Keturi Lietuvos fotografai Prahoje 3
Gegužės 17–birželio 30 d. Prahoje, Panny Marie Snežné vienuolyno galerijoje, eksponuojama paroda Keturi Lietuvos fotografai. Parodoje pristatomi darbai iš Antano Sutkaus fotografijų ciklo Lietuvos žmonės, Aleksandro Macijausko serijos Lietuvos turgūs, Romualdo Rakausko ciklo Žydėjimas ir Romualdo Požerskio fotografinio pasakojimo apie mažaūgį kaimo gyventoją Mažasis Alfonsas. Lietuvių fotografų kūryba Čekijos sostinėje sulaukė ir gausaus lankytojų būrio, ir kūrybinės fotografijos žinovų dėmesio. Tai gali pasirodyti savaime suprantama – juk eksponuojamus darbus jau seniai įprasta vadinti Lietuvos fotografijos mokyklos klasika. Tačiau abstraktus ir pasikartojantis „klasikos“ argumentas mažai ką pasako apie istoriškai susiklosčiusį Lietuvos fotografijos pristatymo Čekijoje kontekstą ir nepaaiškina jos populiarumo priežasčių.
Prahoje gyvenančio kuratoriaus ir leidėjo Gariko Avanesiano surengta keturių lietuvių autorių paroda tarytum pratęsia ilgalaikes dviejų šalių bendradarbiavimo fotografijos srityje tradicijas. Sovietiniais metais lietuvių fotografams, atsidūrusiems už geležinės uždangos, tobulėti padėjo tuometėje Čekoslovakijoje leistas ir Lietuvoje prieinamas žurnalas Revue Fotografie, o čekų leidėjai ir fotografai (Daniela Mrazkova, prof. Vladimiras Birgusas, prof. Liudvikas Baranas) rūpinosi lietuvių autorių kūrybos sklaida Vakarų pasaulyje. Dar 1969 m. minėtas Čekoslovakijos fotografijos žurnalas publikavo A. Macijausko kūrybą, vėliau jame pristatyti ir kiti trys lietuvių fotografai. Tad nenuostabu, kad į parodos Keturi Lietuvos fotografai atidarymą atvyko D. Mrazkova, V. Birgusas ir kiti Lietuvos fotografiją pažįstantys bei vertinantys fotografijos žinovai, su kuriais ne vienerius metus lietuvių autoriai puoselėjo profesinius ryšius.
Tačiau kodėl parodą aplankė gausus būrys žiūrovų, neturinčių asmeninių sąsajų su lietuvių fotografais ir galbūt neatpažįstančių eksponuojamų darbų kaip „klasikos“? Žvelgiant į parodoje eksponuojamas fotografijas, atrodo, kad jos kuratorius G. Avanesianas (galbūt intuityviai) vadovavosi keliais akivaizdžiais kriterijais: pristatyti Lietuvos fotografijos ikonomis jau tapusius kūrinius bei rinktis fotografijas, turinčias lengvai „išskaitomą“ metaforinę prasmę. Parodos plakatas lankytojus pasitinka žymiuoju A. Sutkaus Nidoje įamžinto Jeano Paulo Sartre’o atvaizdu (Jean-Paul Sartre Lietuvoje, Nida, 1969), o ekspozicijoje galima išvysti ir kitus žinomus Lietuvos fotografijos mokyklos pavyzdžius: R. Rakausko po byrančiais žiedlapiais nufotografuotas kaimo močiutes, A. Sutkaus pastebėtą prie motinos rankos besiglaudžiančią mergaitę (Motinos ranka, Vilnius, 1966), A. Macijausko neįprastu rakursu užfiksuotą turgaus prekeivę su paršeliu (Lietuvos turguose, Kaišiadorys, 1969) ir t. t.
Tokie darbai žiūrovų dėmesį traukia ne tik savo menine kokybe, bet ir aiškiomis vaizdinėmis metaforomis. Jos akivaizdžiausios R. Požerskio fotografijose, kuriose Mažasis Alfonsas įamžintas paties fotografo iš anksto apgalvotose ir surežisuotose situacijose. Paplūdimiu su specialiai fotografavimui pakviesta jauna mergina einantis fotografijų herojus neabejotinai pabrėžia kontrastą tarp idealo ir laimės, kaip siekiamybės, ir dažnai netobulos bei skaudžios tikrovės. Kitose fotografijose Mažojo Alfonso likimą simbolizuoja Kryžių kalno vaizdai, o jo žmoniškumą – šiltas bendravimas su auginamais gyvulėliais. Tokiose fotografijose tarytum įvyksta tikrovės redukcija iki apibendrintos idėjos, dėl kurios aiškumo netgi paaukojama galimybė perteikti kasdienio gyvenimo prieštaravimus, nepasiduodančius vienareikšmiškai interpretacijai. Be to, ir R. Požerskio, ir kitų lietuvių autorių darbų turinys pirmiausia yra susijęs su žmoniškumo išaukštinimu, todėl atrodo universalus ir visiems suprantamas.
