerelytė romane vaizduoja chaotišką Vilnių, bet kartu apibendrina viso pasaulio situaciją. Žemė pradeda šalti, nebeveikia jokie fizikos dėsniai, nebelieka laiko, dingsta spalvos ir kvapai. Vienas svarbiausių knygos motyvų – žemę tvindo iš gelmių plūstantis juodas vanduo: „Tarsi būtų sustojusi žemės širdis, atšalusios ugninės arterijos, ir magmos kraujas, pavirtęs juoda riebia mase, kiltų aukštyn, prie miesto kanalizacijos šulinių“ (p. 131). Juodas vanduo – civilizacijos griūties simbolis, kai nebelieka nieko tikro, tik išryškinamos žmonių ydos. Beje, šį potvynį galima sieti ir su Didžiojo tvano aprašymu Biblijoje.

„Kokono baladėse“ dažnai minimas sovietmetis, kurį taip pat galima suvokti kaip juodą vandenį. „Baladėje apie Emą“ pagrindinė veikėja Ema dar gyvena sovietmečio nuostatomis. Ji primena kovotoją, bandančią išlikti perlipant per kitus: „Ši teritorija dabar buvo jos. Galėjo tvarkytis kaip tinkama, o tuos, kurie Emai nepatiko ar trukdė gyventi, ji pritrenkdavo irklu ir įmesdavo į vandenį“ (p. 36). Ema kupina nostalgijos buvusiam režimui: „Koks smagus laikotarpis, – pamanė Ema. – Turbūt atėjo komunizmas. O kas gi kitas – į Apokalipsę nepanašu“ (p. 37). Ema labai džiaugiasi, kad gali pavogti maisto iš užlietos parduotuvės. Pasitelkdama šią veikėją, rašytoja atskleidžia, kad sovietinis mąstymas mūsų visuomenėje dar gyvas.

Tačiau R. Šerelytės kuriamas pasaulis ne tik niūrus, bet ir tragikomiškas, groteskiškas. Romanas priskirtas socialinės fantastikos žanrui, todėl čia svarbūs atskiri portretai – socialinės kritikos pavyzdžiai. Knygoje vaizduojami įvairių socialinių sluoksnių žmonės (ir ne tik žmonės): profesorius, tarnaitė auklė Ema, reklamos agentūros viršininkė, rašytojas, rašytojo žmona elfė, arkliaveidė mergelė, dygliuotas šuo, vaikas, kalbos inspektorius. Tačiau atskiri portretai sudaro visumą ir atspindi mūsų visuomenę. Vaizduojami žmonės praradę tikrąsias vertybes, apsėsti manijų, turintys negalių. Pasitelkdama šiuos veikėjus, R. Šerelytė siekia atskleisti įvairias problemas tiek šeimoje, tiek valstybėje.

„Baladėje apie profesorių“ rašytoja pasakoja apie varliagyvių specialistą, kuriam niekas pasaulyje neturi prasmės – tik varlių tyrinėjimas. Netgi apokalipsės akivaizdoje profesorius atsipalaiduoja skrosdamas varles: „Išskrodęs penkias varles nusiramino. Radęs neįprastą vieno egzemplioriaus kepenų patologiją nušvito ir pamiršo visuomenės reikalus“ (p. 21). Galiausiai laboratorijoje nebelieka gyvų varlių, bet susinervinęs profesorius visais būdais siekia jų gauti: „Man verkiant reikia nors poros pievinių varlių. Kitaip išeisiu iš proto“ (p. 23). Profesorius vengia bendrauti su žmonėmis, viską vertina kaip fanatiškas mokslininkas. Dėl savo uždarumo ir fanatizmo profesorius nesugeba susitvarkyti namų, todėl samdo tarnaitę Emą, kuri jam panaši į didžiąją kūdrinę varlę. Autorė kuria tragikomišką profesoriaus portretą, atskleisdama ir akademinės bendruomenės problemas.

