Rss Facebook
2017
Liepa
22
Naujienos
2017 Liepa
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

„Emilija iš Laisvės alėjos“: atkurti, didžiuotis ir prisiminti 0

Kristina Zaksaitė
www.kamane.lt, 2017-03-13

Vasarį Lietuvos kino teatruose pasirodė naujas žinomo režisieriaus Donato Ulvydo kino filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“, kurį būtų galima įvardyti kaip preliudiją į artėjantį Valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejų. Realiais – 1972 metų – įvykiais paremtas scenarijus, sukurtas Jono Banio, virto dramatišku ir emocijas žadinančiu kino filmu.

Režisierius D. Ulvydas kviečia nusikelti į aštuntojo dešimtmečio Kauno Laisvės alėją. Pagrindinė filmo veikėja – žavi ir talentinga aktorė Emilija (vaidina Ieva Andrejevaitė). Gavusi paskyrimą ji atvyksta į Kauno dramos teatrą. Istorija lyg ir paprasta, tačiau slepia gan skaudžius merginos išgyvenimus: vaikystėje likusi našlaite (jos akivaizdoje nušaunami abu tėvai), dabar privalo stengtis ne tik įsilieti į didmiesčio kultūrą, bet ir išsivaduoti iš totalitarinės sistemos gniaužtų. Ieškodama teatro pastato, Emilija netikėtai išgirsta idealistiškai nusiteikusio jaunimo agitacijas ir skandalingus šūkius už Lietuvą. Pasirodo, kad Laisvės alėjoje vyksta demonstracija, skirta kovotojo Romo Kalantos, susideginusio už Lietuvos laisvę, atminimui. Gatvėje kilusi sumaištis ir prieš nekaltą eisenos dalyvį įvykdytas fizinis smurtas merginą šokiruoja. Pabandžiusi apginti mušamą jaunuolį, ji išvežama į KGB tardymo skyrių. Naivios aktorės biografija ir gyvenimo istorija labiausiai susidomi KGB pareigūnas Leonas (aktorius Tauras Čižas), kuris dar labiau įtūžta, kai Emilijos rankose pamato jos tėvo (partizano) dienoraštį. Nuo tos akimirkos pagrindinė veikėja Leono stebima tarsi pro padidinamąjį stiklą. Vystantis tolimesniam veiksmui, žiūrovas kviečiamas į teatro užkulisius.

Nepažini ir svetima Laisvės alėja bei teatro atmosfera Emilijai atrodo taip svaiginančiai, kol su meno pasauliu ji nesusipažįsta iš arčiau. Galima sakyti, kad su aktorės darbu siejamas sakralus iliuzinis burbulas sprogsta. Nors mergina ir susiranda bendraminčių, profesionalių kolegų, tačiau išaiškėja, kad jų vidinis teatro pasaulis yra gerokai susiskaldęs. Dirbtinė šypsena, konkurencija, arogancija – tai tik dalis ydų, kurias talentingai užmaskuoja aktorių kaukės. Repeticijų metu trupės nariai trykšta patriotizmu, nestokoja ryžto, tačiau nužengus nuo scenos išryškėja dvilypumo pradas. Tik iš kelių dialogo nuotrupų paaiškėja, kad ne visiems svarbi toji kūrybinė laisvė. Vienas aktorius net išsiduoda, jog norėtų dažniau išvykti į Kremlių. Ironiškumo prieskonį suteikia minimi deficitiniai agurkėliai, žirneliai ir majonezas. Šį asmenį kolegos „švelniai“ vadina komunistu. Antraplaniai aktoriai taip pat nevengia pasišaipyti ir ne visada paklūsta teatro režisieriaus Mariaus sumanymams.

