Janas Bulhakas ir jo Vilnius 2

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2016-10-21

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje nuo rugsėjo mėnesio veikia fotografijų paroda „Janas Bulhakas: fotografuokite širdimi!“ Ekspozicija skirta 140-osioms fotografijos klasiko J. Bulhako (1876–1950) gimimo metinėms. Profesionaliai atrinkta ekspozicija reprezentuoja ne tik klasiką, bet ir leidžia lankytojams ramiai paklaidžioti po fotoaparato objektyvu užfiksuotą XX a. Vilnių. Istorija, ypač žmogus, keičia miesto veidą, o fotografija tėra praeities įamžinimas, gražus istorijos atspindys. Šiuo atveju parodoje akcentuojamas Vilniaus naratyvas, grįstas J. Bulhako estetikos samprata. Tai žiūrovus intriguoja iš naujo pažvelgti į istorinį Vilnių ir jį susieti su dabarties realijomis.

Vytautas Narbutas, analizuodamas fotografo knygą „Vilniaus peizažas“ (vertė Stanislovas Žvirgždas, „Vaga“, 2006), teigia, kad „J. Bulhako akyse ir istorinėje atmintyje Vilnius iš didelio kaimo virto miestu, paveldėjęs ir išsaugojęs pirmapradę kelių ir takelių raizgalynę. Gėrėdamasis Vilniaus peizažu, jis su nostalgija prisimena tai, kas jame buvo sunaikinta. Istorija kartojasi, ir dabar mes taip pat gailime prarasto ir prarandamo Vilniaus, ir džiaugiamės dar likusiu „suoliuku po liepa“ kokiame nors Bernardinų skersgatvio kiemelyje. Miesto kaitos mastas ir greitis nesulyginami su ta kaita, kurią stebėjo J. Bulhakas. Ačiū Dievui, kad jam neteko pamatyti daugiaaukščių stiklo blokų ir bokštų dešiniajame Neries krante, kur lyg vieniša amžinoji ugnis vis dar šviečia gelsvi Šv. Rapolo bažnyčios ir vienuolyno mūrai.“[1] Tokios pat mintys ir emocijos kyla lankantis parodoje. J. Bulhako fotografijos įtraukia į Vilniaus miesto vaizdų tyrinėjimus, leidžia į miestą pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.

Yra žinoma, kad autorius savo didžiąją gyvenimo dalį praleido kaip tik Vilniuje, nors gimė netoli Naugarduko. Fotografuoti J. Bulhakas pradėjo, kai žmona padovanojo fotoaparatą. Aktyviai domėjosi fotografija nuo pirmųjų bandymų, fotografijos mokėsi Dresdene pas Hugo Erfurthą, steigė fotostudijas Vilniuje ir vėliau Varšuvoje. J. Bulhakas persikraustė į Vilnių ir pradėjo fotografuoti miestą bei jo architektūrą 1912 m. J. Bulhako indėlis į to meto Lietuvos fotografijos meną buvo ypač svarbus: fotomenininko iniciatyva Vilniaus Stepono Batoro universitete 1919 metais buvo įsteigta Meninės fotografijos katedra, vėliau įkurta pirmoji profesionali Vilniaus fotografijos mokykla.

Apie parodą ir J. Bulhako asmenybę plačiau kalbamės su parodos kuratoriumi Aidu Kulboku, kuris papasakojo ne tik apie fotomenininko palikimą, saugomą Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, bet taip pat sutiko pasamprotauti apie Vilniaus miestą anuomet ir šiandien.

Paroda „Janas Bulhakas: Fotografuokite širdimi!“ skirta 140-osioms fotografijos klasiko gimimo metinėms. Kaip manote, kuo aktualus fotografo palikimas, jei žiūrėtume iš šiandienos perspektyvos?

Fotografas įnešė labai didelį indėlį į senojo Vilniaus ikonografiją – jis miestą fiksavo nuo 1912 iki pat 1944 metų. J. Bulhakas padarė didžiulį darbą, nes iš fotografų bene išsamiausiai įamžino to meto Vilniaus miestą, jo panoramas, gatves, aikštes, pastatus, architektūrines detales. Žiūrėdami miesto vaizdus, galime lyginti, kiek miestas, jo senamiestis, apylinkės yra pakitusios, palyginti su šiais laikais. Be Vilniaus, yra ir kitų vietovių fotografijų, kurios taip pat ne mažiau svarbios. Daugiausia tai – Vilniaus apylinkių vaizdai, taip pat dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančių pilių, dvarų nuotraukos. Nepaisant to, kad gaisro metu 1944 m. sudegė maždaug 30 000 negatyvų, tačiau iš to, kas išliko, tokio išsamaus sukaupto Vilniaus vaizdų archyvo gali pavydėti bet kuris miestas ar vietovė.

