„Lietuvos šviesovaizdžiai“. Priešnuodis prieš vienatvę 1

Austėja Mikuckytė
www.kamane.lt, 2016-04-01

Nuo balandžio 1 d. „Žurnalistų namuose“ (Jogailos g. 11, Vilniuje) vyksta Igno Stanio ir Vaivos Lanskoronskytės fotografijų paroda „Lietuvos šviesovaizdžiai“. Tai – iškilių Lietuvos kultūros asmenybių meninių portretų ciklas.

Su I. Stanio ir V. Lanskoronskytės dueto kūryba susipažinau 2014 metais. Tuomet lankiausi jų debiutinėje poezijos ir fotografijos parodoje „Sapnai“ bei kalbėjausi su autoriais apie meninį procesą, kūrybą ir visuomenės santykį su ja. Jau tuomet kūrėjai pasirodė išskirtinės asmenybės rėkiančio šiuolaikinio meno kontekste. Šioje parodoje fotografai pristato savo kūrybą, kurioje regime ne tik išlaikytą ir išpuoselėtą originalų poetišką žvilgsnį, bet kartu ir lietuviškos meninės fotografijos tęstinumą. Gebėjimas perteikti atmosferą, sukurti psichologinį kadro herojaus portretą nejučia primena sovietmečiu meninę fotografiją Lietuvoje atgaivinusius Romualdą Rakauską ir Antaną Sutkų.

Didžioji dalis portretinių serijų yra palydimos fotonovelėmis. Tai – garso skaidrės, sukurtos iš portretinių nuotraukų ir pokalbių fragmentų. Abu nuotraukų autoriai dirba interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ redakcijoje. V. Lanskoronskytė – žurnaliste, portretinių interviu, kultūrinių laidų kūrėja, o I. Stanys – fotografu ir operatoriumi. Likimas menininkams netikėtai pasiūlė išbandyti save žiniasklaidoje. Kūrėjai nepraleido progos pasinaudoti šios profesijos teikiamais privalumais ir pokalbiuose bei kadruose įamžinti tuos menininkus, kurie formavo ir turtino judviejų pasaulėvaizdį.

B. Šarkos šok(i)o teatras

Fotografų tandemas pasivažinėjimą po kultūros puoselėtojų pasaulį pradeda nuo aktoriaus ir režisieriaus Beno Šarkos. B. Šarka yra sukūręs „Gliukų“ teatrą, kurį sudaro vienas žmogus – jis pats. Šis režisierius yra teatro bendruomenės autsaideris pačia geriausia šio žodžio prasme. Nonkomformistiniai B. Šarkos judesio spektakliai ir performansai sukuria unikalų dalyvavimo efektą. V. Lanskoronskytė nuotraukomis įtaigiai sukūrė B. Šarkos fantasmagorišką scenos aliuziją. Dvigubos ekspozicijos kadre regime pro metalinio kibiro dugną prasišviečiantį B. Šarkos siluetą. Aktorius apsikarstęs sunkiai identifikuojamais vamzdeliais ir vielomis. Simbolines prasmes įgaunantys buitiniai rakandai – vienas charakteringiausių B. Šarkos dramaturgijos bruožų.

Kitame kadre B. Šarkos profilis paslepiamas po geležinės tvoros pynėmis ir įgauna futuristinių akcentų. Toliau menininkas panardinamas į pustuštę arba puspilnę (atsižvelgiant į tai, ar esate pesimistai, ar optimistai) aprasojusią stiklinę. Režisierius, užsidėjęs stilizuotą nardymo įrangą, plaukioja savo drąsių idėjų gelmėse. Paskutinėje nuotraukoje matome B. Šarkos susidvejinimą. Antrame plane B. Šarka repetuoja vieną iš savo spektaklių – žvelgiant be literatūrinių poteksčių, įveiksmina absurdą. Pirmajame plane – susikaupęs B. Šarkos veidas stambiu planu. Asmenybė – tai ta literatūrinė potekstė, būtina, norint nepasiklysti interpretavimo labirintuose.

V. Braziūno tarmiškas avangardas

Po tylaus, bet šokiruojančio scenos meno seanso stabtelime įsiklausyti į talpius Vlado Braziūno žodžius. Igno Stanio fotografijose regime Poetą, Inteligentą. V. Braziūnas pozuoja tarp Vilniaus universiteto vartų, kur baigė lietuvių kalbos filologiją. Mąslus veidas išplaukusiame kambario fone. Pro langą besidairantis poetas, apsuptas pilkų sovietinių monolitinių pastatų. Fotografijose įvyksta dviejų kontrastingų pradų sandūra. Kūrybinės sielos ir disciplinos, kūrybinės sielos ir buitinių rūpesčių, kūrybinės sielos ir diktatorių palikimo.

