Kas lieka, kai viskas yra priimtina: šiuolaikiniai akli pionieriai 2

Jurij Dobriakov
www.kamane.lt, 2013-07-01
Antanas Sutkus „Aklas pionierius", 1962. Nuotrauka paimta iš http://www.mmcentras.lt

Prieš savaitę Vilniaus „Prospekto galerijoje“ užsidarė mėnesį čia rodyta antrosios XX a. pusės lietuvių fotografijos paroda „(Ne)priimtina“. Pačios parodos aš, tiesą sakant, nemačiau. Man užteko perskaityti kelis fragmentus iš jos anotacijos, pavyzdžiui.

Tačiau Lietuvos fotografai kūrė ir kitokio pobūdžio fotografijas, kurios buvo nepriimtinos tuometinei valdžiai. Pasitelkę bresoniškąjį „lemiamo momento“ metodą, fotografai nevengė gyvenimo druskos, socialinių temų, nelakuotų, nesurežisuotų siužetų. Suprantama, tokios fotografijos netiko tuometinėms respublikinėms proginėms parodoms, nes religinės, atvirai socialinės ir kt. opios temos nebuvo skatinamos.

Riba tarp priimtinos ir nepriimtinos fotografijos anuomet tarsi nebuvo akivaizdžiai nubrėžta, tačiau fotografai visada ją jautė ir rinkosi vieną ar kitą pusę.

Štai Antano Sutkaus du to paties laikmečio pionieriai – „Aklas pionierius“ (Kaunas, 1962) ir „Pionierius“ (Ignalina, 1964). Pirmasis parodytas tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę, o antrasis anuomet buvo eksponuotas daugybėje parodų, ne kartą apdovanotas ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Retorika pažįstama iki skausmo. Man įdomiau būtų pagalvoti ne apie tą kadaise pusiau pogrindinį reiškinį, kuris savo ruožtu nepriklausomoje Lietuvoje sėkmingai ir dėsningai tapo nauja humanistinės fotografijos dogma, o apie tai, kas galėtų būti suvokiama kaip nepriimtinas fotografijos objektas šiandien. Kitaip tariant, man rūpi suprasti, kas šiandien yra tie geresnių laikų ir tinkamo įvertinimo laukiantys „akli pionieriai“, jeigu tokių apskritai yra.

Tai nėra lengva užduotis, nes vienas iš pamatinių šiuolaikinių mitų yra tai, jog visos ideologinės cenzūros yra sietinos tik su totalitarinėmis santvarkomis, o liberalioje, demokratinėje, post-ideologinėje visuomenėje cenzūros negali būti (kas, žinoma, jau savaime yra ideologija). Teoriškai viskas yra rodytina, išskyrus totalitarinę bei ekstremistinę propagandą ir žmonių bei jų grupių orumą pažeidžiančius atvaizdus. Todėl, norint rasti atsakymą, tenka žvelgti giliau ir atidžiau stebėti viešąją erdvę.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, į ką šiuolaikinė laisva ir demokratiška visuomenė mėgsta žiūrėti. Jei sovietmečiu pageidautini ir priimtini buvo „darbo, švenčių, didžiųjų statybų, kolūkinio gyvenimo“ (iš jau minėtos parodos anotacijos) vaizdai, šiandien labiausiai paklausus vaizdavimo objektas yra įvairovė. Tačiau tai ne ta pati skausminga, nepatogi, problemiška, klausimus ir prieštaringus jausmus kelianti įvairovė, apie kurią (bei tuo pačiu apie susitaikymo / sugyvenimo su ja būtinybę) nuolat primena daugelis šiuolaikinių visuomenės stebėtojų ir liberalizmo kritikų. Liberalioje vėlyvojo kapitalizmo vaizduotėje įvairovė yra nuskausminta, optimistinė, visuomet su pliuso ženklu. Ji yra įsprausta į ideologiją, kurią galima būtų išreikšti tokiais žodžiais: „Visi mes susiliejame į margą individų mozaiką ir kartu, kiekvienas savaip, kuriame šiuolaikinį spalvingą miestą.“ Arba galima pacituoti 53-iąjį Bokonono kalipsą iš Vonneguto „Katės lopšio“:

 

Girtuoklis, užknarkęs

Los Andželo parke,

Ir medžiotojas liūtų

Iš džiunglių vešlių,

Dantistas japonas

Ir britų valdovė,

Visi meiliai glaudžias

Vienam vežime,

Vai gražu, tai gražu -

Tiek skirtingų žmogelių

Susėdę kartu!

