Grafo S. K. Kosakovskio palikimas: šiuolaikiškas žvilgsnis iš praeities 3

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2016-02-12

„Kasdienės gėlės: moterų ir vaikų portretai iš grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotografijų rinkinio“ – taip vadinasi paroda, eksponuojama Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) iki kovo 6 d. Prasidėjusi šių metų pradžioje, sausio 7 d., paroda nedidelėje salėje iškart net nesutalpino visų žiūrovų, dauguma laukė vorele koridoriuje, kol galės apeiti ratą ir iš arčiau apžiūrėti grafo fotografijų albumus, registracijos knygą, kai kurias išdidintas nuotraukas ir perskaityti išsamius aprašymus. Tiek žmonių sutraukė ne vien tik kvietimas į parodą, bet ir tuo pat metu įvykęs monografijos „Vaitkuškis“: grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905) ir XIX a. mėgėjų fotografija“ pristatymas. Apie knygą ir parodą pasakojo autorė, kuratorė, dailės istorikė dr. Jolita Mulevičiūtė ir muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, taip pat iš Varšuvos atvykęs grafo provaikaitis Pawelas Szanajca-Kossakowskis su žmona Anira Wojan (abu yra Jano Eustachijaus Kossakowskio fondo vadovai).

Knyga buvo ką tik atvežta iš spaustuvės, tad Jolita Mulevičiūtė vakarą pradėjo ir kaip vedėja, ir kaip knygos autorė: nupasakojo knygos gimimo priešaušrius ir idėjos-knygos leidimo sumanytojo O. Daugelio planus, taip pat atskleidė daugiausiai sunkumų kėlusius trukdžius rengiant monografiją ir prašė skaityti bei ruošti klausimus ir pastebėjimus knygų mugei Vilniuje, kur vyks antrasis monografijos pristatymas.

Apie grafo S. K. Kosakovskio fotografijų archyvo lobynus 2004 metais muziejus jau buvo išleidęs knygą, taip pat su J. Mulevičiūtės „įsikišimu“, kuri turėjo užbaigti knygos parengimo darbus. Jau tada O. Daugelis troško neapsiriboti vienu leidiniu, matė potencialą ir didelės neliestos medžiagos labirintus, iš kurių įmanoma išeiti, paruošus antrąjį leidinį vien tik fotografijų tema. Pristatymo metu muziejaus direktorius metaforiškai apibūdino fotografijas kaupiantį fondą: tai „nematomas“ fondas, nes nuotraukos privalo būti nuolatinėje tamsoje, specialiame klimate, jei norime, kad išgyventų kuo ilgiau (palyginimui perfrazavo Susan Sontag žodžius, kad tai akyse nykstantis mūsų paveldas). Žinoma, džiugu, kai tokie darbai, susiję su paviešinimu, su tokio paveldo pasidalijimu, realizuojami.

Palyginimui buvo pasidalyta keliais įspūdingais skaičiais: muziejaus saugomuose albumuose suklijuota apie 6,5 tūkstančių nuotraukų, o Lenkijoje tėra išlikę vos keli šimtai. Bet tai tik kiekybiniai sulyginimai, o albumus atsivertę tyrėjai (šiuo atveju J. Mulevičiūtė), galėjo išvysti besikeičiančių epochų sandūrą su visa išorine kultūra: didžiausi dvarai, garsios asmenybės, tuo metu draugiškai sugyvenusios tarpusavyje, o vėliau pasirinkusios priešingas politikos puses ir valstybes.

O kur dar kasdienės gerovės interjeras, detalės, apranga ir įvairų klasių, amžiaus, temperamento ir charakterio asmenų žvilgsniai – amžiais sustingę ir vis tik čia ir dabar vėl žvelgiantys į mus. Ne veltui dailės istorikė dažnai knygoje pasitelkia Rolando Bartheso mintis, kuris, kaip prisipažino, taip niekada ir nenurimo, radęs Napoleono jauniausiojo brolio fotografiją: „Ir tada suvokiau – su nuostaba, kurios nuo to laiko man nepavyko numalšinti, – žiūriu į akis, kurios žiūrėjo į imperatorių.“