J. Bulhako palikimas aktualus ir tuo, kad autorius buvo meninės fotografijos pradininkas. Dalyvaudamas parodose, rašydamas straipsnius, knygas, dėstydamas universitete, jis visą laiką siekė fotografijos, kaip profesionalios meno srities, pripažinimo. Tad ir pačios fotografijos, plačiai eksponuotos organizuotose parodose, publikuotos spaudoje, tiražuotos fotoatvirukų pavidalu, tapo įkvėpimo šaltiniu ir pavyzdžiu ne vienam to meto būsimam fotografui. O J. Bulhako įvairiuose leidiniuose išdėstytos mintys apie fotografiją aktualios buvo ir tuokart, ir šiandien.

Paroda parengta iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų ir papildyta fotoatvirukais iš Stanislovo Sajausko privačios kolekcijos. Gal galėtumėte pristatyti, kokie darbai yra saugomi Fototekos ir dokumentacijos skyriaus archyvuose? Kaip žinome, didžioji fotografo darbų dalis yra saugoma Varšuvos nacionaliniame ir Krokuvos fotografijos istorijos muziejuose, privačiose kolekcijose.

Nemažai J. Bulhako palikimo saugoma ir Lietuvos muziejuose, bibliotekose, archyvuose, iš kurių didžiausios kolekcijos yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Nemažai fotografijų saugoma ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyriuje yra daugiau kaip 140 pasportuotų J. Bulhako darbų, kurie, kaip manoma, buvo skirti tuometinėms fotografijų parodoms. Taip pat yra ir fotoatvirukų su Vilniaus vaizdais. Be jau minėto, yra ir daugiau skyrių, muziejaus padalinių, kur galima rasti J. Bulhako fotografijų. Vienas jų – Liaudies meno skyrius, kur saugoma beveik 50 fotografo užfiksuotų liaudies meno pavyzdžių iš pirmųjų Vilniuje vykusių tokio pobūdžio parodų. Panašių fotografijų turi ir vienas padalinių – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, kur fonduose galima išvysti ne tik liaudies meno nuotraukų, vaizdų iš pirmųjų dailės parodų, perfotografuotų paveikslų, bet ir paties dailininko Antano Žmuidzinavičiaus portretų. Kitas muziejaus padalinys, A. ir P. Galaunių namai, gali didžiuotis, turėdami savo fonduose fotografo darytą vestuvinę Adelės ir Pauliaus Galaunių nuotrauką. Taip pat minėtas padalinys saugo beveik 20 Vilniaus pastatų, architektūros detalių fotografijų. Jas pats P. Galaunė yra užklijavęs ant pasportų ir, manoma, norėdamas iliustruoti architektūros, paveldosaugos pavyzdžius, nuotraukas naudojęs meno istorijos paskaitose.

J. Bulhakas gimė Ostašine (netoli Naugarduko). Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakultete studijavo lenkų istoriją ir literatūrą (studijų nebaigė), gyveno ir dirbo Vilniuje. Vėliau persikėlė į Varšuvą, kur įkūrė Lenkijos fotomenininkų sąjungą. Pirmosiose fotografijose J. Bulhakas įamžino gimtojo krašto vietoves ir dvarų vaizdus. Vis dėlto autorius pristatomas kaip žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotomenininkas. „Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. Jis išsidriekęs kalvotame, vandeningame slėnyje ir pasipuošęs natūraliu gamtovaizdžiu, susilieja su tauriais žmogaus intelekto kūriniais. Tai šventovės, vienuolynai, rūmai su erdviais parkais, dvarai ir dvareliai su ūksmingais sodais ir kiemais… Miesto sampratai nuolat priešinasi kokia nors žalia gatvelė, vingiuotas skersgatvis, žydintis kiemas ar darželis, vaismedžių sodas…, net niekur neskubantys praeiviai…“[2], – teigė J. Bulhakas. Kaip manote, kodėl autoriui Vilnius, kuris suteikė kūrybai savitą energetiką, buvo toks svarbus?

Dar būdamas moksleiviu 1888 m. J. Bulhakas atvažiavo tęsti mokslų į Vilnių, kuris jam tada atrodė niūrus ir nemielas rusiškas miestas[3]. Pagyvenęs apie dešimt metų Lenkijoje, į Vilnių vėl atsikraustė 1912 m. Tąkart į šį miestą J. Bulhakas pažvelgė tarsi kitomis akimis. Pamilti Vilnių padėjo pažintys su tokiais žmonėmis, kaip dailininkas Ferdinandas Ruščicas ir magistrato archyvaras Vaclavas Gizbert-Studnickis. Su jais J. Bulhakas klaidžiodavo po Vilnių, fotografuodavo ir stengdavosi pažinti gyvenamą vietovę: „Ekskursijos su Vilniaus entuziastais ir fanatikais iš esmės pakeitė Bulhako požiūrį į miestą, jo grožį, istoriją ir architektūrą.“[4] Manau, fotografą pelnytai galime vadinti vilniečiu, nes šiame mieste praleido gerokai daugiau nei pusę savo gyvenimo, o 1945 m. išvykęs gyventi į Varšuvą, jis iki pat savo mirties labai ilgėjosi Vilniaus.

