Abipus kalėjimo sienų 2

Tomas Pabedinskas
www.kamane.lt, 2014-04-14

Projektas „Made Corrections” (liet. – „Atliktos pataisos”) gimė neformalioje dviejų britų menininkų – Davido Elliso ir Deano Stalhamo diskusijoje apie įkalintųjų žmonių savimonę, tapatybę, socialinį statusą ir galimybes keistis.  Prieš trejus metus abu kūrėjai taip pat nusprendė, kad veiksmai yra svarbiau nei žodžiai. Šio pakalbio inicijuotas projektas vėliau įtraukė britų gatvės meno žinovą Olly Walkerį, gatvės meno kūrėjų duetą iš Kauno Tadą Šimkų ir Žygimantą Amelyną, jų vilnietį kolegą Ernestą Zacharevičių, rašytoją Gabiją Grušaitę bei fotografą Donatą Stankevičių. „Made Corrections“ projekto dalyviai taip pat bendradarbiavo su žinomu prancūzų menininku JR ir svarbiausia – su Kauno nepilnamečių pataisos namuose bausmę atliekančiais vaikinais.

Nors projektas buvo įgyvendintas įkalinimo įstaigoje, o daugiausia menininkų dėmesio buvo skirta nuteistiesiems, tačiau norisi klausti, kuo jis svarbus pačiai visuomenei? „Made corrections” kūrybinė komanda neapsiribojo kalėjimo sienomis – dalis projekto pasklido mieste. Į reprezentatyvią Kauno centro erdvę – Nepriklausomybės aikštę – įsiterpė socialiniame paribyje atsidūrusių jaunų žmonių atvaizdai. Didelio formato D. Stankevičiaus sukurti įkalintųjų portretai simboliškai „atgaivino” buvusią policijos nuovadą – apleistas pastatas vėl tapo pastebimas miestiečių. Praeivių žvilgsnius tikriausiai traukė ne tiek „menas”, kiek jiems netiesiogiai mestas iššūkis. Į viešąją sferą buvo grąžinta ta visuomenės dalis, kuri paprastai nėra matoma, kurios atstovų padėtis dažniausiai siejama su (nors ir laikina) izoliacija, o jų atskirtis nuo likusios visuomenės dalies atrodo natūrali ir savaime suprantama. Be to, į viešumą pataisos namų gyventojai sugrįžo savanoriškai sutikę nusifotografuoti bei eksponuoti savo fotografinį atvaizdą, taigi – bene paveikiausia savęs reprezentacijos ir komunikacijos forma šiandienos vizualiojoje kultūroje. Taip buvo sukurta alternatyva įprastai, respektabiliai visuomenės savimonės projekcijai viešojoje erdvėje, o žmonių reakcijos parodė, kaip sunku atsisakyti labiau įsivaizduojamo nei realaus visuomenės vaizdinio. Šiuo požiūriu vis dar esame lyg tas prancūzų psichoanalitiko Jacques’o Lacano aprašytas vaikas, žvelgiantis į savo atspindį veidrodyje, be kurio negalėtų suvokti pats savęs.

Kita vertus, galimybė iš naujo apibrėžti savo tapatybę yra ne mažiau svarbi ir nuteistiesiems. Projekto iniciatoriai, pateikę sau klausimą, ar kartą įkalintas žmogus visam laikui įgyja buvusio kalinio statusą, ar įkalintųjų asmenybė iš tiesų gali keistis, atsakymų nusprendė ieškoti kalėjimo tikrovėje. Pataisos namų gyventojams buvo suteikta galimybė keisti savimonę ne tik fotografuojantis, bet ir dalyvaujant kūrybos procese kartu su menininkais. Tad nenuostabu, kad didelė projekto dalyvių kūrybos dalis liko tarp kalėjimo sienų. Čia sukurti trafaretiniai grafičiai, piešiniai ir improvizuota portretinių fotografijų  lauko galerija bus naikinami laiko, jų likimas priklausys nuo pataisos namų gyventojų, galbūt pati galimybė pasikeisti daugelio kalinių liks neišnaudota. Tačiau menininkų darbai Kauno nepilnamečių pataisos namuose toliau gyvens savo gyvenimus ne kaip eksponatai, skirti laisvojo pasaulio malonumui, bet kaip gyvybiškai svarbus pokyčio galimybės ženklas įkalintųjų kasdienybėje.

