Rss Facebook
2017
Liepa
25
Naujienos
2017 Liepa
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

Simbolinės antspaudų mados (II dalis) 0

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2017-02-03

Kalbėdami apie antspaudų istoriją, susiduriame su pašto institucijos raida. Pirmieji įrašai apie komunikaciją lenkų žemėse XIII–XIV a. aprašyti vokiečių veikale Najstarszego Zwodu Prawa Polskiego, kur aptariami valdovų korespondencijoje iškilę klausimai dėl gyventojų migracijos, kaimus aptarnaujančių pasiuntinių, prekių pervežimo bei atsakomybės už patikėtą turtą[1]. Visgi seniausias lenkų būdas skleisti žinias atkeliavo iš rytų slavų teritorijos. Šaltiniuose užsimenama, kad lenkų šaukliai, vykdami per kaimus, su savimi nešdavosi lazdą, apkabinėtą šluotelėmis (wiechy), kuri pritraukdavo gyventojų dėmesį pasiuntiniui skaitant naujienas. Taip buvo šaukiami kariai gręsiant invazijai, kviečiama į Ponų tarybą.

Nuo karaliaus Boleslovo Narsiojo (Bolesław Chrobry, 967–1025) laikų, anot istoriko Marcino Kromerio (1512–1589), ėmė funkcionuoti podwod institucija (pastočių privilegija – reikalavimas valdovui, jo pasiuntiniams, tarnautojams skirti vežimą bei žirgus), kuriai tiekti transportą įpareigoti žemvaldžiai, turintys ne mažiau kaip 2 lanus žemės (45 a) ir miestietija[2]. Istorikas Janas Dlugošas (1415–1480) tvirtino, kad šitaip žinios karalių pasiekdavo tiek dieną, tiek naktį. Tačiau ar išties keliai buvo tokie saugūs? Tikrai ne, paprasčiausiai šaukliams drausta išsukti iš numatyto maršruto, antraip grėsė dvi savaitės kalėjimo bokšte[3]. Vis dėlto toks valstybinį saugumą garantuojantis būdas įtiko ne visiems. 1180 m. Lenčicos seime neapsikentę dvarininkai grasino prakeikti visus reikalausiančius laikytis podwod[4]. Tačiau prievolę kai kuriems miestams (Kazimieržui, Bečui, Sandomierui ir kt.) karalius Jogaila (1348–1434) panaikino tik 1409 m. dėl valstybėje tvyrojusios karo grėsmės. Nuo tada nemokamais vežimais turėjo teisę naudotis tik valdovas. Visgi akibrokštų neišvengta; Plocko kunigaikštis Zemovitas IV (1353/56–1426) 1387 m. įteisino statutu, jog vietiniai dvarininkai privalo pervežti valdančiojo kunigaikščio korespondenciją[5]. Galą piktnaudžiavimui 1564 m. padarė Žygimantas Augustas (1520–1572), kuris 1558 m. įkūrė karališkąjį paštą, funkcionavusį tarp Krokuvos ir Venecijos, Krokuvos ir Vilniaus. Visgi lenkų istoriografija priduria, kad seniausias paštas įkurtas 1364 m. Krokuvos universitete, per kurį palaikyti ryšiai su Italijos ir Prancūzijos universitetais[6]. Juo, sudarinėjant užsienio prekybos sutartis, naudojosi ir žymioji vokiečių bankininkų Fugerių šeima, turėjusi įmones Krokuvoje bei Vroclave. Tuo tarpu karaliaus Zigmanto Senojo (1467–1548) bankininkas Severinas Bonera (1486–1549) bei italų kilmės krokuviečiai pirkliai Montelupi, Soderini ir Guči pašto istorijoje užima svarbią vietą, nes iki 1558 m. žinios iš Lietuvos–Lenkijos valstybės pasiekdavo užsienį tik pirklių dėka[7].