Štai tokia priešpriešų vienovė dar labiau išryškinama fotonovelėse, kur po urbanistinį peizažą žingsniuojantis menininkas pasakoja, jog „poezijoje vaikšto savo vaikystės žeme – po tarmiškas upes ir tarmiškus medžius“. Gimtasis Pasvalys poetui yra pasaulio centras, iš kurio veriasi visas pasaulis. Tad nieko keisto, jog V. Braziūno eilėse karaliauja kaimo provaizdis. Tačiau pirmykštė gaivalinga gamta, archajiškas pasaulėvaizdis ir etnografiniai motyvai įvelkami į modernią raiškos formą, apžaidžiami avangardiniais kalbiniais eksperimentais.

R. Treigio švytinti rimtis

Po susitikimo su žodžio meistru, imame kalbėti vaizdais. V. Lanskoronskytės kadruose užfiksuotas fotomenininkas Remigijus Treigys. Net keliose nuotraukose atsikartoja lempos leitmotyvas. „Fotografija yra rašymas šviesa“, – yra sakiusi pati Vaiva. Tad darau prielaidą, jog šviesos šaltinis į objektyvo regos lauką pateko neatsitiktinai. Pagaliau juk ir pats parodos pavadinimas pasufleruoja, jog susiduriame su tautos šviesuomene, spinduliuojančia savo kūryba.

Kita vertus, R. Treigio fotografijos nepavadinsi saulėta. Netgi priešingai. Jo kadrai kupini rimties. Visos įamžintos teritorijos steriliai tuščios – postapokaliptiškai išvalytos nuo gyvų būtybių. Bet tik tokioje spengiančioje tyloje kasdienybės šurmulyje paprastai ištirpstančios smulkmenos priverčia suklusti, pastebėti, įsigilinti. Kaip fotonovelėje užsiminė pats fotografas, jo kadruose iš tiesų nėra nei konkrečios vietos, nei konkretaus laiko. Vietovės tampa sustingusiais natiurmortais, nuotraukos primena subraižytus vinilinių plokštelių paviršius.

Būtent šis nusidėvėjusio paviršiaus sluoksnis dengia ir didžiąją dalį R. Treigio portretų. Patys parodos autoriai yra sakę, kad „kiekvieno fotografavimo, fotonovelės stilistika gimsta iš įsibendravimo, pajautimo“. Ir paties R. Treigio kūrybą, ir jo portretų seriją gaubia melancholijos aura. Tačiau kadrai pripildo žiūrovą tyro, egzistencinio estetinio pasigėrėjimo, kitaip tariant, šviesos, o ne stumia į apatiją ar pesimizmą.

R. Adomaičio viešoji vienatvė

Su I. Stanio triptiku grįžtame į scenos meno tyrinėjimus. Aktorius Regimantas Adomaitis įamžintas stambiu planu, aiškiai regimi veido bruožai. Tamsus fonas dar labiau sukoncentruoja dėmesį į fotografijų herojų. R. Adomaitis ir nuotraukose yra tarsi scenoje – žiūrovų žvilgsniai sminga į aktorių. R. Adomaičio veidą puošia sceninė šypsena, kitame kadre aktorius įkūnija sielvartą. Teatralams dažnai nepelnytai priskiriamas dirbtinumas, nenuoširdumas, vaidyba.

Fotonovelėje girdime intymaus pokalbio su R. Adomaičiu ištraukas. Interviu metu aktorius išlavintu tembru pasakoja apie jam gyvybiškai reikalingą vienatvę. Save pašnekovas apibūdina kaip aktorių, tinkamą tik atsiskyrėlio vaidmenims. Kita vertus, scena – viešosios vienatvės įgyvendinimas. Juk visi žinome, kad žmogus minioje gali jaustis vienišas, o būdamas vienas jausti bendrystę. Būtent apie tai, mano manymu, ir kalba I. Stanio triptikas. Stikle atsispindi vienišas medis ir pavargęs aktorius, atliekantis pareigą šypsotis prieš objektyvą.

Po A. Kmieliausko sodą

Menamą pokalbį apie meno ir nuoširdumo koreliaciją tikrame pokalbyje pratęsė dailininkas Antanas Kmieliauskas. Fotonovelėje A. Kmieliauskas svarstė, kad „menas daro žmogų žmogiškesniu“ – jautresniu ir draugiškesniu. Menas, pasak jo, suartina žmones ir tautas, kūriniai išlieka ateities kartoms kaip vienybės paminklai. Patirdami meną, žmonės išgyvena tą patį jausmą ir ta bendra reakcija sujungia juos. Tokios auksinės dailininko mintys išsipildo vos jas išgirdus. I. Stanio fotografijų serijoje įamžintas savo profesijai atsidavęs A. Kmieliauskas parodos lankytojus automatiškai užkrečia kūrybiškumo dvasia.

