Didysis danas traukiasi, arba prarasto orgazmo beieškant 3
Ne veltui kino kritikai ir gerbėjai Larsą von Trierą pakrikštijo „didžiuoju danu“. Kūrybiškumu ir originalumu jis tikrai visa galva aukštesnis už daugelį savo kartos režisierių. Šio titulo jis nusipelnė savo kūryboje sutuokęs tragediją ir komediją (graikus ši sąjunga turbūt būtų išvedusi iš proto), o vėliau prie to prisidėjo ir tobulas kino žanrų kryžminimas. Atrodė, kad šis režisierius yra absoliutus genijus, kurio žanrų košė yra suplakta iš gardžiausių, su niekuo nesupainiojamų ir niekuomet nepamirštamų perlų: tragikomiškieji „Idiotai“ ir jų sistemos trolinimas leidžiant seiles biure man išspaudė kibirus juoko ašarų ir nuvedė į tyriausią katarsį; melodramatiškas, genialiai banalus „Šokėjos tamsoje“ miuziklas; stebinamai originali „Amerikietiškoji trilogija“ (kuri vis dėl to pasibaigė dvejais filmais – „Dogviliu“ ir „Manderlėjumi“) ir galiausiai pasirodžiusi vadinamoji „Depresijos trilogija“, kurią ir vainikuoja dvi „Nimfomanės“ dalys.
„Depresijos trilogiją“ pradedantis „Antikristas“ stipriai išgąsdino ir sukėlė galybę nemalonių emocijų, tačiau jis vis dar leido žvelgti į von Trierą, kaip į tą nusipelniusį keistuolį, didįjį danų alchemiką. Po „Melancholijos“ sunerimau – kažkas jau buvo ne taip. Niekada nesikartojantis Larsas mano akyse po truputį ėmė trauktis. Rodėsi, jog filmą sukūrė todėl, kad nebuvo daugiau ką veikti. Kaltindama depresiją, kuri tuo metu ypač kamavo (kaip matome ir iš trilogijos pavadinimo bei iš paties kūrėjo pasisakymų spaudoje) režisierių, laukiau „Nimfomanės“ su viltimi, kad autorius mano akyse reabilituosis.
Kai šis filmas pasirodė Vakarų kino teatruose, kaip tik buvau Atėnuose, tad nusprendžiau nieko nelaukdama pažiūrėti „Nimfomanę“, kadangi von Triero titulas kabėjo ant plauko. Reikėjo skubiai išsiaiškinti tolesnę režisieriaus svarbą man ir, manau, daugeliui kitų gerbėjų.
Filmo pradžioje Seligmanas (Stellan Skarsgård), vidutinio amžiaus vyras, tamsiame skersgatvyje randa gulinčią sumuštą moterį – Džo (Charlotte Gainsbourg/Stacy Martin). Jis parsineša ją namo, paguldo į lovą ir įpylęs arbatos paprašo papasakoti, kas jai nutiko. Filmas įrėminamas dabartyje vykstančiu jų pokalbiu ir rutuliojasi retrospektyviai. Džo pradeda pasakoti savo nimfomanės istoriją, užsimezgusią dar vaikystėje.
Dabar reikėtų rašyti apie Džo, nagrinėti jos personažą ir kitus veikėjus (tai iš dalies ir darysiu), tačiau labiau noriu pakalbėti apie Larsą von Trierą ir jo kūrybinę krizę, kuri, mano manymu, ypač atsiskleidžia šiame filme. Sąsajas kurti mėgstantis ir visą savo kūrybą kategorizuojantis bei į stalčiukus dėliojantis tarsi XVIII amžiaus natūralistas Larsas von Trieras „Nimfomanėje“ stokoja jam taip įprastos tvarkos. Džo ir Seligmano dialektiką jungia matematiniai, fizikos ir filosofiniai principai. Žiūrint filmą šie intarpai atrodo nereikalingi, kaip ir nerealus ir gana primityviai plėtojamas asociacijų procesas. Seligmano brėžiama analogija tarp žvejojimo technikos ir Džo seksualinių nuotykių atrodo be galo banali, kyla klausimas, ar režisierius kartais nesityčioja – sunku patikėti, kad filme pilna tokių beprasmių intarpų.
Kalbant apie tvarkos trūkumą, Larsas von Trieras turbūt dėl to ir yra žavus, kad su kiekvienu jo filmu žiūrovas gauna pedantiškumo ir kūrybinės simetrijos injekciją. Pasakojimo eiga, kiekvienas aktorių gestas, filmavimo stilius, dialogai ir t.t. rodosi stipriai susiję, motyvuoti ir ištobulinti, todėl pažiūrėjus tokį kūrinį viskas tvarkingai susivirškina ir nekyla klausimų dėl režisieriaus sprendimų. Tačiau su „Nimfomane“ yra šiek tiek kitaip. Šis filmas priverčia kvestionuoti kiekvieną jo sceną, dialogą, personažus. Neturiu omenyje „gilių filosofinių įžvalgų“, kurių žiūrint šį filmą nekyla. Čia kalbu apie varginantį režisieriaus motyvų kvestionavimą. Pavyzdžiui, antroje filmo dalyje girdimas Džo manifestas anoniminių, nuo sekso priklausomų žmonių susirinkime apie tai, kad ji niekada savęs nevadins priklausoma nuo sekso (sex addict), bet išdidžiai vadinsis nimfomane, nes ji: „myli savo pūtę ir savo purviną, nešvankų geismą“, nepaisant visuomenės bandymo primesti gėdos ar kaltės jausmą. Trumpa feministinė giesmė apie patriarchato ribojamą moters seksualumą kažkodėl atrodo labai nereikalinga ir, pavartosiu anglišką žodį – misplaced (atsidūrusi ne vietoje). Juk Džo niekada nekaustė jokios konvencijos – jos apskritai veikėjos nedomino. Todėl ši staiga atsiradusi rimta ir, sakyčiau, svarbi refleksija suerzina, nes atskleidžia personažo nenuoseklumą ir drauge painius režisieriaus motyvus.
