Rss Facebook
2017
Rugsėjis
23
Naujienos
2017 Rugsėjis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Fotografai „pliaže“: nuo kritiko iki lyriko 0

Tomas Pabedinskas
www.kamane.lt, 2017-06-21

Į Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikiančią tarptautinio fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ parodą atėjusius lankytojus pasitinka ant durų užklijuotas žaismingas, su galerijos architektūros ir institucijos monumentalumu kontrastuojantis retro stiliaus ekspozicijos logotipas „Pliažo sezonas“. Jis yra tartum tiksli nuoroda į ryškiausius festivalio įžanginės parodos akcentus: dėmesį lengvai patraukiančią, greitai įsimenančią, ironišką ir nesunkiai suprantamą fotografiją.

Tokia fotografų kūryba vyrauja pirmojoje parodos dalyje. Čia žiūrovų laukia įspūdingų formatų italų fotografo Massimo Vitalio darbai, kurie ekspozicijos erdvę padalija kitų autorių kūriniams: lietuvių menininko Tado Černiausko serijai „Komforto zona“ ir ukrainiečių fotografo Kirillo Golovchenko nuotraukoms iš serijos „Atostogos“. Estetiką, vizualinės komunikacijos formas ir atvaizdo eksponavimo būdus šie autoriai „skolinasi“ iš populiariosios kultūros, komercinės ir mėgėjiškos fotografijos sričių, su kuriomis tuo pat metu žaismingai flirtuoja.

T. Černiausko darbai, įamžinę paplūdimio saulėje gulinčius poilsiautojus, šviesiu koloritu, aukšta technine kokybe ir lakoniška kompozicija galėtų priminti mados fotografiją. Tačiau tiesiai iš viršaus užfiksuoti poilsiautojų kūnai nėra tobuli, o jų aprangos detalės ir daiktai geriau įsižiūrėjus pasirodo esantys kasdieniški ir buitiški. T. Černiauskas naudojasi komercinės fotografijos kalba, bet atsisako idealizuoti tai, ką fotografuoja, taigi nutolsta nuo vieno svarbiausių reklaminės fotografijos uždavinių. Autorius turi kitų tikslų. Fotografijų vizualios formos ir jose užfiksuotos tikrovės neatitiktis griauna pažįstamas atvaizdo kasdienio suvokimo schemas ir provokuoja sąmoningam socialiniam tyrimui, skatina stebėti, kaip keičiasi žmonių savivoka, elgesys ir tarpusavio ryšiai paplūdimyje, kur nusimetamos įvairių socialinių vaidmenų kaukės.

Panašų prieštaravimą tarp iš pirmo žvilgsnio idiliško pajūrio peizažo ir jame išsibarsčiusių žmonių emocinio ir fizinio sąstingio ar jų pozavimo dirbtinumo kuria ir M. Vitalio darbai. Šio autoriaus didelio formato fotografijos parodo, kad į šiek tiek nenatūralius, nuo kasdienės socialinės tikrovės izoliuotus atostogų malonumus pasineria ne atskiri žmonės, bet ištisos poilsiautojų minios. Poilsį „pliaže“, kuris T. Černiausko fotografijose atrodo anoniminis, bet vis dėlto individualus, M. Vitalis tyrinėja kaip masinį fenomeną. Jo didelio formato iš viršaus užfiksuoti vaizdai kuria objektyvaus, vieno žmogaus žvilgsnio aprėptį viršijančio stebėjimo įspūdį. Lietuvių ir italų autorių darbų palyginimas leidžia pasijusti tartum kine, kur fragmentišką vaizdą iš arti keičia tą pačią aplinką parodantys bendresni planai. Toks sugretinimas atrodo įtartinai sklandus – vizualinėms ir temos asociacijoms visiškai netrukdo skirtingi geografiniai, socialiniai ir kultūriniai fotografijose užfiksuotų vaizdų kontekstai.

Lygiai taip pat lengvai į pirmosios parodos dalies visumą įsilieja K. Golovchenko serija „Atostogos“, sukurta Ukrainoje. Šio fotografo darbuose daugiau menamų siužetų ir gausiau atostogų banaliąją pusę atskleidžiančių detalių. Čia taip pat ryškesnė ironija pačios „meninės“ fotografijos atžvilgiu – paplūdimio gyvenimą autorius įamžino, žvelgdamas į jį pro vaikišką pripučiamą plaukiojimo ratą. Be to, ironizuojamas ir tiesioginis K. Golovchenko darbų ekspozicijos kontekstas – dalis jo fotografijų atspaustos ant lėkščių, eksponuojamų po stikliniais gaubtais, tartum muziejinės vertybės, kurias galima apžiūrėti kitose galerijos erdvėse.

