Rss Facebook
2017
Gruodis
18
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Iridijaus Švelnio fotografijų kalba 1

Remigijus Venckus
www.kamane.lt, 2017-02-02

Iridijus Švelnys yra Kaune gyvenantis jaunas ir ambicingas fotografas. Įgijęs radioelektronikos ir vadybos išsilavinimą, pradėjo mokytis tapybos ir piešimo pas dailininką Vytautą Laukį. Būdamas Kauno fotoklubo narys, profesines fotomenininko žinias gilino nuotoliniu būdu Niujorko fotografijos institute. Toliau šiame tekste glaustai analizuosiu I. Švelnio kūrybą.

Mano žvilgsnis sustoja ties menininko sukurtu fotografijų ciklu „Į gamtą“. Nuotraukų visuma sukuria perkeltinį, metaforinį pasakojimą apie žmogaus civilizaciją ženklinančius nusidėvėjusius ir dėvimus daiktus. Tikėtina, kad žiūrovai, perskaitę ciklo pavadinimą ir apžvelgę nuotraukas, labai greitai suglumsta. Gamta atvaizduose nedominuoja. Ji arba specialiai eliminuojama, arba įamžinama tik fragmentiškai. Nuotraukose užfiksuoti „apiplyšę“ apleistų fasadų fragmentai, prie medžių kamienų stūksančios vienišos durys, gatvės žibinto apšviestas miesto suoliukas, vakarėjančios žiemos paplūdimio horizontu tolstanti žmogaus figūra... Visas šis ciklas – tai ne tik pasakojimas apie žmogaus veikloje paliktus „daiktus“, kurie mūsų akiai jau yra įprasti ir tapę lyg gamtos pasaulio dalimi, bet ir gamtos dominuojančiųjų pozicijų susigrąžinimas. Nykstantys daiktai įvaizdina gamtai grąžinamas erdves.

Šiuo atveju visa tai, kas pavadinta „daiktu“ ir „gamta“, dreifuoja prasmės vandenyne. Sukeistinti vaizdai tampa savotiškomis metaforomis. Tai sukelia papildomų klausimų. Kas čia yra tikroji metafora – ar gamta, kuri regima fragmentiškai, ar žmogaus veiklos apleisti daiktai, kurie integruojami kaip amžinosios gamtos dalis? Nors į šį klausimą neįmanoma rasti vienprasmio atsakymo, jis provokuoja net vaizdo metaforos, fotografo, filosofo ir kalbos sąsajos permąstymą. Vis dėlto klausimo centrinė ašis čia yra pati metafora. Ispanų filosofas José Ortega y Gasset’as yra labai taikliai aprašęs metaforos fenomeną: Metafora yra būtinas mentalinis instrumentas […]. Filosofinis mąstymas, kaip joks kitas, turi nuolatos subtiliai kaitaliotis iš tiesioginės prasmės į netiesioginę, o nesustingti vienoje jų […]. Norėdamas apibrėžti nematomus, bet intelekto suvokiamus dalykus, paimu iš kasdienės kalbos „figūrinį“ žodį „idėja“, tarsi nuodydamas, kad intelektas mato tobuliau už akis […]. Metafora yra vardo transpozicija[1].

Permąstant filosofo įžvalgas ir jas susiejant su fotografijos fenomenu, galima teigti, kad pasaulio matymas pro objektyvą pasaulį metaforizuoja, t. y. fotografuojant yra vykdomas atpažįstamų daiktų revizavimas ir (re)lokalizavimas. Taip sukuriant naujus daiktų santykius vykdoma jų vardų ir net atvaizdų transpozicija.

Kita vertus, fotografijos metaforiškumas papildomai sukelia ir fotofilosofiškumo klausimą. Turiu paminėti, kad I. Švelnys apie tai yra gana išsamiai pasisakęs: Mano kūryboje dominuoja triada – fotografija, psichologija bei filosofija. Kiekviena fotografija sukuriama žvelgiant pro visas šias tris ašis […]. Siūlas, kuris riša fotografijas – tai kitoniškas požiūris į kasdienybę ir kasdienį vaizdą[2].