Kartais atrodo, kad „Nimfomanė“ yra personažų ir scenų šiukšlynas. Tokie veikėjai kaip apie medžius nuolatos vapantis ir paskui labai ilgai merdėjantis Džo tėvas (Christian Slater) arba ponia H (Uma Thurman), dėl svetimaujančio vyro sukėlusi isteriją Džo namuose, netgi iš švelnios mergaitės į žiaurią psichopatę pavirtusi P (Mia Goth) atrodo visai nereikalingi arba sukelia įspūdį, kad montuotojas netyčia prisegė scenas su veikėjais iš kitų filmų.
Abi „Nimfomanės“ dalys yra labai ilgos ir chaotiškos. Kartais atrodo, kad režisierius stengiasi išlaikyti savo, kaip šokiruojančio pornografo, įvaizdį ir dėl to perlenkia lazdą. Filme yra pilna žiaurių, nepaaiškinamų scenų, kuriose susipina seksas, neapykanta ir smurtas, bet be jokios aiškios priežasties. Atrodo, jos čia yra tik tam, kad primintų, jog von Triero galvoje vis dar yra šokiruojančio purvo. Ką režisierius nori pasakyti nesibaigiančiais Džo seansais pas sadistą K (Jamie Bell), kurių metu jis ją plaka rimbais ar kitaip fiziškai smurtauja? Su apsilankymais pas K susijęs ir trumpas „Antikristo“ motyvas. Vėl nuobodžiai kartojasi iracionalios moters portretas, kuriai taip galvą susukusios prarasto orgazmo paieškos, kad ji, palikusi kūdikį, išbėga jo ieškoti į sadistinius seansus, kuriuose kankintojas pas jį besilankančias mazochistes yra aiškiai perspėjęs, jog seansų metu nebus jokios lytinio akto, tik grynas smurtas. (Greičiausiai režisierius norėjo aprėpti kiek įmanoma įvairesnes seksualines išraiškas, juk filmas vadinasi „Nimfomanė“). Visai kaip ir „Antikriste“, paliktas vaikas išlipęs iš lovelės pro praviras duris nukeliauja į balkoną. Šį kartą jis neužsimuša, nes vaiką laiku randa namo grįžęs tėvas, Džo vyras Džeromas (Shia LaBeouf), kurio personažo reikalingumas irgi abejotinas.
Filmui rutuliojantis sudaromas įspūdis, kad Seligmanas yra aseksualus žmogus. Jis prisipažįsta niekada nesimylėjęs, nes jam tai neva niekada nekėlė jokių jausmų. Būtent dėl savo aseksualumo jis atrodo tinkamiausias žmogus išklausyti Džo istoriją, tačiau filmo pabaiga tarsi nubraukia šitiek ilgai kurtą personažo tapatybę – švelnusis ir, kaip žiūrovai buvo tikinami, aseksualusis Seligmanas nutaria pasimylėti su Džo. Ši pažadinta iš miegų sušunka: ką jis darąs?! O jis nesustodamas atšauna: juk ji turėjusi tiek vyrų, negi gaila pasimylėti su dar vienu. Taigi Seligmanas ruošiasi išprievartauti Džo, o ši besipriešindama jį nušauna, taip baigdama filmą. Ir vėl išlenda vulgarokas stereotipizavimas, tarsi režisierius tekštelėtų: „Visi vyrai kiaulės.“
Keista kritikuoti Larso von Triero kūrybą. Kaip minėjau, ji tarsi niekada nereikalavo pasiaiškinimo ir keldavo tik susižavėjimą, tačiau „Nimfomanė“ ypač stokoja vientisumo, o ir įdomių scenų filme nėra daug. Galėčiau išskirti tik vieną įspūdį palikusią sceną, kuri pasirodė originali ir nuoširdi – tai trumpas Džo pasakojimas apie vaikystėje per išvyką su mokykla patirtą spontanišką orgazmą/apreiškimą, kurio metu ji tarsi pakilo iš savo kūno ir pamatė (kaip vėliau paaiškino Seligmanas) ne dvi šventąsias, o istorijoje gerai žinomą nimfomanę Valerią Messaliną, gyvenusią senovės Romoje, bei Babilono paleistuvę.
Tiems, kurie iš filmo tikisi estetiškų ar jaudinamų erotinių scenų, teks nusivilti – be abejo, jų yra gana nemažai, tačiau šios scenos nekelia nei juoko, nei jaudulio, nei estetinio pasigėrėjimo. Greičiau jos sukelia žiūrovui šiokį tokį slogutį ir nuostabą (o kurgi ta erotika, juk ėjome žiūrėti „Nimfomanės?“). Kai einama į šio filmo peržiūrą, reikia tikėtis susitikimo su Larsu von Trieru ir jo problemomis. Džo šiame filme, mano nuomone, vaidina patį režisierių. Jis visada darė tai, ką norėjo: kūrė žmones šokiruojantį nekonvencinį meną, tarsi be to negalėtų gyventi. Larsas von Trieras, kaip nimfomanė Džo nuo sekso, yra priklausomas nuo savo kūrybos. Prarastas Džo orgazmas, keisti jo ieškojimo bei bandymo susigrąžinti būdai byloja apie von Triero kūrybos (o galbūt ir gyvenimo, kuris ją veikia) krizę ir naujo įkvėpimo paieškas.