„100 du“ – „tarp“ būties ir nebūties 3
Kęstutis Navakas. 100 du: eilėraščiai. – Vilnius: Apostrofa, 2013. – 125 p.
100 du – tryliktoji ir jau šeštoji Kęstučio Navako (g. 1964), Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto, eseisto, literatūros kritiko ir vertėjo, eilėraščių knyga, neskaičiuojant literato sudaryto lietuvių meilės lyrikos rinkinio Dar penkios minutės nakties ir leidinių vaikams. Tarp trylikos – du bendraautorystės vaisiai: su fotomenininku Gintaru Česoniu sukurtas albumas Sutiktas Kaunas (2009); su jauna menininke Akvile Žilionyte – esė Visi laiškai – žirafos (2012). Šiemet pristatyta ir nauja K. Navako esė knyga Begarsis skambutis, tačiau kol kas norisi grįžti prie poezijos.
Paskutiniame knygos 100 du puslapyje teigiama, kad autorius publikuojamus kūrinius suvokia kaip naują kūrybos etapą, tai – kažko kito pradžios taškas, riba, skirianti praeitį ir ateitį, būtį ir nebūtį. Šių kategorijų žaismė, buvimas tarp – 100 du eilėraščių leitmotyvas, darniai siejantis, vienijantis šimtas du kūrinius, kurie (dar ar jau) neturi pavadinimo, tik išdėstymo knygoje, gal ir sukūrimo eiliškumą nurodantį numerį. Kūrinių forma taip pat liudija kismą, todėl tiksliausia įvardyti poeto žodžiais: soneto modifikacija. Visada įdomu stebėti naujo radimąsi, būti, dalyvauti virsmuose, juk poezija – būties kalbà, tad pabandykime įsiklausyti ir išgirsti, ką byloja K. Navako eilėraščiai.
Veidrodis – įvaizdis, kuriuo „antrame“ eilėraštyje skeliama, dalijama realybė į šiapus ir anapus: „veidrodis yra kas sekundę kintanti / nuotrauka į jį kasdien įplauki kaip vis / kita žuvis nors visos žuvys vienodos <...> šiapus stiklo kasdien praplauki pro tą / švytintį tave sugeriantį langą / į tau svarbiausią pasaulį ir už to / lango tik kontūrai <...> tik kasdienė kaita tik buvimo / grotos lyg tave liudytų teismas // jei veidrodis atimtų iš tavęs tai ką jame / matai gal kas liktų ir būtų tu“ (p. 14).
Du pasauliai, o kuris tikrasis: ar tas, kasdien nesikeičiantis, ar tas, už švytinčio lango, kuriame – kontūrai, spalvos, formos? Taip poetas veria šiandienos realybę, kur visa tik atspindžiai, įvaizdžiai – vaizdų kaleidoskopo žaismas. Jame pranyksta, pradingsta, tampa neregima pati esatis, kuri išvystama, kai atsisakoma dirbtinai kuriamų, tariamų tapatybės patvirtinimų, įrodymų. Kas už regimybės, tik tai iš tiesų ir yra, esti, nors neatsispindi.
„septintame“ tarp tikro ir netikro balansuojama laiko atžvilgiu. Laikrodis ir veidrodis abu rodo, tačiau kas rodoma, kas regima – ne viskas, dažnai – niekas. Nepaisantieji laiko – laisvi: „<...> šiandien matei žmonių kurių / nebeliudija laikrodžiai. Tai buvo laisvi / <...> skambėjo varpas ir žmonės / džiugiai leido skęsti popieriniams laivams“ (p. 19). Tačiau ketvirtoje eilutėje laisvi žmonės lyginami su Hieronymus Boscho[i] pragaro vaizdiniu, galbūt tai nuoroda, užuomina, jog visiška laisvė, šiuo atveju nejuntant laiko baimės, – taip pat tariama, o gal įmanoma tik tame, anapusiniame pasaulyje, kurio vienas įvaizdžių – pragaras. „penktame“ pro rakto skylutę žiūrima ten, anapus. Tai – mirties pasaulis, kuriame baisu, nes „nėra kas vaikšto“ (p. 27).