Teatro vadovo ir režisieriaus Mariaus vaidmenį filme sukūrė aktorius Darius Gumauskas.  Atkaklus, ryžtingas, idėjų nestokojantis jaunuolis tik iš išorės toks nepalaužiamas. Bandydamas išpildyti savo idėją – sukurti spektaklį apie 1831 m. sukilimo dalyvę Emiliją Pliaterytę, režisierius stipriai rizikuoja. Į teatro repeticiją įsiveržus sovietų valdžiai, komitetas spektaklio scenarijų „šiek tiek“ pakoreguoja. D. Ulvydas ne tik atskleidžia Mariaus kūrybinę raišką, bet ir leidžia pajusti tam tikrą asmenybės dvilypumą: jis kovoja dėl teatro vertybių, juk menas – vienintelė forma atskleisti tiesą, demaskuoti melą, išryškinti to laikotarpio absurdą, bet norėdamas įgyvendinti savo sumanymą (pastatyti spektaklį be cenzūros), Marius netgi pasiūlo kompromisą. Viena vertus, teatro vadovas tiki savo vizija, priešinasi sistemai ir teatro scenoje skanduoja uždraustą šūkį: „Mes gi išdavėm Lietuvą, jie galvas sudėjo miške, o mes išdavėm...“ Kita vertus, santvarkos taisyklės ir sovietinė valdžios diktatūra jį nugali. Vystantis siužeto linijai, spektaklio režisierius vis tik yra priverstas palikti ne tik teatrą, bet ir Lietuvą.

Meistriškumu ir profesionalumu neleidžia suabejoti aktoriaus Tauro Čižo, įkūnijančio KGB pareigūną Leoną, vaidyba. Griežtas, neprognozuojamas, konfliktus provokuojantis Leonas išties yra trapus ir pažeidžiamas. Veiksmo augimo linija filme tampa aktorės Emilijos ir pareigūno Leono santykių vystymasis. Pareigūnas visais įmanomais būdais siekia palaužti jaunos aktorės idealus, nori ją sugniuždyti. Sukrečiančia scena ir iliustratyviu pavyzdžiu tampa psichiatrinė ligoninė. Su Emilija atvykęs į beprotnamį, KGB pareigūnas Leonas ne tik nori įbauginti jauną aktorę, perteikti valdžios pranašumą, bet ir parodyti tam tikrą pavyzdį, kas gali atsitikti su tais, kurie priešinsis ir laužys šios sistemos taisykles. Aktorius Arūnas Sakalauskas, vaidinantis tramdomaisiais marškiniais apvilktą pacientą, įtaigiai perteikė to meto sugniuždytą, sužalotą ir nuasmenintą žmogų. Negailestingai smaugiamas, suvaržytos laisvės menininkas, nepaklūstantis totalitarinei sistemai, yra paverstas neveiksniu pacientu. Drįsčiau teigti, kad mėlynėmis nusėtas kūnas, iššauktas vėmimas, konvulsijos neatrodo tokios sukrečiančios, kaip nuolat patiriama kankinamo žmogaus psichologinio smurto baimė.

Ieškodami sprendimo, kaip išreikšti savo tiesą, jauni ir talentingi aktoriai siekia ją perteikti Kauno dramos teatre režisieriaus Mariaus statomo spektaklio apie sukilimo dalyvę E. Pliaterytę metu. Vis dėlto, spektaklis iššaukia tam tikrą kolektyvo susiskaldymą. Paradoksalu, bet viską griaunančiai ir naikinančiai sistemai paklūsta ne visi. Vienintelė mūšio lauke likusi aktorė Emilija savo idėjas perteikia sodriu, ekspresyviu būdu. Gilesnės metamorfozės užčiuopiamos, kai spektaklio metu, įžengusi į sceną, aktorė išdrįsta protestuoti ir atvirai, be jokios baimės, užsidėjusi krauju sumirkusią karūną, išlaisvina ne tik save, bet ir salėje susirinkusius asmenis.