 

Vizualiai tą patį išreiškia vienas populiariausių šiandieninės fotografijos žanrų: stilingų, spalvingų, įdomių, keistų, nestandartinių miesto gyventojų portretai. Tokias nuotraukų serijas mes kasdien matome naujienų portaluose ir gatvės mados tinklaraščiuose. Tačiau gryniausia ir iškalbingiausia forma jis atsiskleidžia Vinco Alesiaus projekte „Humans of Vilnius“: fotografas socialiniame tinkle „Facebook“ publikuoja Vilniaus gatvėse (dažniausiai centre ir senamiestyje) sutiktų ir jo objektyvą patraukusių personažų nuotraukas, lydimas trumpų dialogų ar personažų citatų. Čia susitinka visi: stilingi jaunuoliai, aproprijavę jau, berods, visų subkultūrų atributus, pankai, baikeriai, buvę kaliniai, „rajono pacanai“, kvanktelėję intelektualai, „miesto keistuoliai“ Kunigaikštis ir Rožytė ir daugybė kitų sostinės „faunos“ atstovų.

Pažiūrėti, žinoma, gražu. Jie visi čia iš tiesų gyvena. Neabejoju ir tuo, kad visi jie yra verti dėmesio. Tačiau šiose nuotraukose, paimtose kartu, mane trikdo tai, kad jose pasirodo prieštaringa fotografijos pusė: fotografija geba viską sutaikyti ir sutaurinti. Vilnius tampa miestu, kuris tik šypsosi ir pozuoja, gamina romantiškas situacijas, įtraukia net ir visą gyvenimą kalėjime praleidusį, išmaldos prašantį vyrą į bendrą optimistinį miesto kaleidoskopą. Kelių komentatorių replikos, kad galbūt toks personažas šiame kontekste nėra visai tinkamas, nekeičia bendros „gyvenimo šventės“ atmosferos, kurią palaiko absoliuti dauguma kitų – šiuo virtualiu „Saulės miestu“ besižavinčių, euforiškų – komentarų. Šiame mieste nėra vietos įtampoms ir struktūrinei, paslėptai nelygybei, ko, pavyzdžiui, ieškojo situacionistai.

Mane trikdo ne tai, kad tokie personažai man yra rodomi. Mane trikdo tai, kad tiek vizualiai, tiek kontekstiniame (projekto visumos) lygmenyje jie man rodomi taip, lyg jie matytų miestą lygiai taip pat, kaip jį mato autorius ir dauguma jaunų, gražių ir, tikėtina, sėkmingų projekto personažų. Žiūrint tas jausmas neapleidžia. Žinoma, galima būtų pasakyti, kad autorius tiesiog rodo įvairiausius miesto (viešosios erdvės) gyventojus be jokio išankstinio nusistatymo, parodydamas tą patį dėmesį visiems be išlygų, tačiau viskas yra ne taip paprasta. Tai neutralizuotas ir „suegzotintas“kitoniškumas. Jei stilingo, laisvalaikiu besimėgaujančio jaunimo patrauklumas slypi būtent jų savybėse, kurios esamoje visuomenėje suvoktinos kaip dominuojančios vertybės (grožis, jaunystė, sėkmė, stiliaus pojūtis, veiklumas ir t. t.), tai benamiai, buvę kaliniai, keistuoliai ir agresyviai atrodantys jaunuoliai pirmiausia įdomūs kaip egzotiški laukiniai gyvūnai narve. Ši metafora tinkama ir todėl, kad, kaip minėjau aukščiau, fotografuojama pačiame Vilniaus centre, steriliausiose jo vietose, todėl tokių (paprastai daugumos žmonių realiame gyvenime, skirtingai nei gražioje nuotraukoje, suvokiamų kaip nepageidautinų) personažų koncentracija čia yra „saugi“.

Tokių fotografinės „anestezijos“ pavyzdžių šiandien yra pilna. Štai „Lietuvos rytas“, pagal portalą „The Huffington Post“, praneša apie amerikietės Jade Beall projektą „A Beautiful Body“, kuriame ši fotografuoja gimdžiusių moterų kūnus „tokius, kokie jie iš tiesų yra“:

Amerikiečių fotografė Jade Beall sulaukė sėkmės, kurios ji pati nesitikėjo. Mažai kam žinoma fotografė išgarsėjo po to, kai socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo nuotraukomis, kuriose ji pozuoja pusnuogė. Neįprasta šiose fotografijose buvo tai, kad J. Beall pozavo neseniai pagimdžiusi. Pamačiusi šimtus „patiktukų“ fotografė suprato – ji palietė itin jautrią temą, kuria kalbėti būtina.