Nesatis – išvėdinti kambariai, kurių įvaizdžiu „šešiasdešimt trečiame“ poetas kalba apie tuštumą. „kai oro / apstu <...> laikrodžiai sustojo“ (p. 79) – žmogaus gyvenimas, įsigyvenimas yra erdvės, vietos užėmimas, vis plečiant buvimo teritoriją, vis labiau joje įsidaiktinant. Eilėraštyje pasakojama erdvė – erdvi, ja ir sustojusio laikrodžio įvaizdžiu teigiamas namų ištuštėjimas, bylojama mirtis.
Buvimo liudijimo, įrodymų ieškoma, žiūrint per santykio su daiktais – materija – ir sąlyčio su žmogumi – jausminė, emocinė plotmė – prizmę. Dešimtoje soneto modifikacijoje prakąstas obuolys – nuoroda: kažko būta. „nesvarbu kad / buvau kad ramiai stebėjau kaip vysta / augalai kai kas dusyk užėjo ir dusyk / nesusitikom. tik pasikalbėjom tik / pasijuokėm <...> prakąstas obuolys: aš jį beveik / matau. jis beveik yra. beveik dabar“ (p. 22) – būti ir kartu nebūti, čia ir ten, dabar ir tada – visa trivialu. Kada? Kaip? Kiek? Esi iš tikrųjų... Išvysti ženklai, bylojantys, jog nebuvai ar žiūrėdamas nematei, verčia abejoti ne tik savo paties, bet ir pasaulio, visa ko tikrumu. „vienuoliktame“ K. Navakas šypseną įvardija tuo buvimo liudijimu, ji priešinga ašaroms, nepaliekančioms išorinių ženklų, o kartu šypsena – „išsislapstinęs pogrindis <...> ji atveda ten / kur atvestų slapčiausi dienoraščiai“ (p. 23). Taip vidus susitinka išorę – išryškėja, atsiskleidžia ir neregima tampa regima.
„keturiasdešimt septintas“ – neišsipildymas – visoks: kai nesusitinki arba sutinki ne tuos, kai mintys – ne tos, kai nerandi žodžių, kai ir laikas – mėnesiai – ne tie. Tačiau: „tu nelauki. laukimas tau pauzė / kiekvienoje pauzėje pilna demonų“ (p. 59). Taip tarytum išpažįstama baimė sustoti – susimąstyti, nes nenorima įsitikinti gyvenimo bergždumu. Kai nelauki – nesustoji –nemąstai, tada tiesiog gyveni. Taip veikiausiai jaučiasi „penkiasdešimt devinto“ „aš“, kalbantis balsu žmonių, „kurių niekas niekad / nenorėjo klausytis: jie rado spragą / jie įsiterpė jie sako: jūs visi // tokie dideli bet aš kas? taškas“ (p. 75). Nors prisipažįstama esant mažu, tačiau taško esatis neišgirstam, neišklausytam žmogui suteikia galios, verčia jį svarbiausiu veiksniu – sprendėju, nes taškas žymi pabaigą, veria pradžios galimybę. Pastebėtina, jog K. Navako kūriniai – išlaisvinti iš skyrybos ženklų gniaužtų, stabdančių, kreipiančių žodžiais reiškiamų minčių srautą. Vis dėlto taškai ar dvitaškiai retkarčiais įsiterpia, kaip ir vienas kitas brūkšnys. Neišsipildymo nuotaika, jausena dar sodresnė „aštuoniasdešimt ketvirtame“, tačiau telieka ji asmeniniam skaitytojo patyrimui, individualiai išpažinties pajautai.
„dvidešimt ketvirtame“ – keliaujama, o kas liudija kelionę, liudija, jog keliauta – atvirukai?.. Poetas teigia asmeninio patyrimo – vėlgi buvimo – reikmę. Atvirukuose nėra žmonių, tėra tobuli pastatai. Kitaip sakant, poligrafija kal͂ba, gyva tik tada ir tik tol, kol esama mieste, vietoje, vos išvykus ar išsiuntus atviruką, jis tampa miesto esaties fakto liudijimu, bet ne genius loci[ii] pajautos galimybe, viena tokių – „praeivis tyliai pasako kad / šiandien šalta“ (p. 36).