Remiantis I. Švelnio savianalitiniu pasisakymu ir J. O. Gasset’o mintimis apie metaforą, galima teigti, kad iš kasdienio vaizdo gimsta metaforinis pasakojimas. Jis pasiekia žiūrovą net tuomet, kai dominuojančią poziciją nuotraukose užima nepažįstamas žmogus. Štai fotografijų ciklo „Žmonės“ kadruose suformuojamos labai skirtingos ir net prieštaringos istorijos. Atrodo, kad nuotraukose reprezentuojama ir dabarties, ir praeities tikrovė. Atvaizdai skatina kontroversišką diskusiją apie kasdienės erdvės nekasdienį įvykį, apie daiktų pasikeitimus ir jų santykių su žmonėmis deformavimąsi. Atrodo, kad nestabilus erdvėlaikis sustabdomas lyg dokumentiniame kine, o autorius tik žaidybiškai dezorientuoja žiūrovą, verčia jį patį susirasti nuosavą kelią prasmių labirinte. Žiūrovą klaidina ir tai, kad viename kadre regimos detalės atrodo tiek pat surežisuotos, kiek ir atsitiktinės. Anot Ian’o Jaffrey’io, detalės nuotraukose sugestijuoja prasmes, o atmintis padaro visa kita[3]. Tad gali susidaryti įspūdis, kad I. Švelnio fotografija vykdo melo apie pasaulį programą. Šis melas žiūrovą traukia it receptorius sužadinantis kulinarijos šedevras, o žodis „skanu“ leidžia tinkamai apibūdinti vaizdų sukeliamus potyrius.

Fotografijų ciklą „Žmonės“ taip pat sudaro ir tokios nuotraukos, kuriose akivaizdžiai galima pastebėti autoriaus atidžiai parinktas fotosesijos lokacijas. Kūrėjas žiūrovo dėmesį kreipia į natūralios aplinkos (interjerų ir eksterjerų) detales. Išraiškingoje aplinkoje pozuoja aikštingos moterys. Nuotraukos primena mados erotinę fotografiją, gausiai eksploatuojamą populiariųjų žurnalų puslapiuose. Šiuo atveju galima teigti, kad I. Švelnys sukuria rafinuotos, itališkos melodramos aliuziją. Tai inscenizacija, kuri susijusi su fiziniais personažo veiksmais, imituojančiais ir atkuriančiais tai, ką vadiname savijauta ir tiesiogine komunikacija su aplinkiniu pasauliu. Aliuzija sukelia emocingas reakcijas į nuotraukoje užfiksuotą įvykį.

Aliuzija į itališkos melodramos lauką taip pat kelia klausimus apie tai, ar fotografijoje regime surežisuotą, ar atsitiktinį (dokumentinį) siužetą. Šiuo atveju galima iš dalies sutikti su I. Jeffrey’io mintimis apie reprodukavimo ir fotografavimo aktą: Prietaisą tegalima suvaldyti tik iš dalies, […] jis fiksuoja neatsižvelgdamas į fotografo ketinimus. Kaip tokiu atveju fotografai iš viso gali sakyti esą menininkai?[4]

Tikrumo ir autentiškumo klausimas labai aktualus aptariant I. Švelnio nuotraukų ciklą „Kitu kampu“. Fotografijos sukurtos naudojant žuvies akies lęšį. Kiekvienas ciklo atvaizdas – tai lyg sukonstruota papildoma distancija tarp žiūrovo ir fotografuojamo objekto. Čia ne tik iškreipiama erdvė, ne tik realizuojami sunkiai suvokiami atstumai ar daiktų medžiagiškumas, bet ir laikas įgauna visiškai kitokią, labiau amorfinę, kokybę. Tad galima teigti, kad deformuotais atvaizdais įamžintas pasaulis ne tik yra jau išgyventa praeitis, bet galbūt dar ir būsimų nutikimų detaliai neperskaitoma chrestomatija.

Ciklas „Kitu kampu“ taip pat demonstruoja technologijos privalumus (vaizdo iškreipimo galimybes). Čia sukeistinti laiko ir erdvės nuotoliai formuoja objektyvios nuotraukos įspūdį, tarsi atliktos be autoriaus asmeninės intervencijos. Kadangi užfiksuotas pasaulis nėra įprastai regimas, regėjimui reikia pasiruošti. Regėjimas yra kito kitas regėjimas. Kito regėjimas sukuria objektyvaus, dokumentinio matymo įspūdį.

Ciklas „Kitu kampu“ suponuoja mintį, kad tiesioginė ir nepagražinta dokumentika gali atrodyti nepriekaištingai, o nuotrauka, kurioje regima išraiškinga ir detaliai apgalvota kompozicija, gali atrodyti nepakankamai fotografiška ar fotogeniška. Galiausiai nuotraukos nėra savaime dokumentalios, jų dokumentalumas tik toks, kad jose pačiose slypi dokumentinio įrašymo pėdsakai.

Dokumentalumo klausimas taip pat aktualus fotografijų cikle „Lietuvos senamiesčiai“. 2016 m. birželio 25–rugpjūčio 7 d. šie kūriniai buvo demonstruojami Lietuvos fotomeno bienalėje „Fotografinės istorijos“, istorinėje baronų Miunhauzenų šeimos pilyje, įsikūrusioje Hobecko galerijoje (Leitzkau, Vokietija). Naudodamas žuvies akies tipo objektyvus, autorius žiūrovą verčia permąstyti savo žiūrėjimo kampą ir lauką. Nepatogų žiūrėjimą iš apačios į viršų reprezentuojančios nuotraukos pastatus paverčia beveik nepažiniais kito miesto objektais. Išsikreipiantys namų kontūrai žiūrovui siūlo patirti erdvę, kurią kvestionuoja klausimų virtinė: „O jeigu būtų?..“ (T. y. jeigu būtų kitas pasaulis, kitas žiūrovas, kitas ir kito patyrimas etc.)[5] Dviprasmių klausimų virtinę atliepia ir paties autoriaus svarstymai: Tai mano idealus pasaulis, kurį aš vejuosi savo darbais, savo poelgiais, savo iššūkiais siekiant aukščiausių tikslų[6].

