A. Jakučiūnas: „Visai gali būti, kad literatūra moko neskaityti“ 4

Klausimus parengė Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2015-06-08

Keturių prozos knygų autorius (Sokrato gyvenimas arba mirtis (1999), Servijaus Galo užrašai (2005), Tėvynė (2007), Lalagė (2011)), publicistas Andrius Jakučiūnas sutiko pasidalyti mintimis ir įžvalgomis apie literatūros būtį, procesus, ypatybes šiandienos realybėje.

Kas šiuolaikiniame pasaulyje yra grožinė literatūra? Kokia jos reikšmė, misija? Kokią vietą ji užima šiandienos skaitytojo gyvenime?

Tie dalykai taps aiškūs, kai atsiras perspektyva. Kol kas atrodo, kad stengiamasi formuoti grožinės literatūros kaip pramogos – ne prastesnės nei kitos pramogos – įvaizdį. Žinoma, tai nereiškia, jog literatūra nūdieną žmonėms iš tiesų reikalinga tik kaip pramoga; tai labiau parodo, kokią svarbią vietą dabartiniame pasaulyje užima pramogų industrija ir kaip išmoningai manipuliuojama laisvalaikio sąvoka. Tačiau tuo pat metu žmonės tvirtai tiki, kad knyga privalo šviesti, lavinti, ugdyti – žodžiu, pirmiausia tarnauti interesams, duoti naudą. Tiesą sakant, manau, kad meniškumas išliko svarbus tik todėl, kad be jo neišeina sukurti nei kokybiškos propagandos, nei pramogos. Sakykim, meniškumo įvertinimas nėra lemiamas, sprendžiant, skirti projektui Lietuvos kultūros tarybos paramą, ar ne – itin aukštos kokybės kūrinį ekspertas maksimaliai gali įvertinti dešimčia balų, tuo tarpu atitinkant gana abstrakčius prioritetus, kurie nieko nesako apie projektą, bet parodo jo atitikimą dabartinei kultūros politikai, įmanoma pelnyti 30 ir daugiau.

Apskritai nūdienos literatūra yra labai pragmatiška (ar bent jau siekia tokia būti): ji pasirengusi būti kuo patogesnė, įvairiapusiškesnė, paprastesnė, kad tik niekas nepatirtų keblumų ją vartodamas, o autorius kuo greičiau gautų dividendų. Tai nėra jokia apokalipsė, bet jauni žmonės, kurie iš tikrųjų galėtų literatūrą gaivinti, kurie suprato, kas ji iš tikrųjų yra, traukiasi iš jos ten, kur bent teoriškai įmanoma gauti sunkesnių užduočių, – renkasi religinę bendruomenę, kovoja Facebooke už tiesą ir žmogaus teises ar tiesiog vegetuoja. Čia truputį ironizuoju, bet tai nekeičia esmės. Galima rinkti šiukšles, gelbėti keturkojus – ir  dauguma tų dalykų nūdienos pasaulyje atrodys iškilesni nei literatūra. Baugu čia pradėti šnekėti banalybes – visi tai žinome.

Kokia literatūros misija? Gal nėra tos misijos? Visos istorijos – tiek užrašytosios, tiek tos, kurias nešiojamės savo galvose, iš tikrųjų yra viena ir ta pati istorija apie žmogiškumą ir kvailybę. Literatūra yra viskas, ką matote pro langą, ir lygiai taip pat viskas, ko nematote. Tad pasirinkimų, kur jos ieškoti ir ko ieškoti joje, gali būti labai daug. Visai gali būti, kad literatūra moko neskaityti – t.y. skaityti ne (tik) knygas. Gal užtenka stebėti lėktuvą, lengvai ir elegantiškai danguje brėžiantį eilinį skrydžio taką?

O kuo gyvena lietuvių literatūra? Kaip? Kokias išskirtumėte pagrindines šiuolaikinės lietuvių literatūros žymes? Kaip ją matote Europos ar, apskritai, pasauliniame kontekste?