I. Stanio fotografijos pateikia užuominą apie dailininko universalumą. A. Kmieliauskas kuria skulptūras, grafiką, molbertinę tapybą ir freskas. Viename kadrų regime į pirmą planą ištrauktus ant sienos sukabintus paveikslus. Tokia kompozicija primena seną kaip pasaulis tiesą – dailininkas yra nematomas savo kūrinių šešėlis. Todėl labai džiugu, kad štai tokios kaip šios parodos autorių iniciatyvos užfiksuoja vidinį kūrėjų pasaulį. A. Kmieliauskas didelę kūrybos dalį skiria peizažams ir tai atsiskleidžia nuotraukose – pro lapijos skraistę į dangų žvelgia mūzos ieškančios akys. Tiek į A. Kmieliausko tapybą, tiek į jo portretines fotografijas augmenija įžengė natūraliai – dailininkas gyvena kaime viduryje miesto.

A. Kmieliauskas žvelgia į akmenines skulptūros akis, liečia grublėtą paviršių. Tarp autoriaus ir jo kūrinio visuomet užsimezga glaudus, nenutrūkstantis ryšys, nes išnešiota idėja pagimdoma, įgauna materialią formą, tik investavus daug meilės, pastangų ir laiko. A. Kmieliauskas nežvelgia tiesiai į žiūrovą. Dailininkas fotografuojamas sau mieloje aplinkoje – dirbtuvėse, o dvigubos ekspozicijos technika dailininką ir jo kūrybines erdves tiesiog sulieja į vientisą darinį. Žiūrovas tarsi gido I. Stanio vedžiojamas po jaukią sodybą, smalsiai apžiūrinėja kūrybos reikmenis, paveikslus, skulptūras, augintinį – katę, patį dailininką, bet nenori užsibūti ir drumsti kūrybinės ramybės.

V. Masalskis – mokytojas ir mokinys

Iš dirbtuvių tylos žengiame atgal į nuo aplodismentų aidinčią sceną. Aktorius Valentinas Masalskis žvilgčioja iš po juodos skrybėlės bryliaus. Juoda apranga tarsi sniegas baltame Prezidentūros fone primena A. Sutkaus daryto Žano Polio Sartro portreto Nidos kopose estetiką. Ekstravagantiška išvaizda neturėtų apgauti parodos lankytojų.

Fotonovelėje girdime kuklų V. Masalskio samprotavimą, jog jis, kaip mokinys, neaplenks savo mokytojų, kita vertus, jis, kaip mokytojas, taip pat neturėtų būti aplenktas, nes tai reikštų, jog buvo blogas mokytojas. Tikriausiai turimi omenyje tiek jo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Teatro katedros studentai, tiek netiesioginiai mokiniai. Žavus atsitiktinumas, nes 2014 m. V. Masalskiui įteikto Kultūros ministerijos garbės ženklo pavadinimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ rezonuoja su parodos pavadinimu.

A. Šliogerio tikrovės paieškos

Toliau I. Stanio fotografijos kviečia pafilosofuoti su Arvydu Šliogeriu. Būtent iš šio Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato fotografai parodos pavadinimui pasiskolino „šviesovaizdžių“ terminą. Kadruose šviesos ruožai, trapi, vėjo kedenama užuolaida dengia filosofo veidą. Akinamai baltų sienų fone rymo juodas A. Šliogerio siluetas. Filosofas žvelgia į veidrodį, tarsi dar kartą apmąstydamas jau graikų iškeltą ir savo knygos „Niekis ir esmas“ antrajame tome nagrinėtą klausimą: „Kur yra tikrovė?“

Dažnai kritiškai Lietuvos valdžią ir žiniasklaidą vertinantis filosofas A. Šliogeris I. Stanio garso skaidrėse pristatytas kaip optimizmo nešėjas. Fotonovelėje girdime ištrauką iš A. Šliogerio knygos „Bulvės metafizika“. „Kas turi sielą, niekada nebūna vienas. Niekada nėra vienišas ir kuriantysis, nes greta jo yra ir jo kūrinys“, – skamba slenkančių portretų fone.

Turiu nuojautą, kad šios parodos autorių duetą domina vienatvės ir kūrėjo problematika. Ši tema vos apčiuopiamai gvildenama kiekvienos asmenybės portretų serijoje: režisierius B. Šarka yra teatro akademinės bendruomenės atstumtasis, V. Braziūnas ilgisi kaimo, R. Treigio fotografijose nesutiksime jokių gyvų būtybių, R. Adomaitis įžvelgia vienatvę scenoje...

Manyčiau, kad V. Lanskoronskytė ir I. Stanys išrado priešnuodį prieš vienišiaus kūrėjo prakeiksmą – kurti kartu. Žinoma, menininko, kaip individualisto įvaizdis, ne iš piršto laužtas. Bendraautorystė reikalauja pažaboti savo ego. Paroda „Lietuvos šviesovaizdžiai“ įrodo, jog bendra dviejų unikalių autorių kūryba gali būti ne kompromisinis variantas, o veikla, praplečianti kiekvieno asmenines galimybes ir atnešanti gausių bei kokybiškų vaisių.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*