K. Navakas kalba ne tik apie realybės tariamybę, savo kūriniais daugina pasaulius ar liudija jų daugį esant tikrovę. Literatas „šešioliktame“ mąsto knygą kaip dėlionę, jos reikmę: „reikėtų perrašyti visas knygas / sukeisti žodžius vietomis perdėlioti / juos kad knygos taptų nebesuprantamos“ (p. 28). Tai šiandienės literatūros, besiblaškančios tarp popierinės knygos ir kompiuterio ekrane skaitomų elektroninių, virtualių (kiber)tekstų[iii], būties apmąstymas, kurio esminė idėja – knygos išgyvenimas, išlikimas – kaip? Popierinė knyga, šiandienos vartojimo kultūroje – vienadienė, vienkartinė, todėl ji turi tapti nesuprantama ir daugiamatė, leidžianti ir reikalaujanti skaitymą kartoti ir kartoti. O ištartis: „suprantamos knygos vargina“ (p. 28), – tarsi poeto dūris skaitytojui, nebenorinčiam ar (ir) jau negebančiam suprasti, tenorinčiam panirti į žaismą – prasmės uždangą ar net prarastį – beprasmybę.
Asmeninė literato patirtis, suvoktis, daugiau mažiau priklausoma nuo kultūroje galiojančių diskursų, skleidžiasi „ketvirtajame“: „augalai yra portugalai. gyvūnai yra / prancūzai. metalai yra vokiečiai o / mineralai skandinavai. <...> tai ką / veikiame yra žydai. <...> mūsų aistros ispanai / mūsų tyla islandai“ (p. 16). Taip žaismingai būtis ir buitis aiškinama tautybės perspektyva, kartu išskiriant tautų esmes. Tačiau paskutinės dvi kūrinio eilutės ir vėl liudija tai, ko nėra, o nėra – britų, vengrų, rusų, olandų, lietuvių. Ką tai reiškia? Ar šios tautos neturi savo žymės K. Navako patyrimuose? Ar joms negalioja kultūriniai stereotipai? Klausimai, į kuriuos teatsako kiekvienas asmeniškai.
100 du K. Navako nerimuoti eilėraščiai, kurių pirmoji pusė artimi angliškajam sonetui, antroji – itališkajam, – kelionė tarp realybės plotmių, galimų ar gretimų pasaulių, ieškant tikro ar siekiant įsitikinti, jog tokio paprasčiausiai nėra. Visa – „malevičiaus juodajame kvadrate, – kuriame, – nėra / juodo dažo ten visos kitos spalvos / apsimeta juoda jos jau virto juoda / juoda jas ištirpdė <...> kvadrato / spalvos taip ir liks įkalintos juodoje“ (p. 52). Juoda labai estetiškai žaidžia knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Jeigu juodą aiškintume kalbos perspektyva, ji atstotų tylą, kuri, K. Navako žodžiais: „taipogi kalba gal vienintelė / kalba kuri neegzistuoja kuri pamirštama / dar prieš spėjant užrašyti tyla yra // tai ką žodžiai amžiams paslėpė“ (p. 106).
Taigi būtis nesibaigia juodoje, tebeskamba tyloje, visa esti už esamybės ribų, tarp ten ir čia. Tereikia kartais atversti 100 du, – tarp balto ir pilko, – kad nebūtų pokalbių, kurie neįvyko.
______________
[i] Hieronymus Bosch (apie 1450–1516) (tikr. Jeroen Anthonissen van Aken) – Nyderlandų dailininkas. Vienas žinomiausių darbų – „Linksmybių sodas“.
[ii]Genius loci lotynų kalba reiškia: vietos globėjas; išskirtinė vietos ypatybė ar atmosfera, veikianti dvasią.
[iii] Kibertekstas – perspektyva, nusakanti kiekvieną tekstą, pagrįstą interaktyvumo ypatybe, kuri paprastai užtikrinama konfigūracijos ir rašymo funkcijomis. Kiberteksto sąvoka taikoma tekstams, nepriklausomai nuo jų pateikties, raiškos medijos.