Nemanau, kad pasaulio ar Europos kontekste esame kuo nors išskirtiniai, lygiai kaip nemanau, kad apskritai to išskirtinumo turėtume ieškoti. Svarbu iš pradžių suvokti realybę, o ji ne tokia ir rūsti. Lietuvių literatūra, be abejo, negali prilygti didžiųjų šalių literatūrai, tačiau ji yra absoliučiai eilinė, normali Europos šalies literatūra, ir tuo galime didžiuotis. Vis narsiau atrandame įvairias literatūros nišas ir žanrus, geriau sekasi tėvyninės literatūros eksportas į svečias šalis – pavyzdžiui, faktas, jog 2017-aisiais Lietuva bus tarptautinės Leipcigo knygų mugės svečias, yra ne tiek mažai sakantis apie mūsų literatūros (ir mūsų politikos) pasiekimus. Labai įdomus santykio su poezija kismas – aiškiai stiprėja prozininkų gretos ir mažėja poetų, tačiau apskritai poezija – neišskaitant tokių keistų formų kaip M. Leknickas – savo pozicijas visuomenėje stiprina; dabar ji įvairiais pavidalais pasiekia net tuos sluoksnius, kurie nesupranta, kas ta poezija, ir kam jos reikia. Spėju, kad poezija darysis dar svarbesnė, nes nūdienos prozoje, kuri susitelkusi į pasakojimą (apie), autoriui vis sunkiau išsaugoti autentiškumą, arba jį tenka keisti autentiškumo falsifikatu; eseistika tampa tarsi protezu. Jeigu būčiau mokinukas šiais laikais ir turėčiau panašių lūkesčių, kokius puoselėjau tada, kokiais 1990-aisiais, mano pasirinkimas būtų vienareikšmis – poezija. Nėra puikesnio, nėra iškilesnio būdo gyventi šiandien.

Kita vertus, literatūroje nėra jokio stabilumo. Viskas labilu ir keičiasi kiekvieną akimirką. Dar visai neseniai leidyklų šventa karvė buvo romanas, bet štai neseniai geriausiai perkama leidyklos Kitos knygos knyga tapo lietuvių autorių apsakymų rinktinė.   

Tradicinė mažos šalies literatūros (o ir mažų nacijų) problema – dėl tikrų talentų stygiaus per daug kuklių gabumų kūrėjų išstumiama į centrą ir jie aktyviai prisideda prie literatūros veido formavimo – jį pilkindami. Šitokia situacija ugdo palankumą niekdarystei kaip tokiai, todėl galiausiai literatūroje susiformavo rėksminga mažutėlių kultūra; šie žmonės nori premijų ir dėmesio, tačiau, deja, nieko nesugeba duoti literatūrai. Į mažutėlių nagus papuolę net atskiri leidiniai (pavyzdžiui, Naujoji Romuva) ir, kas visų keisčiausia, netgi kai kurie regioniniai rašytojų sąjungos skyriai – konkrečiai turiu galvoje Kauno skyrių, kuris nuolat komplikuoja Poezijos pavasario laureato apdovanojimo procesus ir apskritai bando siaurinti savo misiją iki tikslo, kad premija būtų skirta Kauno rašytojui.

Kasdienis literatūros diskursas – siaubingas. Savaitraščiuose ir mėnraščiuose mažiausiai pusė publikacijų yra grafomanija, viešuose literatūros renginiuose kūrybą vis taikosi užgožti pompastika ir lėkštumas. Faktas, kad vis dar pasirodo padorių knygų, išmanant kontekstą, skamba kaip stebuklas. Kita vertus, kaip ilgametis konkurso Geriausia metų knyga vertintojas galiu pasakyti, kad prispyrus būtinybei tas geras knygas įvardyti, pradeda svirti rankos: didelė dalis jų yra įdomios ar vertingos tik tam tikru aspektu, konkrečioje situacijoje. Knygų, kurios nekelia abejonių dėl savo įtaigos ir kokybės, per metus pasirodo vos viena kita. Jei nebūtų leidžiamasi į kompromisus, jokie sąrašai apskritai nebūtų sudaryti.

Koks, Jūsų nuomone, rašytojo vaidmuo dabarties visuomenėje? Ar jis yra (turi (turėtų) būti) socialiai angažuotas, atsakingas? Apskritai, kokia rašytojo misija? Ar ji kinta, priklausoma, pavaldi laiko lemiamiems vyksmams, ar tai atskira, sunkiai pasiduodanti išorinėms įtakoms sritis?

