Užrašų knygelėse užmirštas laikas: Jūratės Jarulytės „Šiaurės Lietuva“ 1

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2016-04-04

Menininkė Jūratė Jarulytė 2015 metais kūrė labai asmenišką, kone autobiografinį projektą „Lietuvos Šiaurė“. Projekto asmeniškumas išsiskaidė keliais sluoksniais – tai ir geografinė (apibrėžtos gimimo, mokyklos laikų teritorijos), ir emocinė (kalbinti Jūratės kartos žmonės, dažnai buvę klasiokai), ir meninė patirtis (menininkės mėgstamos skirtingos šiuolaikinio meno formos – audiovizualiniai dariniai, daiktų, nesusijusių su estetika, nuotrupos, „kalbančios“ apie bendrą vaizdą, projektų dalyvių įtraukimas ne tik į procesą, bet ir į rezultato vizualizaciją).

Kaip teigė pati Jūratė Jarulytė, tikslas buvo „tyrinėti gimtojo krašto tapatybę, suprasti ryšius tarp praeities, dabarties ir ateities per savo kartos ir asmeninę prizmę, geografinę vietą ir įvairialypį kontekstą. Mano kartos (tai karta, kuriai bebaigiant vidurinę mokyklą, prieš 1990-uosius metus, pasikeitė ideologinė ir politinė sistema) patirtis yra unikali ir nepagrįstai nustumta į užmarštį.“

Todėl visų pirma ir akcentuojamas projekto „Lietuvos Šiaurė“ įtraukimas į nemeninį pasaulį su lokalios geografijos mitologija, kuri dar ir dabar veikia pačią autorę. Tokiu būdu atsiranda nuorodos į tokius šiuolaikinio meno apibrėžimus, kaip bendruomene paremtas projektas arba specialios vietos menai. Iš tikrųjų Jūratė Jarulytė niekad nevengia maišyti kelių skirtingų disciplinų: jos tapybos parodose atsiranda garso, vaizdo darbai, o pati tapyba gręžiasi į fotorealizmą ir reprodukuojamo daikto, vaizdo dominantę.

Šiuo atveju meno projektas įtraukia ir pasirinktose vietovėse gyvenančius žmones (visai nesusijusius su meno sritimi), ir vietos specialius objektus (senų namų erdvėse užsilikę sovietiniai pledai, lovos, senų langų rėmai, ir čia pat vešintys žaliuojantys medžiai, gal net per daug sulapoję, apleisti, negenėti vaismedžiai), kurie savo prisiminimais arba buvimu iškart primintų dvidešimt kelerių metų istoriją. Štai tokia reali, tikra ir maišyta vieta dabar pati turi sugebėti suvaidinti interaktyviame projekte.

Apie laiką ir vietą labai konkrečiai pasisako pati autorė: „Močiutės pasakodavo įvairiausias istorijas apie praeitį, nieko neužsirašinėdavau... Dabar galvoju apie tai, kad mane šiandieną vienaip ar kitaip veikia tai, kas buvo prieš tai, vakar (ir net nesvarbu, kad aš pati daug ko – faktų, įvykių – nežinojau), todėl įdomu klausinėti apie praeitį, tai tarsi kryžiažodžio sprendimas... Galvoju apie laikotarpį iki studijų... tada, dar besimokant mokykloje, griuvo sovietinė sistema ir staiga viskas pasikeitė. Pokyčiai vyko labai sparčiai ir tik dabar, kai jau yra tam tikras laiko atstumas, dažnai susimąstau, kaip stipriai tai palietė mano kartą.“

Konkrečios, bet fragmentiškos minčių sekos atsiranda, begalvojant, kaip suvienyti ir nubrėžti visą šių derinių (sakytinė istorija – prisiminimai, nufotografuoti kaimų vaizdai, gamtos sulaukėjimas, apleistos erdvės, daiktai – artefaktai, atsitiktiniai lokalios vietos garsai) žemėlapį. O jis žymimas punktyrine linija: Joniškis, Biržai, Žagarė, Pakruojis, Skaistgirys ir pan. Iš Jūratės Jarulytės pasisakymų: „Aplinkiniai miesteliai, kaimai, gyvenvietės, net miškai yra susiję tarsi didesnio miesto rajonai. Prieš tai buvo daug kolūkių, fermų, dabar tokie pastatai griūna, kai kas privatizuota, kai kurie tvenkiniai baigia užželti. Noriu užčiuopti, kaip pasikeitė landšaftas per paskutiniuosius dvidešimt metų be jokio suskirstymo (šališkumo), vertinimo... kiek stipriai tie pokyčiai yra paveikti žmogaus ir kartu, kaip keitėsi žmogus, jo būdas, pomėgiai, gyvenimas, būtent žmogus, kuris nebuvo miesto gyventojas.“

Turbūt neatsitiktinai pati projekto autorė parodinę ekspoziciją pradeda rodyti gimtoje, o ne bet kokioje teritorijoje, anot Jūratės, „vietoje, kurioje gimiau ir praleidau daugiausia savo gyvenimo metų“. Ten, kur „dubliuotųsi“ sienų forma ir spalva, nufotografuotas vaizdas ir vaizdas už lango, kur lankytojai atpažintų ne tik savo vietas, bet ir išgirstų per ausines savo pasakojimų fragmentus. Paroda keliaus Šiaurės Lietuvos miestelių trajektorija, o vėliau ją galės išvysti ir Kauno miestas.