Manau, kad žuvies akies objektyvas naudojamas ne tik siekiant pamatyti pasaulį ir (arba) jį kritikuoti, bet ir reflektuoti save, pamatyti save kito akimis ir net per vaizdus keliauti į save. Taigi, kelionė į save lemia patį intymiausią ir paradoksaliausią pasakojimą, kuris krypsta nuo savęs į save[7].

Fotografijų ciklas „Savanoriai kitu kampu“ tęsia anksčiau aptarto ciklo tematiką ir stilistiką, tačiau šis ciklas kitoks. Nuotraukose užfiksuotas Kauno miesto Savanorių prospekto urbanistinis peizažas, pravažiuojančių mašinų paliekamos šviesų dėmės, požeminių perėjų sienos ir pan. Įdomu ir tai, kad I. Švelnys nefiksuodamas žmogaus sukuria milžiniško miesto įspūdį. Ir net tam tikrą jau nebeegzistuojančio urbanistinio peizažo nostalgiją.

Paminėtina ir tai, kad fotografijų cikle „Žmonės“ labai naujai suskamba kadrai, kuriuose žmogaus kūnas fotografuojamas žydinčių medžių oazėje. Šie kūriniai – tai nepažodinės citatos iš Romualdo Rakausko fotografijų ciklo „Žydėjimas“ (1978 m.). I. Švelnio nuotraukose regėdamas žmogaus kūną, apsuktą juodu plastiku, esu linkęs menines kompozicijas traktuoti kaip R. Rakausko fotografijų naujovišką perskaitymą, t. y. įsiskaitoma į tai, kas nebuvo pastebėta arba buvo eliminuota ir svetima praeities laikui. Tad I. Švelnys savo kūriniais atlieka ir fotografijos kritiką. Jis konstatuoja, kad fotografija yra vaizdų citavimo ir percitavimo metodas. Jo negali išvengti meno kūrėjas dabartiniais informacijos pertekliaus laikais. Turiu pastebėti, kad percitavimo nelaikau neigiamybe. Priešingai, percitavimas leidžia kritiškai mąstyti apie vaizdų kultūros istoriją, apie jos akivaizdžius ir nepastebėtus posūkius. Tad fotografijose su šviesiais žiedų fonais kontrastuojančios juodos, plastiko plėvele padengtos žmonių figūros – tai ne tik kompozicinis kontrastas, bet ir būdas aktualizuoti žmogaus vidinio portreto pokyčius. Tai nujaučiamas, bet įprastai kalbai nepasiduodantis vidaus portreto artefaktas. Jis gaivališkai ištrūksta į paviršių ir priešinasi proto čiuptuvams.

Taigi, I. Švelnio fotografijų kalba yra labai įvairi. Jo kūriniai rodo, kad menininkas nuolat ieško, išranda ir tobulina savo individualią meno kalbą.

_____________

[1] Gasset, J. O (1999). Mūsų laikų tema ir kitos esė. Vilnius: Vaga, 9–11.

[2] I. Švelnio el. laiškas R. Venckui. 2016-08-15, Vilnius.

[3] Jeffrey, I. (1999). Fotografija: trumpa istorija. Vilnius: R. Paknio leidykla, 20.

[4] Ten pat, 13.

[5] Venckus, R. (2016). Nuo eksperimentinio iki tradicinio pasakojimo – Lietuvos fotomeno bienalė Vokietijoje. Kamane.lt [interaktyvus], [žiūrėta 2016-08-17]. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Kinas-ir-fotografija/Nuo-eksperimentinio-iki-tradicinio-pasakojimo-Lietuvos-fotomeno-bienale-Vokietijoje/.

[6] Iridijaus Švelnio biografija (2016). Gabrielės meno galerija [interaktyvus], [žiūrėta 2016-06-08]. Prieiga internetu: http://www.gabrielegallery.eu/iridijus-svelnys/.

[7] Venckus, R. (2016). Nuo eksperimentinio iki tradicinio pasakojimo – Lietuvos fotomeno bienalė Vokietijoje. Kamane.lt [interaktyvus], [žiūrėta 2016-08-17]. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Kinas-ir-fotografija/Nuo-eksperimentinio-iki-tradicinio-pasakojimo-Lietuvos-fotomeno-bienale-Vokietijoje/.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*