Vis dėlto minėtų autorių darbams būdingas ironijos, aukštos kokybės ir patrauklios estetikos derinys jau tapo šiuolaikinėje fotografijoje įsitvirtinusia „sėkmės formule“, kuri didelę dalį fotografų kūrybos daro nuspėjamą. Fotografai tarsi žvelgia į tą pačią globalią mizansceną, parodo ją įvairiais rakursais ir atskleidžia skirtingas populiariosios kultūros bei masių atliekamų ritualų variacijas, bet niekada neatsikrato pasaulio dirbtinumo, banalumo ir suvienodėjimo įspūdžio. Pastarąjį lemia ne tik objektyvūs šiandienos gyvenimo pokyčiai, bet ir pačių fotografų požiūris. Perfrazuojant amerikiečių rašytoją Susaną Sontag, pasakojusią apie tikrovę, suvokiamą kaip atvaizdas, ir įspėjusią, kad žmonija vis dar stoviniuoja Platono oloje, galima sakyti, kad minėtą fotografijos kryptį pasirinkę fotografai tartum niekada neištrūksta iš „Dirbtinių atostogų“ (taip vadinosi 2007 m. „Kaunas Photo“ festivalio didžiojo prizo laimėtojo Reinerio Riedlerio fotografijų serija) netikrų peizažų. Nors ironiškų ir sąmoningai banalių atvaizdų pasaulis šiandien gali atrodyti neaprėpiamas ir amžinas, bet iš tiesų kūrybinės fotografijos srityje jis įsitvirtino XX a. aštuntajame dešimtmetyje – maždaug tuo metu, kai debiutavo kičą ironiškai eksploatuojančios fotografijos guru Martinas Parras. Šio britų fotografo darbų serija apie turizmo industrijos banalumą ir kelionių tuštybę galėtų puikiai derėti „Pliažo sezono“ parodoje. Tokia fotografija leidžia pasaulį stebėti kaip panašių atvaizdų dėlionę, netgi menamai jame dalyvauti, bet niekada iki galo neįsitraukti – tarsi fotografuojantis prie parodoje esančio stendo ir trumpam tampant vienu iš jame pavaizduotų banglentininkų. Tačiau fotografija, neprovokuojanti tikro intelektualinio ar emocinio įsitraukimo ir nekvestionuojanti mąstymo ir matymo įpročių, iš esmės yra tik rafinuota pramoga.

Šiuo požiūriu įdomesnės kitos parodos dalys, kuriose taip pat netrūksta kritinio žvilgsnio ir ironijos, tačiau čia fotografija paryškina neišvengiamą akistatą su tikrove. Antrosios parodos dalies autoriai pastabiai fiksuoja atostogų paplūdimyje banalumą (italų fotografas Turis Calafatas) ir dirbtinumą (fotografė iš Prancūzijos Celine Diais) ar tamsiąsias poilsio prie vandens puses, pavyzdžiui, ekologines grėsmes (vengrų fotografas Martonas Kallai) ir nesaugių maudymviečių keliamus pavojus (fotografas iš Lenkijos Krzysztofas Racońas). Be to, šių fotografų darbuose akivaizdus ir emocinis turinys – kartais jį perteikia nuotraukų koloritas, šviesokaita ar kompozicijos (M. Kallai, K. Racońas), o kartais – kone sentimentalus grįžimas prie analoginės fotografijos (C. Diais). Tačiau ir šių autorių pasirinktai problematikai, ir jos emocinio turinio niuansams visiškai atskleisti reikėtų kur kas didesnės kiekvieno iš jų darbų ekspozicijos, nei galėjo tilpti siauroje, pereinamoje parodos erdvės dalyje. Dėl tos pačios priežasties keli parodoje eksponuojami keliautojos ir fotografės Bertos Tilmantaitės darbai taip pat tampa tik nuoroda į gilų bei įtaigų pasakojimą, kurio galima tikėtis iš šios autorės, apie Indijos pakrantės žvejus ir banglentininkus.

