Kūrybos archyvai šiandien: Romo Juškelio „Rezervistai” 0

Tomas Pabedinskas
www.kamane.lt, 2013-06-26

Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamą kauniečio fotografo Romo Juškelio parodą „Rezervistai” jos rengėjai vadina premjera. Dėl politinės situacijos iki 1990 m. šio ciklo darbai negalėjo būti rodomi, visa serija nei karto neeksponuota ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Taip pat galima sakyti, kad R. Juškelio paroda „Rezervistai“ tęsia fotografijos archyvų „atradimų“ ir jų pristatymų šiandieninėje fotografijos scenoje seriją. 2003 m. Lietuvos fotografijos klasikas Antanas Sutkus anksčiau nepublikuotas fotografijas išspausdino atskiru albumu „Kasdienybės archyvai“; 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengta paroda, skirta avangardinei devintojo dešimtmečio Kauno fotografijai; 2012 m. savo ankstyvosios kūrybos albumą išleido Romualdas Rakauskas, septintajame dešimtmetyje su kolegomis suformavęs vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą;fotografijos istorikė Margarita Matulytė žada nustebinti, atskleisdama platesnę ir išsamesnę fotografo Vito Luckaus kūrybos panoramą nei ta, kuri iki šiol buvo prieinama plačiajam žiūrovų ratui. Tai tik keletas ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių fotografijos archyvų pakartotinio aktualizavimo tendenciją, į kurią įsilieja ir R. Juškelio darbų paroda. Taigi kuo įdomus ekspozicijos „Rezervistai“ atvejis bendrame į dienos šviesą vėl iškeltų fotografijos archyvų kontekste? Ką savito žiūrovui siūlo paroda, atitinkanti šiandien populiarias kuratorystės tendencijas?

Žinoma, kaip ir daugelis panašaus pobūdžio parodų, taip ir R. Juškelio fotografijų serijos „Rezervistai“ ekspozicija papildo autoriaus kūrybos visumos vaizdą. Lietuvos fotografijos kontekste R. Juškelis išsiskyrė ir jame įsitvirtino darbais, kuriuose svarbiausia buvo nuo siužeto, pasakojimo ar lyrizmo išlaisvinta išraiškinga vaizdinė forma. Bet kokio atvaizdų „literatūriškumo“ R. Juškelis atsisakė pačioje kūrybinio kelio pradžioje ir todėl, kaip pats prisimena, jo debiutą praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje lydėjo tarybine ideologija paremta kritika už dėmesį fotografijų vizualiai formai, apvalytai nuo socrealistinio turinio. Tačiau, nuosekliai plėtodamas pasirinktą stilistiką, autorius sukūrė šiandien geriausiai žinomas fotografijų serijas: „Atspindžiai“ (1980–1985), „Formos“ (1979–2008), „Žmonės ir manekenai“ (1987–1992) bei „Apleista Kauno tvirtovė“ (1993–1997). Siekdamas kurti vizualiai įspūdingus darbus, R. Juškelis taip pat eksperimentavo su fotografijos technologijomis. Serijos „Degantis pasaulis“ (1990–1995) fotografijas, naudodamas paties išrastą metodą, autorius nuspalvino liepsnas primenančiais rausvos ir mėlynos spalvos tonais. Minėtų serijų geriausi darbai jau tapo R. Juškelio kūrybos ikonomis, reprezentuojančiomis jo išskirtinį autorinį braižą.

Tačiau parodoje „Rezervistai“ eksponuojamos visiškai kitokios fotografijos. Jos išryškina iki šiol mažiau pažintus fotografo kūrybinio braižo aspektus: statiškas formas čia keičia iškalbingiausią ir kartu netikėtą akimirką užfiksuoti vaizdai, primenantys bresoniškąją „lemiamo momento“ sampratą, o precizišką atvaizdo kokybę – kūrybiškai panaudotas judesio išsiliejimas ar nesufokusuoti pirmo plano objektai. Be to, ir atskirose ciklo „Rezervistai“ fotografijose, ir jų serijose užsimezga pasakojimas, plėtojasi numanomi siužetai, kuriuos būtų sunku įžvelgti kituose R. Juškelio darbų cikluose.

„Rezervistus“ galima lyginti nebent su mažiau žinomomis R. Juškelio darbų serijomis: „Partizanų palaikų perlaidojimas“ (1988), „Poetės Salomėjos Nėries palaikų perlaidojimas“ (1992), „Diskoteka“ (1986–1992), „Gaisrininkai“ (1986) ar „Krišnaitų šventė“ (1997). Šie darbai, kaip ir ciklas „Rezervistai“, sukurti reportažiniu metodu ir tuo akivaizdžiai išsiskiria iš R. Juškelio kūrybos konteksto, kuriam būdingi estetiniai ieškojimai. Vis dėlto po žanrinėmis – lengvai pastebimomis, tačiau labiau išorinėmis – sąsajomis atsiveria „Rezervistų“ ir kitų reportažinių R. Juškelio serijų turinio skirtumai. Nedidelės apimties reportažai, nors ir perteikdami metaforines prasmes, vis dėlto pasakoja apie konkrečius įvykius: partizanų ar S. Nėries palaikų perlaidojimą, diskotekas, krišnaitų šventes Kaune ir t. t. O serijoje „Rezervistai“ akcentai susikeičia vietomis – tarybinės kariuomenės, į kurią R. Juškelis buvo pašauktas kartu su kitais „atsarginiais“, kasdienybė čia tampa tik pretekstu fotografijai, kritikuojančiai anuometinę santvarką bei ideologiją, individualumo nuvertinimą ir asmenybės degradaciją, civiliniame gyvenime galiojančių humanistinių vertybių apvertimą, kuris fotografijose įgyja kone karnavalinę išraišką. R. Juškelis, stebėdamas ir fiksuodamas gyvenimą tarybinėje kariuomenėje, perteikė apibendrintą, konkretaus įvykio ar pasakojimo ribas peržengiančią to meto politinės bei socialinės tikrovės kritiką.

