Vaizdai iš pelenų. Filmas „Sauliaus sūnus“ 0

Tomas Genevičius
www.kamane.lt, 2016-03-11

Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomas vengrų režisieriaus László Nemeso (g. 1977) vaidybinis filmas „Sauliaus sūnus“ (2015 m., platintojas „Scanorama“) išsiskiria tarp daugybės kitų filmų apie Holokaustą. Šį tragišką žmonijos įvykį režisierius siekia perteikti kaip dabartyje išgyvenamą asmeninę patirtį, derina skirtingas veiksmo filmo ir avangardinės kino kalbos formas, sukuria ir iki paskutinio kadro išlaiko paveikias moralines alegorijas.

Filmo veiksmas vyksta Aušvico koncentracijos stovykloje 1944 metais. Pagrindinį veikėją Vengrijos žydą Saulių Ausländerį (jį vaidina vengrų poetas Géza Röhrig, g. 1967) sunku būtų pavadinti herojumi įprastine šio žodžio prasme. Saulius – vienas iš Sonderkommando konclagerio būrio narių, SS sudaryto iš žydų, priverstų dirbti nacių „mirties fabrike“. Į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą (filmo veiksmo vieta) 1944 m. vos per aštuonias savaites buvo deportuota apie 424 tūkst. Vengrijos žydų. Sonderkommando juos pasitikdavo ir nuvesdavo į dujų kameras (tariamai į dušus), prieš tai nukirpę jų plaukus. Po visko surankiojus jų daiktus, kūnus sudegindavo krematoriume. Dauguma išgyvenusiųjų Holokaustą Sonderkommando veiklą vertina kritiškai, rašytojas Primo Levi lageryje dirbusių žydų veiklą prilygino kolaboravimui, o pačio būrio egzistavimą pavadino demoniškiausiu nacių nusikaltimu.

Holokaustą šiame filme matome taip, kaip niekada iki šiol – stambu planu: kamera neatsilikdama seka pagrindiniam filmo herojui iš paskos, perduodama jo kelių dienų akiratį esamuoju laiku. Ant jo nutrintų drabužių užpaišytas didelis raudonas kryžius – taikinys nacių kareivio kulkai ir kino operatoriaus kamerai.  

Filme nors ir chaotiškai – už kadro arba visai ne fokuse – vykstantys įvykiai remiasi gausiu faktinės medžiagos kiekiu. Visas scenarijus (rašytojai László Nemes ir Calra Royer) kurtas, pasitelkiant žinomų istorikų konsultacijas ir išlikusius dokumentus. Pvz., „Aušvico rankraščiai“ (dar žinomi pavadinimu „Balsai iš po pelenų“) – tai penketo Sonderkommando asmenų dienoraščiai, atrasti krematoriumo grindinyje po karo 1945-aisiais, kurie iš esmės ir paskatino režisierių statyti šį filmą. („Aušvico rankraščius“ vengrų režisierius L. Nemesas atsitiktinai perskaitė, dirbdamas garsaus Vengrijos avangardinio kino režisieriaus Bela Tarro asistentu). Filmas taip pat turi daug sąsajų su garsiuoju prancūzų režisieriaus Claude Lanzmanno dokumentiniu filmu „Shoah“ (1985) – 9 su puse valandų trukmės Holokausto sakytinės istorijos dokumentu, sudarytu vien tik iš išgyvenusių žydų prisiminimų, tarp jų ir Sonderkommando narių liudijimų.

Vienas istorinių, kameros ir žiūrovų akiratin patenkančių įvykių – Sonderkommando būrio rengtas sukilimas (pagrindinis veikėjas įtrauktas į jo organizavimą). Filmo scenose matome, kaip prie to prisidėjo moterys, rinkusios paraką Sonderkommando nariams, planavusiems susprogdinti dujų kameras ir krematoriumus. Kelios scenos labai tiksliai atkuria slapta vieno iš Sonderkommando narių darytas fotografijas, kurios vėliau buvo perduotos lenkų pasipriešinimo dalyviams. (2001 m. šių nuotraukų eksponavimas ir prancūzų filosofo Georges Didi-Hubermano knyga „Vaizdai nepaisant nieko“, kurioje jis pabrėžė, kad jos perteikia Aušvico realybę, sukėlė dideles diskusijas dėl Holokausto reprezentavimo galimybės). Remiantis šiais istoriniais faktais, filme Sonderkommando nariai netiesiogiai parodomi rezistenciniame kontekste, kaip galbūt vieninteliai asmenys, galėję kovoti už žydų išvadavimą konclageryje.

Filmo pradžioje tarp dujų kameros aukų Saulius randa dar kurį laiką kvėpuojantį berniuką, kurį nesėkmingai bando išgelbėti, o vėliau, įvardijęs jį savo sūnumi, siekia slaptai palaidoti. Kol dalis Sonderkommando ruošiasi išsivadavimo operacijai, masiniuose kapuose nuolat aidint šūviams ir degant žmonėmis užpildytomis krosnims, Saulius karštligiškai bando surasti tarp mirčiai pasmerktų žydų rabiną, kuris slapta surengtų laidotuves vaikui. Savo gyvybės išsaugojimas staiga jam nebėra toks svarbus, kaip šio tikslo įvykdymas. Tai, ko gero, labiausiai interpretacijoms pasiduodanti ir vis dėlto sunkiausiai suvokiama filmo vieta, kadangi šie pavaizduoti realūs istoriniai įvykiai (P. Levi rašė apie paauglę, kažkokiu būdu išgyvenusią dujų kameroje ir nenusisekusį Sonderkommando maištą) turi alegorinę prasmę.

Lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas knygoje „Likvidi meilė“ rašo, kad „visos kitos vertybės yra vertybės tik tol, kol jos padeda žmogaus orumui ir jį išsaugo“. Pasak mąstytojo, „moralė yra ne kas kita, o įgimtas žmogiškumo pasireiškimas, ji netarnauja jokiam tikslui ir veikiausiai nesivadovauja naudos, patogumo, šlovės ar savęs įtvirtinimo lūkesčiais“. Sauliaus pasirinkimas palaidoti vaiką, kai šalia žudomi tūkstančiai, atrodo iracionalus ir beprotiškas.  Nors to negalima visiškai atmesti, tai nėra akistatoje su siaubu patirtas proto netekimas, nes ši beprotybė nėra tokia ryški, palyginti su tuo, kas vyksta aplink jį.

Apie žmogiškumo iracionalumą nacių sukurtame pasaulyje, kur „protas tapo moralės priešu“, Z. Baumanas sako: „Racionalumas siekiant išgyventi pavertė visus kitus žmogaus elgesio motyvus iracionaliais. (…) Sumenkinęs žmogaus gyvybę iki apskaičiuotos būtinybės išgyventi, šis racionalumas iš žmogaus išplėšė jo žmogiškumą” (iš straipsnio „Racionalumas ir gėda“). Nes nesvarbu, kiek žmonių pasirinko moralę vietoj savisaugos racionalumo, svarbu, kad bent kažkas ją pasirinko. „Neracionalūs“ Sauliaus veiksmai – tai spontaniškas bandymas išsaugoti žmogiškumą ten, kur jo visai nebeliko, nes pats Holokaustas atsirado sunaikinus žmogiškumą.

Beveik kvadratiniame ekrane („akademinis“ kadro formatas naudotas iki 1952 m.) stambiu planu visada matome veikėjo veidą ar nugarą, į kadrą patenka tik visai šalia vykstantys įvykiai. Dėl filme naudojamo mažo ryškumo gylio ir nuolatinės prietemos – tai daugiausia nesufokusuoti, išsprūstantys iš kadro vaizdai, lyg matytume juos (juos matytų herojus) nudelbę akis. Filme labai svarbi ši nesufokusuota, bet savotiškai ryški erdvė, kurią kūrėjai išgavo filmuodami 35 mm kino juosta. Nuolatos kartu su veikėju judanti hipersubjektyvi kamera (operatorius Mátyás Erdély) atskleidžia ne tik tai, ką mato Saulius, bet ir jo asmeninius išgyvenimus, tai, kas su juo vyksta. Užkadriniai dalykai, įvykiai įsibrauna priešais kamerą ir tampo besiblaškantį, tačiau niekuo nesistebintį veikėją po nesibaigiančius, ugnimi alsuojančius pragaro ratus, tik dėl keistos apvaizdos ar atsitiktinumo jam vis liekant gyvam (nors jis jau seniai nebepriklauso gyvųjų pasauliui: „mes jau esame mirę“ atsako jis vienam iš bendrų, apkaltinus jį išdavus gyvuosius vardan mirusiųjų).

Galima teigti, kad Holokaustas, jo reprezentacija čia sukoncentruota, tačiau visas pragaras yra gerai jaučiamas ir numanomas, sukuriamas žiūrovo sąmonėje klaustrofobiškais vaizdais ir iš visų pusių sklindančiais garsais: tai nuolat besisukančio mirties fabriko girgždesiai, dejonės ir šnabždesiai (filme galima išgirsti net aštuonias pasaulio kalbas). Užkadrinė erdvė ir garsas šiame filme praneša apie tai, ko nesimato ir ko neįmanoma reprezentuoti regimaisiais vaizdais.

Kritiškai pasisakantys dėl Holokausto reprezentavimo mene galimybės, pvz., filosofas Jean-François Lyotard’as teigia, kad tokia reprezentacija vis dėl to yra įmanoma, jei tik atrandamas tinkamas būdas (avangardinio meno kalba). Pasak J. F. Lyotard’o, parodyti, kad esama kažko, kas negali būti matoma, menas gali tik uždrausdamas tai matyti.

Iki šiol vienintelis Holokausto reprezentavimo kine atvejis, sulaukęs didelio pritarimo iš kritikų, istorikų ir pačių išgyvenusiųjų, – Claude‘o Lanzmanno filmas „Shoah“. Pats C. Lanzmannas po Steveno Spielbergo filmo „Schindlerio sąrašas“ rašęs, kad Holokausto neįmanoma reprezentuoti vaidybiniame kine, po „Sauliaus sūnaus“ peržiūros gyrė ir išreiškė palaikymą L. Nemeso filmui. Filosofas Georges Didi-Hubermanas filmą „Sauliaus sūnus“ pavadino būtinu, nuosekliu, naudingu, nekaltu monstru.

 „Sauliaus sūnus“ – unikalios formos ir nepriekaištingai atliktas filmas, kuriame nėra nė vieno gražaus kadro; nors L. Nemeso debiutinis darbas šiemet apdovanotas „Oskaru“ (geriausias užsienio kalba sukurtas filmas), tai nėra nei malonus, nei lengvai patiriamas kinas, etiniai tikslai jame paveikia estetinius reprezentacijos klausimus.

Subjektyvus, į pojūčius sutelktas filmavimo būdas sukuria tiesioginio dalyvavimo įvykiuose poveikį, tiksliai perduoda vieno žmogaus patirtį. Taip kai kas pasakoma ir apie patį subjektyvumą: šališka ir asmeninė nuomonė šio filmo temomis – žuvusiųjų ir išgyvenusiųjų Holokaustą, racionalumo ir beprotybės – negali ir niekada nebus visiškai teisinga, nes tik buvimo tenai patirtis gali liudyti galutinę tiesą...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*