Ko gero, vertingiausia patirtis žiūrovų laukia paskutinėje, trečiojoje parodos dalyje. Ji įsimena ne dideliais atvaizdų formatais ar netradiciniais eksponavimo būdais, bet pateikiamos kūrybos įvairove ir įtaigumu. Kiekvienas iš čia eksponuojamų darbų autorių pasirinko visiškai skirtingas kūrybines taktikas, bet tuo pačiu kokybiškai ir savitai išnaudojo atskirų fotografijos krypčių teikiamas galimybes.

Fotografas iš Bangladešo Jashimas Salamas dokumentinės fotografijos kalba pasakoja apie jo šalyje veikiantį senų laivų kapinyną ir neįtikėtinai sunkiai už mažą atlygį jame dirbančius žmones. Fragmentiškas kadravimas, dinamiškos kompozicijos, nesodrios spalvos sustiprina fiksuojamo gyvenimo dramatiškumo įspūdį, o fotografo apgalvotai parinktose detalėse telpa pasakojimas apie milijonų žmonių likimus, susietus su apleistų laivų perdirbimo pramone. Šios fotografijos iš arti parodo gyvenimą, su kuriuo daugelis tiesiogiai nesusiduriame, ir tuo pačiu dėl savo lakoniškumo neleidžia žiūrovui į keliamas problemas reaguoti tik sentimentaliais jausmais, kurie, kaip parodė humanistinio reportažo istorija, retai kada padeda pakeisti nuotraukose įmažintų žmonių padėtį. J. Salamo fotografijos nesuteikia galimybės nuraminti sąžinę tiesiog atlikus atgailą meno galerijoje.

Į dar nepatogesnę padėtį žiūrovą įstumia Prancūzijai ir Jungtinei Karalystei parodoje atstovaujantis fotografas François Marmionas. Kūrybiniame projekte „Sumautos atostogos“ apie pabėgėlius, iš karo apimtų regionų atvykstančius į Graikijos salas, autorius sujungė dokumentinę fotografiją ir jos turinio neatitinkančius vizualinės komunikacijos kodus, perimtus iš reklaminių turistinių bukletų. Kodėl šis kontrastas atrodo toks trikdantis? Pirmiausia dėl to, kad šis nesuderinamumas parodo dažnai neadekvatų europiečių suvokimą apie karo pabėgėlių padėtį. Be to, F. Marmiono projektas dar kartą primena, kad mums pažįstama tikrovė nėra vien objektyvi duotybė – ji priklauso nuo įsitvirtinusių mąstymo ir pasaulio reprezentavimo būdų bei formų.

Tačiau šiandien aktuali gali būti ne tik globalias problemas analizuojanti fotografija. Tai įrodo fotografės iš Vokietijos Emily Wabitsch serija „Iš „Koks“ paplūdimio su meile“. Šią seriją sudaro atvirai lyriškos, nespalvotos fotografijos iš Bangladeše esančio vieno ilgiausių pasaulyje paplūdimių, į kurį daugybė porų atvyksta praleisti medaus mėnesio. E. Wabitsch darbai savo estetikos ir tematikos nuoširdumu primena, kad savitas autoriaus požiūris gali atgaivinti net ir, atrodytų, seniai išsemtas temas. Dėl judesio išsiliejęs vaizdas, jo grūdėtumas, ne kompozicijos taisyklių, o akimirkos nuotaikos nulemtas kadravimas leidžia subjektyviai ir emocionaliai parodyti romantiškas gyvenimo akimirkas, apie kurias fotografija pasakoja jau daugelį dešimtmečių. E. Wabitsch fotografijos – tai tarsi nepretenzingas universalaus žmogiškumo mito atgaivinimas, išvengęs banalių metaforų ir abstrakčių apibendrinimų.

Šios autorės darbų ekspozicija tuo pačiu galutinai nužymi ir parodoje aprėpiamo fotografijos spektro ribas – nuo žiūrovo neįpareigojančių darbų, kritikuojančių populiariąją kultūrą jos pačios priemonėmis, iki fotografijų, kurios savo estetika aiškiai pabrėžia priklausomybę kūrybos sričiai ir reikalauja emocinio jautrumo bei lėtesnio atvaizdų suvokimo. Šiuo požiūriu įžanginė „Kaunas Photo“ paroda atrodo kone tobulai subalansuota – tai ir žaisminga įžanga į fotografijos šventę, ir galimybė pamatyti aktualius kūrinius, kurie provokuoja nepatogiems klausimams. Kiekvienam žiūrovui telieka sudėlioti savus parodos akcentus, kuriais nebūtinai turi tapti ryškiausių spalvų ir didžiausios fotografijos.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*