Taigi, kitaip nei dauguma kūrybos archyvų pristatymų, kurie leidžia nauju žvilgsniu pamatyti jau pažįstamos stilistikos garsių autorių darbus, R. Juškelio paroda iš esmės praplečia vieno ryškiausių Lietuvos fotografijos estetų kūrybos supratimą, papildydama jį išsamia pažintimi su iki šiol mažiau žinomais, reportažiniu būdu sukurtais šio autoriaus darbais.

Parodoje „Rezervistai” eksponuojami darbai gali būti įdomūs ir kaip praėjusio laiko dokumentai. Amerikiečių rašytojos Susan Sontag mintis, kad vos įamžinta atvaizde dabartis virsta nesugrąžinama praeitimi ir todėl kiekviena fotografija tampa „melancholijos objektu“, ypač taikliai apibūdina žiūrovo santykį su Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamomis fotografijomis. Viena vertus, jose įamžintą gyvenimą nuo mūsų jau skiria trys dešimtmečiai. Kita vertus, dar svarbiau tai, kad šio, istoriškai žiūrint, neilgo laikotarpio užteko kardinalioms politinio, socialinio, kultūrinio ir kartu mūsų asmeninio gyvenimo permainoms. Pastarosios tikriausiai net labiau nei praėjęs laikas verčia aiškiai suvokti skirtumą tarp fotografijose įamžintos ir dabartinės tikrovės. Tuo, kad fotografija gali būti įspūdinga vien suteikiama galimybe peržengti laiko atstumą, skiriantį mus nuo praeities, dar kartą leido įsitikinti parodoje sutiktas jos lankytojas, kuriam, kaip atrodė, buvo ne tiek svarbus „menas”, kiek, žvelgiant į devintojo dešimtmečio fotografijas, patiriamas ir kartkartėmis vis balsu išreiškiamas atpažinimo džiaugsmas.

Fotografijos, kaip „žinutės iš praeities” (S. Sontag), žavesį išryškina ir fotografijų ekspozicijos sprendimai. Bene įdomiausią parodos dalį sudaro originalūs, paties autoriaus sukurti sidabro bromido tonuoti atspaudai. Susidūrimas su originaliu darbu žiūrovui suteikia ne tik vizualų, bet ir įsivaizduojamo prisilietimo prie vienetinio kūrinio malonumą. Apžiūrint šiuos darbus, galima pasimėgauti pačia fotografijos esme, kuri nebūdinga jokiai kitai kūrybos sričiai, nes, anot prancūzų semiotiko Rolando Barthes’o, fotografijoje užfiksuota „praeitis yra tokia pat tikra kaip dabartis, tai, ką matome popieriuje, yra taip pat tikra, kaip tai, ką mes paliečiame”. Kaip tik dėl to analoginės fotografijos įtaigumas kyla ne vien iš kūrybinių autoriaus intencijų ir peržengia meno ribas. Ne veltui analoginė atvaizdų prigimtis išryškinama net ir skaitmeniniu būdu atspausdintose fotografijose. Dalis jų žiūrovų dėmesiui pateikiamos neretušuotos, sąmoningai paliekant lengvai pastebimas „šiukšles” bei išryškinant negatyvo grūdą. Tuo, kad ankstesnis analoginės fotografijos „brokas” šiandien vertinamas kaip jos privalumas, neleidžia abejoti savotišku ekspozicijos akcentu tapusi didelio formato fotografija, kurioje negatyvo subraižymai ir dulkės tampa tiek pat gerai matomi ir, ko gero, ne mažiau svarbūs prasmės požiūriu, nei pats fotografijoje įamžintas tikrovės vaizdas.

Tinkamas fotografijų eksponavimas išryškina ir kitus serijos „Rezervistai” savitumus. Atskiri, ne aiškaus siužeto, o tik laisvų asociacijų siejami darbai, eksponuojami įprastu būdu vienoje eilėje. O nedidelės fotografijų serijos, jungiamos konkretaus pasakojimo (pavyzdžiui, apie kareivių mankštą ar žaidimą kortomis), aiškiai grupuojamos atskirai, tarsi atsitiktine tvarka susibūrusiais spiečiais. Juose žvilgsnis ir mintis juda ratu, pirmyn ir atgal, tačiau ne linijinio pasakojimo tiese – tikriausiai panašią jauseną sukeldavo ir pasikartojanti tarybinės kariuomenės kasdienybė bei aiškios krypties neturinti fotografijų veikėjų asmeninių gyvenimų tėkmė.

Analoginės fotografijų prigimties išryškinimas ir apgalvotas jų eksponavimas prieš tris dešimtmečius sukurtus R. Juškelio darbus, tarsi įvilko į perregimą šiuolakinio požiūrio ir estetikos šydą. Tai leido iš naujo „atrastų“ originalaus autoriaus fotografijų nepaversti „melancholijos objektais” ir pristatyti jas kaip svarbią Lietuvos fotografijos istorijos dalį, šiandieniniame kontekste įgyjančią naujų verčių.

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*