Aš visuomet stengiausi, kad būtų kuo mažiau vietos bukumui, lėkštumui ir nekompetencijai, gal ne visada taktiškai, bet dažniausiai nuoširdžiai. Tiesa, manau, kad tą būčiau daręs užsiimdamas bet kokia kita veikla, nebūtinai rašytojaudamas. Bukumas ir lėkštumas yra mūsų amžiaus demonas, – kartais tiesiog svaigsta galva, kaip giliai idiotizmas yra įleidęs šaknis į mūsų visuomenę.  Bent minimalių gėrio ir grožio, na, ir pagaliau tiesos, standartų reikalaujančiam žmogui mūsų visuomenėje natūraliai teks snobo ar net pižono vaidmuo. Pavadinęs niekdarystę jos tikruoju vardu bus laikomas žiauriu. Norintis literatūros vietoj menkaverčio jos surogato – pasipūtusiu ir atitrūkusiu nuo pasaulio. Šitoks mąstymas veda į akligatvį, tai – mirtis. Net jei tiesos nėra, reikia gerbti jos buvimo galimybę – lygiai kaip siekiant kažko, kas iš tikrųjų yra svarbu, negalima atmesti stebuklo vilties.

Rašytojas turi privilegiją nedalyvauti vadinamojoje diskusijų kultūroje, kuri su tikrąja diskusijų kultūra santykiauja kaip skaitymas su skaitymuku. Jis laisvas nuo daugybės standartų ir prievolių, kurios slegia dažną viešą asmenį, ir, sakyčiau, kaip tik tai savotiškai pasmerkia rašytoją turėti poziciją aktualiais visuomenei klausimais. Tai savotiška neišvengiamybė – nedrįsčiau to laikyti pasirinkimu. Žinia, rašytojo poveikio visuomenei priemonės yra gana kuklios, bet jų daug, todėl efektas kartais gali pranokti lūkesčius.

Ankstesnėje pastraipoje užsiminiau apie stebuklą. Menas išplaukia iš mitologinio ritmo, o stebuklas yra mitinio pasaulio neatskiriama dalis. Mūsų pasaulio stebuklas vyksta čia ir dabar. Išpažinti jį, mąstyti apie jį kalba, ne tik kūnu, yra didžiulė privilegija.

Jūsų apsakymų vainikas Lalagė gana sudėtingas, lėtas skaitinys. Ilgi sakiniai, (iš)plėtota, tęstinė mintis, kurioje jungiami, maišomi skirtingi vaizdai, lygmenys, pereinama iš vieno į kitą, reikalauja atidos, stabdo prie informacijos srauto įpratusio skaitytojo akių bėgsmą. Todėl knyga ne tik verčia susikaupti, dirbti, bet ir yra imli laikui, kurio šiandien visiems daugiau mažiau trūksta. Ar sutinkate, kad toks skaitinys – prabanga, skirta ne kiekvienam, reikalaujanti ypatingo skaitytojo? Jeigu taip, koks jis? Apibūdinkite pagrindines, išskirtines savybes.

Įdomu, kaip jau savo klausimu retransliuojate dabarties skaitymo – bet iš tikrųjų skaitymuko – madas, iš anksto apibrėždama šiuolaikinį skaitytoją kaip skubantį, neturintį laiko (vadinasi, neatidų ir iš esmės negalintį suprasti jokios sudėtingesnės knygos). Tai yra klišė.

Jei anksčiau būsite pasirinkęs gyventi savo išdailintoje, iššvarintoje tikrovėje, kur jūsų nesivaikys praeities šmėklos, jūs nesuprasite net paprasčiausios knygos, – apskritai, jūs nieko nesuprasite. Tai, kad jūsų rankose knyga, nieko nereiškia. Jūs skaitytoju atsisakėte būti tada, kai nesutikote priimti gyvenimo iššūkių, pabijojote norėti daugiau, negu įstengiate padaryti. Nesiklausėte, ką svirpia aukštos įtampos laidai, kaip prieblandoje amsi šuva.