Tai lietuvių fotografų darbus, be abejo, sieja su tarptautine humanistinės fotografijos kryptimi, kurios istorinė raida rodo, kad lengvai atpažįstamų žmogiškų patirčių perteikimas fotografiją daro patrauklią, suprantamą ir aktualią ypač plačiai žiūrovų auditorijai. Chrestomatinis to pavyzdys – paroda Žmogaus šeima, 1955 m. surengta Niujorko modernaus meno muziejuje, vėliau keliavusi po Jungtines Amerikos Valstijas bei kitas pasaulio šalis ir sulaukusi tuo metu rekordinio lankytojų skaičiaus – parodą pamatė 10 mln. žiūrovų[1]. Apie išliekantį humanistinės fotografijos populiarumą iškalbingai byloja žymiosios parodos kuratoriaus Edwardo Steicheno gimtajame Liuksemburge, Klervo pilyje, mūsų dienomis veikianti nuolatinė parodos Žmogaus šeima ekspozicija[2] ir vis papildomas šios parodos katalogo tiražas.
Iš esmės tą patį humanistinį pasaulėvaizdį, kuriame žiūrovui nesunku įžvelgti ir savo paties žmogiškosios patirties atspindžius, dar nuo XX a. septintojo dešimtmečio puoselėja ir parodoje Prahoje savo darbus eksponuojantys lietuvių autoriai. A. Sutkus, R. Rakauskas ir A. Macijauskas buvo vieni svarbiausių humanistinės fotografijos krypties Lietuvoje kūrėjų, o jų suformuotos mokyklos tradicijas pratęsė maždaug dešimtmečiu vėliau debiutavęs R. Požerskis. A. Sutkus, R. Rakauskas ir A. Macijauskas 1969 m. dalyvavo etapinėje lietuvių fotografų parodoje 9 Lietuvos fotografai Maskvoje, po kurios rusų menotyrininkai lietuvių autorių kūrybą pirmą kartą apibūdino šiandien plačiai vartojama sąvoka Lietuvos fotografijos mokykla. Rašydamas apie šią mokyklą dailininkas Vincas Kisarauskas poetiškai perfrazavo teiginius, kuriais vadovavosi humanistinės fotografijos krypties atstovai Vakaruose. Įžanginiame devynių Lietuvos fotografų parodos katalogo tekste jis akcentuoja žmogiškosios patirties universalumą ir teigia, kad žvelgdamas į Lietuvos fotografijos mokyklos autorių darbus žmogus „mato pats save kituose [žmonėse]“[3].
Štai kodėl keturių Lietuvos fotografų darbai yra suprantami parodos lankytojams Prahoje. Šiuo atveju svarbūs ne tik kūrybiniai fotografijos aspektai, priklausomi nuo kintančių tendencijų ir suprantami fotografijos žinovams, bet ir vertybinis tokios fotografijos pagrindas, artimas plačiam žiūrovų ratui. Lietuvių autorių fotografijos reprezentuoja tą patį humanistinį pasaulėvaizdį, kuris skirtingais laikais suteikė galimybę žmonėms tikėti universalia žmogiškąja prigimtimi, kaip neginčijama, žmoniją vienijančia vertybe. Ši idėja kiekvienoje fotografijoje įsikūnija vis skirtingomis aplinkybėmis, vis kitoje gyvenimo ar surežisuotos scenos akimirkoje ir įgyja vis kitokią formą, priklausomai nuo kiekvieno lietuvių autoriaus individualaus matymo ir kūrybinio braižo. Tačiau, nepaisant to, humanistinio pasaulėvaizdžio esmė išlieka nepakitusi ir viliojanti prasmingesnio gyvenimo vaizdiniais.
Kita vertus, tarptautinė humanistinė fotografijos kryptis lietuvių autorių kūryboje įgijo ir savitą, istorinių aplinkybių suformuotą tikslą išsaugoti Lietuvos tautinę tapatybę ir kultūrą. Sovietmečiu, kai devyni Lietuvos fotografai surengė parodą Maskvoje, nacionalinio identiteto tema turėjo netiesioginio pasipriešinimo buvusiai politinei situacijai atspalvį. Dabar tokia fotografija reprezentuoja mūsų šalies kultūrą laisvės sąlygomis, tačiau pačių fotografų pozicija išlieka nepakitusi – jie pirmiausia prisistato ne kaip individualūs kūrėjai, bet kaip keturi Lietuvos fotografai. Tuo tarpu kūrybiniu požiūriu šių autorių darbų statusas pasikeitė kur kas stipriau. Prieš beveik penkis dešimtmečius, dalyvaudami parodoje Maskvoje, A. Sutkus, R. Rakauskas ir M. Macijauskas su kolegomis įtvirtino tuomet Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje naują fotografijos mokyklą. Šiandien jų ir R. Požerskio darbai pristatomi jau kaip mūsų šalies fotografijos klasika, įgyjanti nostalgijos praėjusiam laikui žavesio.
____________
[1] Jean-Claude Gautrand, „The Family of Man“, in: The New History of Photography, editor Michel Frizot, Köln: Könemann, 1998, p. 628.
[2]The Family of Man [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.family-of-man.public.lu/.
[3] Винцас Кисараускас, „Река в море культуры“, in: 9 фотографов Литвы, Каунасский фотоклуб, 1969.
Nuotraukos autoriaus