„Baladėje apie kalbos inspektorių“ taip pat iškyla mokslinio fanatizmo tema. Čia pasakojama apie fanatišką kalbininką, kuris tiesiog apsėstas taisyklingo kalbos vartojimo manijos. Kalbos klaidų jis ieško net būdamas gamtoje: „Ir sausuose, uogautojų nušukuotuose mėlynojuose šiugžda ne miško pelės, o kalbos klaidos, nešiodamos vidurių šiltine ir dizenterija užkrėstas blusas“ (p. 112). Kalbininkas niršta dėl kiekvienos klaidos, o labiausiai jį įsiutina deputato kalba žmonėms: „– …kad padaryti tai tvarkingai, reikia, kad galėti, o kad galėti, reikia, kad mokėti!.. – šaukė deputatas. Kiekvienas „kad“ skambėjo kaip vinis, kalama į gipskartonį. Inspektorius atsistojo ir lėtai nužingsniavo prie įsijautusio deputato. Priėjo ir vožė tiesiai į snukį“ (p. 119). Įsiutęs kalbininkas virsta terminatoriumi, baudžiančiu elektros srove tuos, kurie daro kalbos klaidų. R. Šerelytė tarsi kritikuoja perdėtą kalbininkų rūpestį kalba, per griežtą kalbos suvaržymą.

„Baladėje apie rašytoją“ pasakojama apie rašytoją ekshibicionistą rudu lietpalčiu. Jis dirba reklamos agentūroje metaforų rašytoju, bet yra ekshibicionistas, jaučiantis „neįveikiamą norą kūrybiškai atsiskleisti“ (p. 59). Be to, rašytojas niekina savo žmoną elfę, kuri atlieka namų šeimininkės pareigas, gėdijasi jos prieš intelektualius pažįstamus: „Iki Peteliškių šiandien nebenueisiu, – suprato rašytojas. – Reikia grįžti namo. Žmona bus paruošusi vakarienę. Bet jeigu vėl žiūrės krepšinį, dievaži, apkulsiu. Negana, kad puodų vergė, dar ir nacionalinio kulto apeigas atlieka. Sarmata prieš kino kritikus ir filosofus“ (p. 63–64). Galiausiai rašytojas virsta kokonu – įstringa ribotame savo pasaulyje. Pasitelkdama šį veikėją, R. Šerelytė parodo meno nuvertėjimą, snobizmą, šeimos santykių griūtį.

Pagrindiniai veikėjai bando išlikti chaotiškame pasaulyje, bet pavyksta ne visiems. Autorė atskleidžia, kad kai kurie veikėjai vienaip ar kitaip išsigelbėja. „Baladėje apie hiacintą“ vaikas bando apsisaugoti nuo žiauraus pasaulio, apsibrėždamas aplink save ratą balta kreidele. Balta spalva – kaip priešprieša blogiui, juodam vandeniui. Į vaiko apsibrėžtą ratą patenka tik dygliuotas šuo, atėjęs jo išgelbėti. Tam, kad užsitarnautų šeimininko malonę, šuo turi atnešti kažką „gyvą, šiltą, spurdantį, kvepiantį paukščio plunksnomis, vanile ir šviežiu sniegu. Iš šitos pilkos, liūdnos teritorijos“ (p. 90). Būtent tokie veikėjai išsigelbėja – patenka už Auksinių durų. Išsigelbėja ir tie, kurie patenka į kosminį laivą ir nusileidžia Pasakų planetoje. Tuo tarpu kiti veikėjai sušąla Pilkąja planeta virtusioje Žemėje. Autorė epiloge ir prologe parodo antiutopinę viziją – Pasakų planetoje žmonės virtę puskatėmis. Kultūrinę atmintį ir atsigabentą rašytojo ekshibicionisto kokoną saugo Senolis. Nors puskatės bando kurti naują gyvenimą, bet atsikratyti kultūrinės atminties nepavyksta – balades bilsnojantis rašytojo kokonas grasina pabusti ir pažadinti praeitį.

R. Šerelytės „Kokono baladės“ skaitytoją intriguoja tiek lietuvių literatūroje nauju žanru, tiek neįprasta tematika. Pasirinktas socialinės fantastikos žanras jungia apokalipsės temą ir socialinę kritiką. „Kokono baladėse“ nėra ribos tarp fantazijos ir tikrovės, todėl vaizduojamas pasaulis – tarsi karnavalas. Tokiame pasaulyje viskas dinamiška, hiperbolizuota, tragikomiška ir groteskiška. Romane vaizduojami įvairiausių socialinių sluoksnių žmonės, kurių ydos ir stumia planetą į apokalipsę. „Kokono baladės“ labai tiks tiems, kurie nebijo pažvelgti į save kitomis akimis.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*