Pati autorė komentuoja savo projekto atsiradimo priežastis taip:

„Paauglystėje aš pati kentėjau dėl stipraus nevisavertiškumo jausmo. Sirgau akne, todėl beveik trejetą metų į veidrodį negalėjau nė pažvelgti, nebent kambaryje būdavo tamsu... O ir per nėštumą priaugau 23 kilogramus, todėl ėmiau savęs nekęsti. Juk mes gyvename tokioje kultūrinėje terpėje, kurioje žiniasklaida pateikia tik retušuotas moterų nuotraukas.“

Beall nuotraukos (pakankamai banalios, nepaisant „neįprasto“ objekto) yra neretušuotos ta prasme, kad moterų kūnai jose nėra vizualiai patobulinti vaizdo apdorojimo programų taip, kaip tai dažnai daroma mados ir gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose. Tačiau ar šių juodai baltų portretų pabrėžtinai „meniškas“, šviesotamsos žaismo ir simbolistinio kadro komponavimo padailintas pobūdis nėra pats savaime savotiškas retušas? Dar kartą susiduriame su tuo, kad fotografinė manipuliacija yra suvokiama pernelyg siaurai. Kita problema yra tai, kad šios nuotraukos akivaizdžiai tarnauja tai pačiai grožio ideologijai ir išreiškia šiuolaikinei visuomenei būdingą tikėjimą, kad viskas vienaip ar kitaip turi būti gražu. Ir fotografija yra vienas patikimiausių būdų tai įgyvendinti praktiškai. Vietoj to, kad keistų grožio suvokimą, ji tiesiog pateikia viską kaip gražų, priimtiną, netgi geistiną dalyką, pasitelkdama savo apgaulingas galias.

Kas gi galėtų kelti vizualinę grėsmę prie tokio fotospektaklio pratusios publikos akiai? Pavyzdžio nereikėjo ieškoti toli: kol galvojau apie šiame tekste aptariamas problemas, publika pati jį pasufleravo. Tiesą sakant, mane labai nustebino vieša reakcija į Amerikos lietuvio, fotografo Andrew Mikšio projektą "Disko", pradėtą kurti prieš 10 metų ir vaizduojantį Lietuvos kaimo diskotekas su visu lengvai nuspėjamu jų koloritu. Plačioji Lietuvos publika per pastarąsias kelias savaites apie jį sužinojo todėl, kad apie spaudai ruošiamą šio projekto knygą parašė Didžiosios Britanijoslaikraštis „The Daily Mail“, o vėliau iš esmės tokia patibulvarinė  Lietuvos žiniasklaida, pasitelkusi autoritetingų ekspertų nuomones, pareiškė, kad tokiu būdu yra manipuliuojama Lietuvos įvaizdžiu, ir net pakvietė skaitytojus palyginti, "Kas baisiau: Lietuvos kaimo šokiai ar britų orgijos?":

Abejodamas, ar Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje visuomet atspindimas tikrasis mūsų šalies įvaizdis, „Bendraukime“ kviečia diskusijai. Ar lietuviai Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje vaizduojami tendencingai? Kodėl, jūsų nuomone, taip yra? Ar įmanoma tai pakeisti?

O gal juokiasi puodas, kad katilas juodas? Lietuvoje dar nepamiršta istorija, kaip alaus gerokai padauginę britai šlapinosi ant prezidentūros sienos.

Socialiniuose tinkluose ir tinklaraščiuose taip pat gausu iš koto verčiančių pačių britų vakarėlių nuotraukų - bokalus baruose apsikabinusių kostiumuotų vyrų ar ant šaligatvio sukritusių vakarėlių liūčių. Ar britai sutiktų, kad tai – tikrasis jų veidas?

Jei gyvenate Didžiojoje Britanijoje, kviečiame dalintis savo nuomone ir jūsų pačių užfiksuotomis britų vakarėlių nuotraukomis – kartu pabandysime sudaryti britų šėliotojų paveikslą.

Jei įmanomas toks dalykas, kaip fotografinis karas, tai labai panašu į jį. O Mikšio nuotraukos neturėtų nustebinti žmogaus, neblogai pažįstančio realybę. Žmogus, kuris yra pakankamai drąsus tam, kad matytų, kas vyksta aplink jį, tikriausiai yra matęs ir dar efektingesnių vaizdų. Tačiau problema ta, kad, nors dauguma Mikšio nuotraukomis besipiktinančių žmonių tikriausiai slapta ir žino, jog tokia nemaloni ir nuo saulėtų „Humans of Vilnius“ vizijų radikaliai besiskirianti realybės pusė egzistuoja, pamatyti ją nuotraukoje reiškia tą žinojimą sau pripažinti. Tą akivaizdžiai sunku atlikti vienai „Lietuvos ryto“ skaitytojai (kuri šiuo atveju veikia labiau kaip kolektyvinis balsas), parašiusiai pamfletą pavadinimu „Emigrantai, nejuodinkime Lietuvos“:

Sakoma, kad nuotraukos pasako daugiau nei žodžiai, bet nuotraukų autorius reklamai naudoja užuominas, esą šios turėtų priminti žiūrovams lietuvių pagonių ištvirkimą švenčiant Jonines, kai jie pliki laksto po mišką; šokinėja per laužą ir santykiauja krūmuose. Visada žmogaus vaizduotė papildo matomą realybę, bet nuotraukų autorius tikisi savo nuotraukas „apvilkti“ seksualine egzotika: naktis, laužas, šnapsas, apkvaišusių ir nuogų žmonių orgijos. Minimos reklamos pabaigoje dar įdedama filmuota medžiaga, kurioje geria ir rėkauja rusakalbis jaunimas.

Taip ir sukuriamas tipiško lietuvio stereotipas pasaulyje: ištvirkę, girtuokliai, nevalyvi, negerbiantys savo kalbos. Tokio Lietuvos piliečio įvaizdžio platinimas piktina Lietuvos žmones. Jie jaudinasi, kad dėl tokių publikacijų dar labiau sumažės lietuvių savivertė, sumažės Lietuvoje investicijų, sumažės turistų, padidės lytinių nusikaltimų.

Įsivaizduoju, kad fotografijų autorius, girdėdamas lietuvių pasipiktinimą, džiaugiasi, nes toks erzelis – geriausia būsimo fotoalbumo reklama. Jau žinome, kad talento stokojantys menininkai dažnai į save dėmesį bando atkreipti įvairiais skandalais.

Štai čia baigiasi visi mitai apie šiuolaikinės laisvos visuomenės atvirumą ir pasirengimą pamatyti ir pripažinti egzistuojančias problemas (skirtingai nuo totalitarinių režimų). Tai šiek tiek primena Lietuvos valdžios nenorą išduoti „Google“ leidimą fotografuoti šalies gatves ir per pirmas „Google Street View“ veikimo Lietuvoje dienas internete pasipylusias nelabai patogias scenas iš Lietuvos gyvenimo. Bet „Google Street View“ automobilio objektyvus, žinoma, sunkiau apkaltinti Lietuvos juodinimu.

Tačiau štai kas įdomu: iš esmės lietuviška žiniasklaida mums rodo daug kraupesnius vaizdus iš to paties kaimo (užtenka prisiminti TV laidą „24 valandos“), tačiau panašu, kad daugumai tai atrodo priimtina. Kokia galėtų būti tokio keisto kontrasto priežastis? Manau, kad yra kelios priežastys. Pirma yra vis dar niekur neišnykęs lietuviškas skirstymas į savus ir svetimus – gerti ir rėkauti gali tik rusakalbis jaunimas, Lietuvą juodinti ir iš to „krautis turtus“ gali tik atvykėlis, „nevisai“ lietuvis. Abiem atvejais kaltininkai ir nepriimtinas elgesys – „ne mūsų“.

Kita priežastis labiau susijusi su pačių Mikšio nuotraukų pobūdžiu. Jei projekte „Humans of Vilnius“ labiau asocialius elementus neutralizuoja saulėta ir sterili, malonumams pritaikyta miesto centro erdvė, o TV laidose apie kraupias užribio istorijas savotiško apsauginio tarpininko (vedlio į anapusinį pasaulį) vaidmenį atlieka žurnalistai, „žvaigždės policininkai“ ar tikri pareigūnai, Mikšys savo nuotraukose žiūrovą atveda nepatogiai arti vaizduojamojo objekto, tarsi surengia jam akistatą su juo, sakydamas: „Imk ir žiūrėk, tai irgi egzistuoja“ (beje, graikiškas žodis autopsia – skrodimas – tiesiogine prasme reiškia „matymas savo akimis“). Galima net pajusti paties fotografo padėties nesaugumą ir nejaukumą. Tai labai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Rimaldo Vikšraičio „Pavargusio kaimo grimasų“, kur distanciją sukuria tiek juodai baltos nuotraukos, tiek jas persmelkianti nuojauta, kad autoriui ta aplinka yra neblogai pažįstama ir ne tokia nesaugi.

Taigi, kur šiandien atsidūrė aklasis pionierius? Laisvos visuomenės reakcija į Mikšio nuotraukas verčia manyti, kad iš nuotraukos personažo jis pavirto žiūrovu.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*