Vieną iš karaliaus Zigmanto Senojo lietuviškų antspaudų šiandien išvysite Varšuvos archyve. Tai į raudoną vašką įspaustas antspaudas (67 mm skersmens), kuriuo 1529 m. spalio 18 d. suteiktos privilegijos ir patvirtintos teisės LDK. Jo vaizdulyje aplink Vytį esantys herbai išdėstyti kaip buvo įprasta Aleksandro Jogailaičio (1461–1506) laikotarpiu. Nors Vytį savo antspauduose naudojo ankstesni valdovai, tačiau tik Zigmantas Senasis pristatė Vytį, apsuptą penkių herbų: dviejų karališkos kilmės ir trijų žemės[8]. Vis dėlto tai oficialus spaudas, neleidžiantis detaliau suvokti jo turėtojo asmenybės. Daug ryškesnis to paties laikotarpio antspaudas priklausė Tomui Knyvetui (Tom Knyvett, 1539–1618), Anglijos karaliaus Henriko VIII majordomo anūkui. Pasak šaltinių, T. Knyvetas vedė karalienės Elžbietos I lobyno prižiūrėtojo dukterį, tad nieko keisto, jog antspaudas spinduliuoja didybe[9]. Tai ovalus, safyrinis spaudas su išgraviruotu savininko herbu, aptaisytas auksu ir emaliu. Jo ornamentika aiškiai sufleruoja turėtojo statusą bei asmeninį skonį. Deja, kūrinio autorius nežinomas. Lieka apgailestauti, kad iki šiol Lietuvoje nesurengta nė viena paroda, kurioje būtų pristatoma antspaudų meninė vertė LDK, o išleistose keliose monografijose akcentuojama antspaudo tik kaip dokumento patvirtinimo reikšmė.

Be kita ko, XVI a. Europoje pradėtas naudoti antspaudų lakas, kuris dažnai pagal kilmę vadintas ispanų vašku (cera di Spagna)[10]. Dėl tvirtumo ir paprasto naudojimo jis greitai išpopuliarėjo. Visgi iš pradžių juo antspauduoti išimtinai laiškai, o žymėti dokumentus pradėta tik XVII a. pabaigoje. XVI a. vid. lazdelių formos lakas pasirodė prekyboje. Labiausiai mėgtas raudonas, mažiau rudas ir juodas lakas[11]. Įdomu, kad šaltiniuose galima rasti net antspaudų lako gamybos receptų, pvz., 1579 m. recepte, gaminant raudoną laką, rekomenduota ispanų vašką sumaišyti su 1 svaru šviesių sakų ir 4 lotais cinoberio. Lietuvoje šios rūšies laku naudotasi nuo XVII a. pradžios. Antai juodu laku savo laiškus mėgo antspauduoti Radvilos[12]. Miestų sfragistikoje raudonas lakas pirmą kartą pasirodė 1657 m., kai Slucko vaitas Bazilijus Tiševičius užantspaudavo laišką kunigaikščiui Boguslavui Radvilai[13]. Pabrėžtina, jog nuo XVIII a. Vilniuje antspaudų lakas pervadintas Venecijos laku.

Kita vertus, ne vien antspaudas simbolizavo korespondenciją, daug dažniau tai atliko trimitas. Pastarojo instrumento vaidmuo pašte įtvirtintas Vokietijoje, kur ilgą laiką veikę pasiuntiniai (Metzgerpost) paveiksluose vaizduoti su trimitu[14]. Žinoma, pradžioje trimitas užtikrindavo saugumą, nes, jojant mišku, jo garsu buvo išbaidomi žvėrys, o pasiklydus lengviau prisišaukiama pagalba. Instrumento forma, gamybos medžiagos ir melodija metams bėgant kito. Trimito simbolio platinimu ypač rūpinosi kilminga vokiečių Taksinų giminė, kuri nuo 1516 m. organizavo pašto veiklą daugelyje Europos valstybių. Francas fon Taksinas (Franz von Taxis, 1459–1517) laikomas „taksi“ pavadinimo krikštatėviu, nes jo pasiuntiniai greičiausiai pristatydavo laiškus žemyne[15]. Tuo tarpu Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) trimitas pirmą kartą paminėtas 1667 m. Peremyšlio pašto įstatuose. Tai greičiausiai susiję su 1647 m. Seime priimtu pašto reorganizavimo įstatymu, kuriuo įsipareigota vietoje privataus karališkojo sukurti valstybinio pašto sistemą[16]. Deja, naujoji institucija nebuvo efektyvi, nes keliai liko blogi, o kaip miestai turi mokėti mokesčius, buvo neaišku. Taigi 1764 m. sukurtoje generalinėje ATR pašto direkcijos instrukcijoje įpareigota kiekvieną paštininką aprūpinti įranga. Instrukcya dla IchMi PP Pocztmagistrów Poczt Koronnych y W[ielkiego] X[ięstwa] Lit[ewskiego]“ teigta, kad be trimito šaukliai negali iškeliauti, o pašto direktoriai turi pasirūpinti, jog darbuotojai galėtų atlikti melodiją[17].