J. Bulhakas fiksavo įvairius Vilniaus vaizdus, reprezentavusius miestą prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu. Tačiau fotografas neapsiribojo vien tik Vilniaus miesto panorama, jam buvo svarbu išsaugoti to meto individo istorinę atmintį, susijusią su pilimis, dvarais ar apleistomis vietomis. Ar iš tikrųjų Vilniaus panorama nuo J. Bulhako laikų taip ryškiai pasikeitė? Kokia Jūsų nuomonė apie Vilnių (kaip menininko kūrybos inspiratorių)?

Iš tiesų, dirbdamas universitete, J. Bulhakas įsitraukė į paminklosauginę veiklą: jam teko fotografuoti daug krašto kultūros paminklų mokslo ir mokymo tikslais[5]. Fotografas su dėstytojais ir studentais važinėjo į ekspedicijas po įvairias istorinės Lietuvos vietoves ir krašto paminklų inventorinimui ir registravimui fotografavo dvarų pastatus, bažnyčias ir jų interjerą, kaimo medinės architektūros statinius[6]. Paties Vilniaus pokyčiai yra akivaizdūs, nes nuo miesto fiksavimo pradžios yra praėję daugiau kaip 100 metų. Tačiau kartais atrodo, kad pokyčių ir nebūta: tie patys bažnyčių bokštai, ta pati katedra, tie patys Vilniaus universiteto rūmai. Mano manymu, Vilnius buvo labai palankus miestas reikštis fotografo kūrybiniams sumanymams – siauros senamiesčio gatvelės, įvairių stilių architektūra, atsiveriančios nuostabios miesto panoramos nuo aplink stūksančių kalvų ir visai šalia miesto esančios gamtos vaizdai: miškai, įspūdingi Vilnelės krantai su smėlingomis atodangomis. Tam tikri J. Bulhako įamžinti miesto objektai, vaizdai sulaukia ir šių laikų profesionalių fotografų dėmesio. Tad net neabejoju, kad Vilnius galėjo būti menininko kūrybos inspiratorius. Klaidžiodamas po senamiesčio gatveles, susipažindamas su architektūra, istorija, gamtinėmis ypatybėmis, fotografas pamilo miestą, kaip pats sakė: „Vilniuje palikau širdį visiems laikams.“

Klasiko J. Bulhako ištara „Mano tolimi, nežinomi kolegos ir bičiuliai, fotografuokite širdimi!“ tampa motyvu ir leitmotyvu fotografo kūryboje. Kaip manote, ar galime šią klasiko mintį pritaikyti šiuolaikinėje fotografijoje, ką ji reiškia šiandienos fotografui?

Manau, šiuo atveju, net ir praėjus 100 metų, niekas nesikeičia. Ištobulėjusi technika nenulems tobulo vaizdo, jei už tos technikos nebus besislepiančio fotografo pajautimo. Kai kiekvienas galime fotografuoti kada tik panorėjęs, turėdami rankose telefoną, mažai pagalvojame, ar tas vaizdas turi išliekamąją vertę. Įvykių, tam tikrų vaizdų dokumentavimas labai nutolsta nuo J. Bulhako propaguotos meninės fotografijos. Tačiau, be viso to, manau, yra daug profesionalių ir mėgėjų fotografų, kurie, galbūt net ir to nežinodami, vadovaujasi klasiko išsakyta fraze. Šūkis „Fotografuokite širdimi!“ šiandien yra tikrai ne mažiau aktualus.

Ačiū už pakalbį.

 

Paroda „Janas Bulhakas: fotografuokite širdimi!“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki lapkričio 27 d.

_____________

[1] Vytautas Narbutas. Gerai, kad Janas Bulhakas to nemato. Portalas bernardinai.lt [interaktyvus], [žiūrėta 2016 m. spalio 10 d.]. Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-30-vytautas-narbutas-gerai-kad-janas-bulhakas-to-nemato/69595.

[2] Jan Bułhak. Vilniaus peizažas: fotografo kelionės. Vilnius: Vaga, 2006, p. 13.

[3]Jan Bułhak Vilnius. I knyga. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013, p. 2.

[4]Ten pat, p. 11.

[5] Jan Bułhak. Vilnius. III knyga. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011, p. 19.

[6]Ten pat, p. 29.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*