Tas prisiartinęs praėjusios eros gyvenimas su kažkada eilinėmis, o dabar nesuprantamomis smulkiausiomis detalėmis, kartais pribloškia. Juk apie praeitį lengviausiai kalbėti apibendrintai ir taip išvesti vidurkius, pamiršus skirtingus elementus, iš kurių susideda kasdienybė. Tai, kas anksčiau buvo kasdienybė, o dabar pranyko praeity, ir buvo sunkiausia išspręsti. Autorė prisipažino apie du dalykus, kėlusius jai išgąstį: žinių apie senosios fotografijos stygių ir skirtingą pavardžių rašybą, kurią lėmė to meto naujos visuomenės formavimasis. Kas anksčiau buvo „savaime suprantama“ ir nefiksuojama, dabar atsivėrė kaip tušti knygos puslapiai.

Pasirodo, Lietuvos muziejuose stinga specialistų, kurie išmanytų senąsias medžiagas, prietaisus, fotoprocesus, tais dalykais domėtis muziejinių institucijų specialistams nėra galimybių, todėl pagalbos buvo kreiptasi į pavienius fotografijos istorijos mėgėjus – fotografą Stanislovą Žvirgždą ir diplomatą Dainių Junevičių.

Dar keblesnė situacija buvo dėl permainų epochos veikėjų pavardžių, anot J. Mulevičiūtės, senoji lotyniškoji formulė – gente lituanus, natione polonus – jau nebegaliojo mūsų kraštuose arba beveik nustojo galios. Demarkacijos linijos išoriniame žemėlapyje dar tik pradėjo ryškėti ir skirtis, bet dar svarbiau, kad šios linijos pradėjo skelti bendruomenes iš vidaus. Giminių, bičiulių rateliuose prasidėjo sąmonės virsmas, ir galiausiai pats vienas individas turėjo savyje nusibrėžti ribas ir skiltis, sudurstyti savo pasaulius iš senųjų paveldėtų tradicijų ir naujo ateinančio XX amžiaus futuristinių užmačių. Todėl knygos fotografijų reprodukcijose daug asmenų, kurie XIX amžiuje buvo kaimynai ir neatsitiktinai, o kaip bičiuliai, pateko į objektyvo kadrą. Po  1905 ar ypač po 1918 metų jie atsidūrė visiškai skirtingose barikadų pusėse, ir į kai kuriuos net skausminga žiūrėti dėl jų pasirinkimų, todėl taip svarbu sugauti to laikotarpio atmosferą, nuojautas, žlugdančią nežinomybės galią. Anot autorės, dabar į visa tai būtina žiūrėti ramiai ir su empatija, nes humanitariniai mokslai – tai ne tik protų švietimas, bet ir jausmų ugdymo mokslas.

Atrodo, kad tokia skirtingų sferų lydinio formule pasinaudojo ir autorė, rašydama apie fotografiją, mat grafas S. K. Kosakovskis šimtuose dienoraščio puslapių vargiai užsimindavo apie savo kasdienį malonumą – fotografavimą. Todėl liko tūkstančiai žvilgsnių be žodžių, ir juos reikėjo perskaityti be niekieno pagalbos.

Tas romantizuotas fotografijos pagerbimas (kaip nepamainomas turinio ir daikto paveldas) matomas ir muziejuje atidarytoje parodoje „Kasdienės gėlės: moterų ir vaikų portretai“, susidedančioje iš objektų – fotoalbumų ir iš fotografijų reprodukcijų, t. y. padidintų skaitmeninių atspaudų, kurie beveik bando prilygti natūraliam žmogaus masteliui ir kuriuose amžiams pranykę asmenų žvilgsniai dabar vėl gali susitikti su šios dienos žiūrovo žvilgsniu.

Pirmoji parodos dalis – albumai – tik dalelė visos S. K. Kosakovskio kūrybos: iš 65 saugomų muziejuje buvo apsiribota 7 atverstais albumais po stiklu, bet su troškimu, kad į tą mažą fragmentą įsižiūrės žiūrovas, pamatys, kaip buvo laikomos suklijuotos nuotraukos, kad tai ne pavieniai paskiri paveikslai ir vaizdai, kuriuos būtų įmanoma paviešinti ant sienų. Nuotraukų albumai po stiklu atskleidžia ir seno objekto trapumą – fotografijos labai jautrios aplinkai, kai kurios – labai sudėtingos būklės, joms kenkia ir klijai, naudoti paties grafo sudarant albumus.