Vis dėlto baroko laikotarpiu pokyčiai vyko ne tik pašto sferoje, bet ir antspaudų išvaizdoje. Tai geriausiai atsiskleidė Kinijoje, kur antspaudai palaipsniui virto tikrais meno šedevrais. Pirmieji įrašai apie antspaudus Kinijoje datuojami 544 m. pr. Kr., nors bronziniai spaudai čia gaminti jau V a. pr. Kr., o pats antspaudavimas senesnis dar keliais šimtmečiais. Svarbiausias iš antspaudų vadintas Karalystės paveldėjimo antspaudu (傳國璽), ir jį sukūrė pirmasis Kinijos imperatorius Čin Ši Huangdi, taip įtvirtindamas dieviškąją monarcho galią[18]. Šį antspaudą naudojo kelios valdančiosios dinastijos, tačiau Mingų dinastijos (1368–1644) valdymo pradžioje jis buvo prarastas. Be jo imperatorius turėjo ir kitų antspaudų, kurių skaičius augo kas metai. Pasak šaltinių, Cingų dinastijos imperatorius Cianlunas (1711–1799) dokumentus žymėjo net 25 skirtingais antspaudais. Cingų laikų (1644–1912) Kinijoje antspaudo reikšmė įtaigiai pavaizduota dramaturgo Hu Yuecong operos Yincun chuji (1661) prologo eilėraštyje: Antspaudas yra mažas, / neilgesnis už pirštą, / nedidesnis kaip du kvadratiniai coliai, / tačiau judėjimas ir struktūra telpa / jo paviršiuje ir viduje, / jis taip pat gali būti tinkamas / kaip gražus literatūrinis dirbinys[19]. Be to, antspaudas itin glaudžiai siejosi su kaligrafija. Kinų menininkai ir kolekcininkai antspaudais žymėjo savo kaligrafijos darbus, paveikslus, knygas, suteikdami jiems didesnę vertę, tad sunku nubrėžti ribą, skiriančią šių daiktų įmantrų dizainą bei frazeologiją[20]. Ir nors šiuolaikiniam vakariečiui atrodo keistai, bet Rytų kultūroje ilgą laiką buvo niekinama rankų darbu grįsta veikla. Nepaisant to, antspaudų raižybos menas užėmė garbingą vietą rašto darbuose.