Ši laiko ir vietos grynumo vizija – utopinė, galbūt dėl to ji tokia geidžiama ir išsvajota: sukaupti, surinkti atmintį, sujungti metus, paryškinti išsekusios teritorijos punktyrinę liniją galima tikintis tikrovės mito sugrįžimo. Grąžinamos klasiokių svajonės ir baimės jų dukrų lūpomis, fiksuojamos tuščios erdvės – nebeišlikusių žmonių (mirtys, emigracija) minusavimas, o gamtos stichijos permanentiškumas sukuriamas nepertraukiamo fotografavimo režimu (iš to sukurti Jūratės vaizdo darbai, pvz., „Elnių slėnis“, 2015 m., ir pritaikyti ekspozicijai[1]).

Vis tik daugiausiai klausimų kelia šio projekto bendruomenė, kas ji bebūtų: ar buvusi mokyklos klasė, išsibarsčiusi po pasaulį, ar apylinkių kaimynai ir kaimynės. Gali būti, kad dabar, projekto metu, atsiranda nauja bendruomenė, kurią per prisiminimus sunku dar užčiuopti, sunku apibrėžti kaip sociopolitinį ar kultūrinį darinį, o gal tai vėl tik graži vizija. Bendruomenės sąvoką Jūratė ilgai analizuoja ir savo kūriniais, ir viešindama senus užrašus. Ar įmanomas absoliutus bendramintiškumas, juo labiau – ilgą laiką, klausia menininkė, prisimindama praeitį:

„Buvome vaikai, kai mirė Brežnevas. Mano klasiokė išsikirpo iš laikraščio jo nuotrauką, pasikabino ant sienos ir verkė. „Pergalės“ ir kitų švenčių dienos, kai būdavo sustabdomos centrinės miestelio gatvės ir jo šerdyje, karių kapinėse (dabar ten stovi Laisvės paminklas), per garsiakalbius skambėdavo rusiška muzika, eidavo maršai. Kažkas panašaus vykdavo Vėlinių metu kapinėse: poezija, muzika. Dažnai atvažiuodavo mokiniai iš kitų respublikų. Raudonas kaklaraištis prie rudos juodos uniformos. Močiutei pasakodavau, prisiskaičiusi knygų (ji išmokė mane skaityti), apie Leniną, o ji tik liūdnai linguodavo galva. Kai ji mirė, prasidėjo kalbos apie perestroiką, ir tik tada supratau, kodėl ji tylėdavo. Kiti seneliai per karą gyveno prie miško. Ten buvo pradėję statyti naują namą, bet nebaigė. Senelis neilgai trukus po tardymų mirė. Jo niekada nemačiau. Nebaigtą statyti namą perpirko kolūkis ir perkėlė į kaimą. Pernai pirmą kartą pamačiau tą namą.“

Todėl bendruomenė Jūratės projekte taip smarkiai kontrastuoja su gamta. Pirmoji yra daugiasluoksnė, lengvai neišsemiama, (ne)sąmoningai užsislaptinusi (kurie norės prisiminti ir paviešinti nepagražintą vaikystę ir jaunystę?) ir net nevaizduojama, bet jai suteikiamas balsas ir raštas (pokalbiai, susirašinėjimai el. laiškais), taip, tarsi ji būtų kuriamos kultūros antraštė, pagrindinis veikėjas, autorius ar režisierius.

Iš jų antroji – gamta, čia vienalytė, besluoksnė ir lygi, kaip nagrinėjamas Šiaurės lygumų kraštas. Tai gali būti lygi plokštuma, paprasta, be gyvų pavidalų atsiverianti tuštuma arba horizontą žaliai užliejanti suvešėjusi riešuto lapija. Bet jos (gamtos) paprastumas ir įžūlumas užgožia ne tik horizontą, ji tušuoja ne iš „natūros“ kilusius objektus. Anot Jūratės, „gamta sugeba atsinaujinti žmogui pasitraukus... Mane visada žavėjo laukinės pievos, ten nėra klasifikacijos, suskirstymo... jos panašios į erdves, kurių niekas neprižiūri – namus, fermas, apaugusias žolėmis ir medžiais... o kažkada atrodė, kad betonas atsparus laikui. Man įdomu, kad keičiantis landšaftui pastatai, kartais net su baldais ir daiktais, paliekami savaiminiam dūlėjimui, (gyventojai) jų negriauna, netvarko aplinkos, nelygina žemės... ir stovi tokie pamažu griūnantys objektai-monumentai dešimtis metų.“

Šis dviejų priešingų polių (natūra ir kultūra) susidūrimas galėtų būti aiškus kasdieniame gyvenime, bet neaišku, kuo jis baigiasi (ir ar baigiasi) meniniame tyrime? Menininkės akis vėl įsižiūrėjo į senus laikus ir vietas, perskaitė užrašus, įžengė į paliktą žmonių erdvę ir visa tai gretina su čia ir dabar, bando nuspėti nenuosekliai slinkusio laiko metamorfozes, kaip ir kodėl jis buvo užmirštas ir vėl prisimintas.

__________

[1] Jūratės Jarulytės vaizdo darbą „Elnių slėnis“ galima pamatyti interneto svetainėje. Prieiga per internetą: https://vimeo.com/147232091.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*