Parodos kuratorė iškart prisiėmė atsakomybę ir dėl antrosios dalies – skaitmeninių išdidintų atspaudų, padarytų iš originalių nuotraukų, esą tai gali „supykdyti kai kuriuos senosios fotografijos specialistus“. Pats grafas S. K. Kosakovskis mėgo „žaisti formatais“, nors parodos albumuose matome standartinio formato nuotraukas, tačiau J. Mulevičiūtė kaip daiktinį įrodymą pasitelkia vieną iš fotografijų, kurioje užfiksuotos grafo kabineto interjere išdėliotos didelių formatų nuotraukos.

Originalaus vaizdo išdidinimo eksponavimas, tarsi ryškus kuratoriaus įsikišimas į autoriaus pradinį sumanymą, visada įneša debatų, net ginčų. Panašiai buvo ir prieš keletą metų Arūno Vaitkūno piešinių parodoje, kai kuratorė tapytoja Aušra Vaitkūnienė vos ne iki kelių metrų išdidino kelis bloknoto dydžio tapytojo piešinius – kai kurie dailininkai negalėjo susitaikyti su tokiu piešinio „sudarkymu“, tačiau fluxistinių pažiūrų menininkai visiškai palaikė tokį sprendimą. Kuratorė A. Vaitkūnienė aiškino, kaip jai buvo svarbu, kad žiūrovas pajustų linijos slinktį, jos pertrūkimus, sukibimus, t.y. išjaustų kažkada vykusį ir dabar brangų prisiminti kūrybos procesą.

Todėl ir šioje parodoje išdidinti vaizdai nesivaiko vien efekto ar provokatyvaus priverstinio susidūrimo su kito amžiaus žvilgsniu. Čia taip pat skiriamas ypatingas dėmesys procesui – kasdieniam fotografavimui ir tam kitam asmeniui, akimirkai iškilusiam iš amžinybės dulkių. Kaip teisinosi vienas Aldouso Huxley’o romano veikėjas, apžiūrinėjantis senas giminės nuotraukas: „Tvarkiau savo spintą. Jos tiesiog iškilo į šviesą. Kaip Tutanchamonas. Neatsispyriau pagundai apžiūrėti jas“ („Neregys Gazoje“, p. 13). Tas pats matėsi ir žiūrovų veiksmuose: iškart patraukdavo prie išdidintų efektingų skaitmeninių reprodukcijų, po to eidavo palyginti su originalia maža ir apgeltusia fotografija, tada neatsispirdavo pagundai ir dar kartą grįždavo prie jau matytų vaizdų...

Tokia kelis kartus apsisukanti amplitudė ne tik išgaudavo pakartotiną, taigi ilgesnį ir rimtesnį apžiūrinėjimą, bet ir pagelbėjo pačiai parodos koncepcijai. J. Mulevičiūtė buvo pabrėžusi, kad tai ne tik meninė, bet netgi labiau istorinė, antropologinė paroda, todėl kvietė skaityti ne tik etiketes, bet ir ilgėlesnius tekstus prie objektų, taigi žiūrovo „darbas“ parodos metu – lyginamoji originalo su transformuota reprodukcija analizė – labai prisidėjo prie šio sumanymo.

Ši paroda neturėjo atskiro biudžeto, kaip sakė organizatoriai, ji atsirado dėl muziejaus darbuotojų entuziazmo ir kruopštaus darbo. Tik prie kamerinės ekspozicijos labai tiktų bent vienas išleistos monografijos egzempliorius pavartymui, jis pasitarnautų kaip platesnis vadovas į grafo fotografijos pasaulius. Galima tik pafantazuoti, kad esant geresnėms sąlygoms, gavus finansavimą būtų galima padaryti ir albumų antrininkus (kaip neretai daroma istorinėse parodose) – atspausdinus visą jų vizualų turinį leisti publikai dar ilgiau užsibūti kitame šimtmetyje ir vaizduose.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*