Be abejo, jums sakys, kad toks požiūris kaip mano yra pasenęs. Netikėkite tuo. Iš savo patirties galiu pasakyti – kiekviena epocha (tai, kas vadinama šiais laikais) trunka maždaug dvejus metus. Po to visi kalbės vėl kaip nors kitaip, skatins jus siekti kažko kito. O jūs, jeigu tuo kliausitės, taip ir liksite nieko nepešęs.

Taigi galiu pasakyti – Lalagei tikrai reikia skaitytojo, bet ne ypatingo, o tiesiog skaitytojo. Skaitytojui laiko netrūksta, jo nėra pasiglemžęs joks informacijos srautas – todėl jis ir skaitytojas. Nereikia apsigavinėti – jei jūs perkate knygų lentyną ir užpildote ją knygomis, jūs esate knygų lentynos pirkėjas, o ne skaitytojas. Štai kur šuo pakastas. 

Manau, kad skaitytoją, žinoma, jeigu jis skaitytojas, o ne knygų pirkėjas ar knygų apvalkalėlių mezgėjas, Lalagė turėtų gana stipriai jaudinti, nes tai kūrinys apie kūrinio radimąsi, apie tai, kaip jis gimsta, ir kaip gali būti suprastas. Naratyvas tarsi išauga iš žinomos Horacijaus odės ir plečiasi, apimdamas vis naujas teritorijas – panašiu principu mumyse gimsta tekstas, prasmė. Manau, kad tai įžodinti labai svarbu ir konkrečiam skaitytojui, ir visai mūsų kultūrai, nestokojančiai veržlumo, bet dažnai pritrūkstančiai supratimo, kodėl svarbu viena, o ne kita.

Dėl jūsų minėto teksto sudėtingumo: Lalagė yra šiek tiek holografinis kūrinys, todėl net ir nedidelė pastraipa gali suteikti jums nemažai žinių apie visumą.

Jūsų nuomone, ar tikslinga šiandienos pasaulyje, ar iš viso reikalinga ir ar įmanoma aukštosios ir masinės literatūros (kultūros) skirtis? Jeigu taip, kokios žymės, užduotys?

Nežinau, kas šiais laikais dar vartoja tokią terminiją, ir tuo labiau nežinau, ar nūdienos gyvenimo filosofija gali sau tokią skirtį leisti. Tai gariūnlaikio aktualija. Dabar popkultūra drąsiai žengia į elito teritoriją, o elitas  elegantiškai popsėja – ir visiems viskas  gerai. Tačiau kaip visais laikais yra ryški skirtis tarp kūrybos, meno ir šlamšto. Profesionalus menas yra menas, taip pat liaudies, t. y. kiekvieno iš mūsų, kūrybiškumo vaisiai nusipelno būti laikomi menu, tačiau mūsų irzlių pakraščių mažutėlių, ištroškusių visų pirma premijų ir dalyvavimo skaitymuose, rašinėliai nėra menas ir juo niekad nebuvo. Kaip matote, visiškai aiški sistema.

Dar sugrįžtant prie Lalagės, sakytina, kad jos struktūra artima, netgi prašosi elektroninės versijos, tad, ką manote apie skaitmeninę terpę literatūrai? Jūsų supratimu, popierinė knyga (jau) tampa atgyvena ar ji visada gyvuos paraleliai su elektronine knyga?

Aš nesu tikras, ar Lalagė tikrai prašosi elektroninės versijos – nebent tuo aspektu, kad ją būtų buvę galima formuoti kaip interaktyvią knygą, turinčią daug perskaitymo variantų. Beje, tą padaryti būtų niekada ne vėlu, nors aš apskritai nenorėčiau užsiimti spekuliacijomis, kaip būtų, jei būtų. Apskritai ir Lalagė, ir mano neparašytasis romanas, apie kurį esu ne kartą kalbėjęs, tam tikra prasme yra šiuolaikinio meno objektai, ir jiems įmanoma pritaikyti įvairias koncepcijas – tik čia jau dalykas, nebūtinai susijęs su elektronika.