Meninė antspaudų vertė tarp intelektualų išryškėjo Mingų dinastijos pabaigoje, tačiau apogėjų fenomenas pasiekė valdant Cingams. Anot istoriografijos, XVIII a. drožinėti kinų spaudai tapo labai populiarūs, dėl jų atgimė kaligrafija ir jai artimi mokslai. Tai laikoma klasicizmo judėjimu – katozheng („aiškumo paieškos“), kuris grąžino filologijos ir epigrafijos mokslą prie tikrųjų Senovės Kinijos išminties šaltinių[21]. Pabrėžtina, kad kinų antspaudams galiojo net tam tikros taisyklės, pvz., įkvėpti ritmą ir gyvybingumą, nebūti vulgariam, su elegantiška ir teisinga legenda ir kt. Daugiausia XV–XX a. kiniškų spaudų pagaminta iš saponito akmens (tekstūra panašaus į nefritą), iškasamo Džedziango provincijoje, bei pirofilito, aptinkamo Fudziano provincijoje. Jų spalvos varijuoja nuo šviesiai žalios iki tamsiai rudos ar juodos, tačiau patys brangiausi yra balti (tianbai), kreminiai (baifourong) bei geltonai oranžiniai (tianhuang)[22]. Asmeninis imperatoriaus spaudas buvo didžiulis kvadratinis, pagamintas iš nefrito. Tai buvo brangiausias akmuo imperijoje, simbolizavęs tyrumą, tobulybę, nemirtingumą. Archeologiniai tyrimai liudija, kad nefritas naudotas gaminant net laidojimo „šarvus“, tikint, kad šis akmuo apsaugos kūną nuo irimo[23]. Be minėtų medžiagų, spaudai gaminti ir iš rausvojo fluorito, dramblio kaulo, karneolio, koralų, bambuko, o pagrindas buvo ištepamas cinoberio ar raudonojo rašalo mase. Imperatoriškasis bei kiti aukšto rango antspaudai kinų literatūroje vadinti xi (璽), o žemesnio rango valdininkai naudojosi antspaudu yin (印). Rašoma, esą Tangų dinastijos imperatorienei Vu (699–737) nepatiko, jog žodis xi () skamba panašiai kaip mirtis (si, ) ar poilsis (xi, ), todėl ši pakeitė antspaudo pavadinimą į „turtą“ (bao, )[24]. Visgi bėgant metams abu pavadinimai visuomenėje vartoti lygiagrečiai.

Priešingai nei vakariečius, kinus traukė antspaudai su išraižytais laimingais palinkėjimais, nuorodomis į religiją, istoriją, folklorą. Vienas tokių spaudų, vadinamas Fu šuniu (Budos šuo), vaizduoja liūto figūrą, įkūnijančią galią Budizmo doktrinoje. Dantis iššiepęs liūto patinas priekine letena prispaudęs temari kamuoliuką, kuris išmargintas geometriniais raštais bei kupinas ezoterikos[25]. Šis kamuoliukas taip pat asocijuojamas su tama (perlas Budizme), arba saule, mėnuliu, abstrakčia tuštuma. Tuo tarpu prasižiojęs Fu šuo kinų tautosakoje taria šventąjį žodį „om“. Kiek mažesnė Fu šuns patelė pavaizduota su tokiu pat kamuoliuku, sučiaupusi nasrus bei letena primynusi jauniklį. Pastarųjų žvėrių poros sergsti ne tik imperatoriaus antspaudus, bet ir stovi šalia įėjimo į Uždraustojo miesto rūmus, taip įprasmindamos galingą ir laimingą šeimą. Be kita ko, Fu šuo asocijuojasi su bijūnu. Liūtas <...> žvėrių karalius, o bijūnas laikomas viena kilniausių gėlių augalų pasaulyje[26].