Patriotiškumo jausenas sustiprina ir didžiausią emocijų proveržį iššaukia netikėtai virš Kauno dramos teatro trumpam sušmėžavusi Lietuvos trispalvė. Vyriausias teatro trupės aktorius (vaidina Česlovas Stonys) pasipriešina teatro direktoriui Korsakui (Remigijus Vilkaitis) ir, užsidaręs viename iš teatro kambarių, pro Dramos teatro langą iškelia tautinę vėliavą. Tokias permainas suvokę gatvės praeiviai susivienija – visi kartu veržiasi į laisvę. Pamiršę taisykles ir nerimą, jie nors trumpam išsilaisvina iš sistemos gniaužtų ir iš visos širdies skanduoja Lietuvos vardą.

Nepaklususi totalitarinei valdžiai, išdrįsusi protestuoti ir suvaidinusi draudžiamą spektaklį, Emilija tampa „išdavike“, todėl už savo drastišką poelgį yra izoliuojama. Reikia pripažinti, kad intriguojančiu posūkiu tampa ligoninės scena, kuomet netikėtai į Emilijos palatos duris pasibeldžia Leonas. Pasirodo, kad tai jis nušovė Emilijos tėvą. Nors pareigūnas nuoširdžiai gailisi ir pripažįsta savo gyvenimo klaidas, tačiau tik trumpam susitaiko su Emilija. Nepakėlęs slegiančios naštos – nuodėmės – jis pasirenka mirtį. Tai ne tik labai daugiasluoksnis ir daug peno apmąstymams suteikiantis filmo herojus, bet ir tam tikra aliuzija į sudėtingą mūsų tautos išlikimo kovą.

Kadangi filmo siužetas žiūrovą nukelia į sovietmečio laikotarpį, didelis dėmesys skiriamas ir to meto aplinkai. Pagrindinis veiksmas vyksta kauniečiams žinomose vietose: Soboro, Lėlių teatro prieigose, ant Pelėdų kalno, Kauno karininkų ramovėje, Muzikinio teatro sodelyje. Pasitelkęs senąjį archyvą, režisierius D. Ulvydas iš nuotraukų rekonstravo tikrąjį stagnacijos laikotarpį. Nutrintos baltos šaligatvių juostos, žyminčios dviračių takus, užklijuoti plastikiniai langai, kruopščiai paslėptos reklamos, užtušuoti grafičiai leidžia atkurti sovietmečio vaizdinį, kurį ženklina ne tik teatro iškabos, automobiliai, vienodos mokyklinės uniformos, ilgaplaukiai vaikinai, „Žigulinis“ alus, šprotai, Lenino biustas, bet ir iš mėsos kombinato gauti deficitiniai mėsos kaulai, tarp pirkėjų galėdavę sukelti net muštynes.       

Lietuviškumo dvasia persmelktas siužetas tiesiogiai siejasi ir su filme girdimais muzikiniais intarpais. Gan taikliai parinkti maestro Vytauto Kernagio kūriniai papildo ir sukuria specifinę to meto atmosferą. Muzikinis takelis ir Marijono Mikutavičiaus sukurti dainos žodžiai, o ypač dainos pavadinimas „Ar tu esi tas?“ dar labiau paryškina filmo idėją. Tai tarsi potekstė, kvietimas kvestionuoti ir kiekvienam iš mūsų pasirinkti savo poziciją. Siekti savo idealų, svajonių, o gal vis tik nusigręžti nuo tėvynės ir likti priešų pusėje? Išgyventi ar pražūti? Ne kartą Emilijos cituojami žodžiai taikliai apibūdina ir atskleidžia to meto Lietuvos situaciją: „Maitinatės melu ir giedat himną išdavystės Dievui“.

Taigi, filmas ne tik supurto mūsų sąžinę, bet ir verčia apmąstyti vertybes, kurių svarbiausioji – laisvė. Žiūrovams primenamos aštuntojo dešimtmečio idėjos, žmonių drąsa ir tikėjimas, o nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems jaunesnės kartos atstovams suteikiama galimybė apie skaudžius įvykius sužinoti ne tik iš vadovėlių. Įtraukiantis filmo siužetas skiepija troškimą ne tik išlikti savimi, bet ir puoselėti, saugoti asmeninę ir valstybės laisvę.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*