Nemanau, tiksliau, nerasčiau įrodymų, kad popierinė knyga tampa atgyvena, ir tai, tiesą sakant, mane baugina, nes būtent ji tapo skirtumą tarp knygų pirkimo bei jų laikymo ir skaitymo drąsiai naikinančios vadinamosios skaitymo kultūrėlės simboliu – kultūrėlės, kuri yra lėkšta, ir, priešingai nei pati skelbiasi, bedvasė, nes yra priklausoma nuo reklamos specialistų, dizainerių ir interjero kūrėjų rekomendacijų. Tai kultūra, kurioje knyga susieta su jaukumu, mielumu, šeima, karjera, sėkme, jos vartojimas – atkreipkite dėmesį, būtent vartojimas, o ne skaitymas, – su poilsiu, gamta, brangiais baldais, desertu, arbata bei kava. Norint dalyvauti šioje skaitymo kultūroje, visiškai nebereikia skaityti – štai kur esmė.

Manau, kad ateina laikas, kai elektroninė knyga taps vienintele priebėga nuo šurmulingos neskaitymo kultūrą agresyviai platinančios skaitymo kultūrėlės. Tariamai beveidę, t. y. nemielą, nejaukią, netinkamą puošti namus, elektroninę knygą netrukus teks laikyti labiau tradiciniu literatūros formatu nei popierinė knyga, nes ji išsaugos klasikinį literatūros principą – būti vartojama skaitant ir neturės pašalinių dirgiklių, tuo tarpu tradicinė knyga taps vaizdo kultūros ir viešųjų ryšių sistemos dalimi.

Kaip manote, ar priešprieša tarp popierinės ir elektroninės knygos nėra dirbtinai kuriama? Gal iš tiesų tai – atskiros nekonfliktuojančios literatūros pasaulio apraiškos, esatys? Ar vis tik varžovės? Jeigu antrasis atvejis, kodėl? Kokie abiejų privalumai, trūkumai? Kas laimės? Kaip greitai?

Šiokia tokia priešprieša kyla tik dėl baimės ir nemokėjimo naudotis, kaip sako TV, naujovėmis. Taip kitados buvo ir su bankomatais – menu, turėjau paimti iš bankomato bene visų vyresnio amžiaus kolegių pinigus. Jos bijojo net prisiliesti prie bankomato, negalėjo pasitikėti daiktu, kuris yra be dvasios, ne žmogus. Tuo pačiu, siekdama naudos sau, mus gąsdina tradicinės knygos industrija.

Iš tikrųjų nėra (arba greitai nebebus) jokios priešpriešos – skaityti skirta literatūra bus (o iš dalies ir dabar jau yra) elektroninė, o popierinė knyga bus skaitymuko kultūros, eksploatuojančios ir transformuojančios skaitymo vaizdinius pagal rinkos situaciją, svarbiausias fetišas, – dizaino, inovacijų produktas, politikos formavimo priemonė, propagandos dalis. Tam tikra prasme šis išsiskyrimas yra fatališkas, tačiau nėra bloga lemiantis – man baisesnė ir pavojingesnė atrodo situacija, kai abi jos laikomos siekiančiomis vienodų tikslų, – iš čia kyla nesusikalbėjimas, pasimetimas. Tuomet hipsteris, pirkdamas antikvariate kažkokią dailiai atrodančią seną knygutę, įsivaizduoja, kad tas veiksmas kažkokiu būdu jau yra skaitymas. Mamytė, skaitanti kokį Murakamį apvaisintai kiaušialąstei, tariasi investuojanti į savo atžalos intelektą. Tai klaiki šizofrenija, kurią reikėtų kaip nors pažaboti.

Knygos provaizdžio galia yra triuškinanti, tad aš matau begalę prasmingų dalykų taip pat ir skaitymo kultūrėlėje. Ji moko harmonijos ir psichinės sveikatos, padeda racionaliai planuoti išlaidas, sumanesnis žmogus galbūt sužinos, kaip teisingai išsirinkti partnerę arba gražiai praleisti senatvę. Neturėtume užmiršti, kad iš literatūros viso to negausime – geriausiu atveju jūs užsisklęsite pasikartojančiuose savo iliuzijų cikluose, ir savo hermetišką gyvenimą pragyvensite toli nuo realybės.