Drauge „Made Corrections” projektas maloniai paneigia išankstinę, tačiau ne be pagrindo įsitvirtinusią nuomonę, kad socialiai angažuoti ir bendradarbiavimu paremti kūriniai nėra įdomūs meniniu požiūriu.  Kaip ir daugelis tokio meno atstovų, D. Ellis teigia, kad jam svarbiausias yra kūrybos procesas, tačiau projekto dalyvių kūriniai verčia atkreipti dėmesį ir į to proceso rezultatus. Tai vertingi gatvės meno kūriniai – čia vienodai reikšmingas  ir meistriškumas, ir santykis su aplinka, ir iš įprastos komforto zonos žiūrovo mąstymą išstumianti idėja. Be to, toks menas ir iš kūrėjo, ir iš žiūrovo reikalauja tam tikro nuoširdumo, ypač tuomet, kai kūryba prabyla ir jausmų kalba.

Nuoširdumo klausimas šiuo atveju ir yra svarbiausias. Pasitikėjimu grįstoje kūryboje bet kokie autoriaus bandymai įtvirtinti savo, kaip menininko, statusą ir sukaupti papildomą „simbolinį kapitalą” bendradarbiauti sutikusių žmonių sąskaita gali paversti tokios kūrybos rezultatus niekiniais. Netiesioginio socialinės atskirties grupių išnaudojimo atveju socialiniai siekiai tampa deklaratyvūs ir neįtikinami, o kūrinio meninis įtaigumas virsta bevertėmis dekoracijomis, pridengiančiomis melagingus autoriaus tikslus. Ir priešingai – tikras menininko įsitraukimas ir noras ne tik kurti meną, bet ir parodyti žmonėms pokyčių galimybes gali būti pakankama priežastis peržengti socialines ribas ir kreiptis į visuomenę, keliant jautrius ir dažnai vienareikšmio atsakymo neturinčius klausimus.

Projekto „Made Corrections” alibi šiuo požiūriu yra vieno iš jo iniciatorių D. Stalhamo asmeninė patirtis. Į kriminalinį pasaulį pakliuvęs dar nepilnametis, jis ne vienus metus praleido kalėjime ir nusikaltėlio gyvenimo atsisakė tik sulaukęs daugiau kaip keturiasdešimties metų. Tuomet, būdamas kalėjime, jis priėmė lemtingą sprendimą ir sutiko dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Šis pasirinkimas buvo jo tolesnės rašytojo ir menininko karjeros pradžia. Pats bandydamas galutinai atsiriboti nuo buvusio kalinio statuso, D. Stalhamas ir kiti menininkai į Kauno nepilnamečių pataisos namų gyventojus kreipėsi nesentimentaliai ir neperimdami oficiozinių kalbų tono. Jie neteisino nusikaltusiųjų, bet taip pat nebijojo teigti, kad menas gali keisti įkalintųjų gyvenimus. „Aš kalbu apie pasipriešinimą, išlaikant budrų protą, pasirengusį išeiti į laisvę. Jei jūs nepasikeisite ar nesistengsite to padaryti atlikdami bausmę, jūs būsite paleisti į laisvę tokie patys, kaip ir prieš čia patekdami. Tuomet galima lažintis, kad jūs ir vėl, be abejonės, grįšite į kalėjimą. Kalėjimas yra ciklas, kurį reikia pralaužti. Vieninteliai, kurie gali tą ciklą nutraukti, esate tiktai jūs patys”, – rašė D. Stalhamas savo laiške kalintiems vaikinams. Projekto iniciatoriai, atrodo, yra sąžiningi ir sau patiems. Nesitikėdami išgelbėti pasaulį, jie teigia, kad „jei projektas pakeis bent vieną gyvenimą, jo rezultatai bus monumentalūs”.

 

Tomo Pabedinsko nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*