Tuo tarpu literatūra, atsisaisčiusi nuo knygos reikšmės išlaisvės ir taps labiau lavėjimo priemone, o ne pramoga, kaip bandoma įteigti dabar. Nemanau, kad visa tai į bloga.

Kaip įsivaizduojate šiandienos skaitytoją? Ko jis tikisi? Ko jam reikia? Kaip skaito?

Skaitytoju kiekviena iš anksčiau minėtų skaitymo kultūrų laiko visai kitą tipažą. Skaitymuko kultūroje skaitytojas yra knygų ir įrenginių joms laikyti pirkėjas, autorių kulto adeptas – garbintojas, knygose užfiksuotų propagandinių nuostatų platintojas; nušvitėliškai patiklus (bet drauge ir nirtus) tariamo taurėjimo kvieslys. Iš esmės – sentimentali ir kvaila vidutinybė, mūsų valstybės ir visuomenės viltis. Jam, be abejo, reikia panem et circenses, bet neturi būti jokių gladiatorių ir jokių liūtų – juk tai gali pažeisti jautresnę psichiką, o jie yra nusipelnę neturėti sutrikimų. Reikia dvasingumo ir dailaus guru, ekologiško maistuko, didelio prekybcentrio ir gilios užmaršties. Myliu šiuos žmones ir visuomet norėjau būti vienu iš jų, deja, man nepavyko, ir jau tikriausiai nebepavyks.

Koks yra skaitytojas kita šio žodžio reikšme, pasakyti yra šiek tiek sunkiau. Kartais žmonės įsivaizduoja rašytoją kaip tą, kuris rašo – sėdi prie stalo ir barškina klavišais. Realybėje yra kitaip. Neretai parašai per dieną vieną ar du sakinius – tai begalybė informacijos ilgiems apmąstymams, kiekvienas mūsų žodis yra kosmosas, kuriame galime paskęsti visa siela (o gal net ir visu kūnu). Žodžius lydi kambaryje einant ratais sukarti kilometrai; anądien, apimtas euforijos, išėjau į Valakmapius fotografuoti gėlyčių. Visa tai yra atpažinimo, suvokimo, mitologinis garbinimo, savęs pašventimo ciklui aktas – tai taip pat yra rašymas.

Lygiai tas pats su skaitymu. Knyga yra tik priemonė, o tapsmas skaitytoju paradoksaliai yra išsivadavimo iš knygos kelias. Visas pasaulis, kurį matome, mums yra parašytas, nes mes mąstome žodžiais. Taigi skaitymo aktas vyksta beveik kiekvieną minutę, negalime nuo jo atsitraukti, nes tai reikštų, kad nustojome egzistuoti. Supratimas apie jo neišvengiamumą, apie kiekvieną daiktą ar reiškinį lydinčią reikšmių begalybę yra tai, kas rutiniškoje realybėje sukuria naują būtį. Tai knygos, kad ir ką ta knyga laikytume, gimimo akimirka. Paradoksalu, tai akimirka, išaiškinanti, kad esminiame lygmenyje kūrėjas nesiskiria nuo vartotojo. Taip pat galima teigti, kad šitaip žvelgiant vertintinas bet koks kūrybiškumas, ir malonu, kad madingos šiuolaikinės doktrinos tą mielai pripažįsta.

Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau linkstu manyti, kad skaityti ar rašyti – tai visų pirma padaryti ką nors gero, be jokios priežasties. Vien tam, kad  to gėrio būtų daugiau. Džiaugsmas, kad kažkam pavyko padėti, yra beribis. Tą aš pats ne taip seniai sužinojau.

Kas Jums asmeniškai yra gera literatūra (knyga)? Kokie Jūsų, kaip skaitytojo, reikalavimai?

Galima numanyti mano atsakymą į šį klausimą iš ankstesnių atsakymų. Jeigu kalbame konkrečiai apie knygas, vargu ar pajėgsiu atsakyti. Pastaruosius kelis metus dirbau kultūrinės spaudos prozos ir poezijos apžvalgininku, ir perskaičiau talmudą šlamšto. Tokio, kurį skaitydamas supranti, kad mylimos moters paruošti pietūs yra tūkstančius kartų geresnė literatūra. Dirbdamas tą darbą buvau patekęs į aplinkybes, kuriose atrodė, kad geros literatūros tiesiog nėra, negali būti.

Kitas baisokas patyrimas aplankė dirbant ghost writer (slapto, neoficialaus knygos autoriaus) darbą – turėjau džiaugsmo perrašyti vieną pradedančiojo autoriaus knygelę. Per savaitę niekinį tekstą paversti vidutiniu – beprotiška ir savaip jaudinanti užduotis. Tačiau kai suprati, kad dar per dvi savaites tikriausiai įstengtum tą anksčiau niekiniu buvusį tekstą paversti tokiu, kuris mūsiškame kontekste galėtų varžytis dėl premijų, apima nerimas. Ar literatūra yra tik meistrystė? Gera literatūra – didelė meistrystė? Daugybė mano patyrimų rodo, kad taip. 

Geras kompozicijos išmanymas, subtilus humoro jausmas, taktas – visa tai garantuoja sėkmę. Tai liūdna ir baisu – juk mes mokyti, kad literatūra, menas yra kažkas kilnaus, o štai dirbant, jau tapus rašytoju, paaiškėja, kad literatūra yra tiesiog meistrystė – ir nieko daugiau.

Lieka vienintelė išeitis – desperatiška (bet nebūtinai – dažnai lengva ir smagi) vientiso naratyvo gyvenime paieška, kasdienybės scenografija. Efemerija, kuri ištinka, abiems tikrovėms susilydžius į viena, verta rašytojystės nuodėmės. Taip maniau dar prieš kelis metus, – regis, netgi dar pernai.

Šiandien esu didesnis skeptikas: ne literatūra, o šviesos krytis ant daiktų, sentimentalokas šviesotamsos žaismas yra tai, pagal ką aš sukūriau savo gyvenimą.

Kokia Jūsų nuomonė apie knygos vertinimą, perskaičius pirmą ar penkiasdešimtį puslapių? Kaip greitai knyga turi (ar neturi) patraukti skaitytoją? Ar tai nėra pataikavimas?

Niekdarystė yra itin ekspozityvi, – kartais, kad ją atpažintum, nereikia perskaityti nė sakinio; užtenka ir kelių žodžių. Su geresnėmis knygomis gali būti visaip, nėra jokio bendro vardiklio. O dėl to, ar turi knyga patraukti skaitytoją, kreipkitės kitur. Aš neturiu ką pasakyti. Manęs niekam niekaip nereikia pritraukti. O ir tų skaitytojų įvairių esama: vieną pritrauksi – dešimt atstumsi. Turbūt nieko geresnio nėra pasakyta už  banalybę, kad autorius turi rašyti tai, kas įdomu, kas svarbu jam. O ar tai, ką jis sukuria, bus įdomu kitiems, ar tai atitinka jo epochos vadinamąją dvasią – atsitiktinumas, lemtis. Galima bandyti sukurti tai, ko neva reikia, kas neva paklausu, bet nežinau, ar tai labai įdomu.

Kita vertus, čia pat galiu šį požiūrį ir supeikti: irzlūs mūsų literatūros mažutėliai, įsivaizduodami save minties didžiūnais, kaip tik ir kuria ką nori. Rezultatas – toks nykiai blogas, beviltiškas, kad tiesiog norisi rautis plaukus. Tuo tarpu apie romanai klesti, verčiami į užsienio kalbas, reprezentuoja mūsų kultūrą ir tik aklas gali nematyti viso šio proceso, kuris netgi suvienodina sąlygas įvairiai literatūrai, naudos. Jeigu niekdariai bent kada susimąstytų apie skaitytoją ir vis pasektų madas, jiems – tikiu – sektųsi kur kas puikiau.

Taigi galiausiai turbūt vis tiek viską lemia ta pati meistrystė. Jeigu valdai technē – elkis kaip nori, esi negabus – visur būsi niekis. Bet net ir tokiu atveju turbūt įmanoma nuveikti ką nors gero ir gražaus. Svarbiausia – girdėti ne tik save. Reikia klausyti, ką kalba kiti.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*