Kinų spaudai dekoruoti ne tik Fu šuns atvaizdu, čia pasitaiko buivolų, vėžlių, rupūžių, ilgaamžiškumo dievo Šu figūrų (jis dažnai nešasi ant pečių vaiką (gyvenimo tąsą)), gailestingumo ir užuojautos deivės Guanjin figūrėlių, laikančių rankas anjali poza (pagarbos, sveikinimo gestas Tolimuosiuose Rytuose), ar vienu iš aštuonių nemirtingųjų Čao Gonziu, raitu ant tigro[27]. Dievybių ikonografijos paveiktos Daoizmo religijos. Be viso to, spaudai galėjo būti neutralios formos, pvz., kubai, kūgiai, strėlės, varpeliai, pakabukai, puošti įmantria ornamentika, filosofiniais, animalistiniais motyvais (antilopė bambukų giraitėje). Vis dėlto kinų sfragistika geriausiai atpažįstama dėl drakono simbolikos. Kinija drakoną laiko identiteto pagrindu ir juo remiasi tiek dvasiniame, tiek materialiame lygmenyje. Senovėje tikėta, kad drakonas yra visų gyvūnų valdovas, simbolizuojantis dieviškąją galią bei vaisingumą. Kai kada jis lyginamas su indų mitologijoje egzistuojančiu milžinišku žalčiu Nagu[28]. Tuo pačiu žvėris globojo žmones ir sergėjo brangiųjų akmenų telkinius. Nepaisant to, drakonas visų pirma įkūnijo imperatorių. Tačiau iš kur kilo toks suvokimas? Kaip skelbia šaltiniai, Hanų dinastijos įkūrėjas imperatorius Liu Bangas (256–195 m. pr. Kr.) tvirtino, esą jo motina pastojusi, kai susapnavo drakoną[29]. Taip totemas amžiams įsitvirtino imperatoriškoje šeimoje. Šio gyvūno įvaizdis imperatorių lydėjo visur, pradedant antspaudais, baigiant garderobu, kuris, remiantis griežta hierarchija, atskyrė jį nuo didikų. Vienintelis imperatorius turėjo teisę nešioti „spindinčiai geltonus“ drabužius, puoštus penkianagiu drakonu (long), tuo tarpu kitų spalvų apdarus, dekoruotus keturnagiu drakonu (mang) nešiojo kilmingieji, o trinagiu (lung) – žemesniojo rango diduomenė[30].

Spauduose drakonas bene populiariausias. Vieni įspūdingiausių vaizduoja tarp monetų quian ir kiniškų grybų susiraizgiusias hidras (Ch‘ih), reiškiančias nemirtingumą; visa kompozicija linki galios, gerovės, turto ir ilgo gyvenimo. Tuo tarpu Cingų dinastijos pabaigos kubo pavidalo spaudo viršuje matoma drakonė žaidžia su jaunikliais, o pagrindas teikia aliuziją į „Aštuonis nemirtinguosius“[31]. Kituose spauduose pavaizduoti įsitempę kilinai (Qílín – kinų tautosakoje chimerinė pabaisa) arba fengšui mokymo gynėjas sparnuotasis liūtas Piksiu (P‘i-hsiu). Bemaž daugiausia aptinkami vieno iš devynių drakonų portretai, kuriuose gyvis, plačiai iššiepęs nasrus, stebi žiūrovą. Tai leidžia spėti, kad drakonai turėjo apsaugoti ne tik antspaudo turėtoją, bet ir užantspauduotą dokumentą.

Apmaudu, tačiau LDK spaudų meninė simbolika nebuvo tokia įspūdinga. Viena vertus, tai lėmė vakarietiškos mados (XVII–XIX a. Europoje paplito antspaudai, gaminti su išlankstomomis smulkmenomis, pvz., popieriaus pjaustymo peiliuku, aksesuaru pypkei, rašikliu, kamščiatraukiu ar degtukų dėžute[32]), kita vertus, mūsų meninėje sferoje beveik išnykę senieji toteminiai gyvūnai, pagoniški simboliai. Lietuviškų spaudų forma priklausė nuo laiko, antspaudo dydžio ir antspaudavimo būdo. Pasak šaltinių, mažesni spaudai jau XV a. turėjo ganėtinai puošnias ir sudėtingas rankenas, vaizduojančias žmones, žvėris, bokštus, kryžius ir kt.[33] Seniausi spaudai mūsų krašte, datuoti XVII a. vid., priklauso Biržų miestui. Tai gana paprasti daugiabriauniai, nuosaikiai profiliuoti įrankiai su į viršų storėjančia rankena. Visiškai priešingai atrodo didelis Nevelio bronzinis spaudas, sukurtas XVIII a. viduryje. Jis panašus į gulsčią nupjautą kūgį, kurio storiausia vieta siekia 11 mm. Kūgio viršus stipriai apdaužytas. Jis leidžia manyti, kad spaudas neturėjo rankenos, o antspaudas buvo įkalamas plaktuku[34]. Vėliau, XVIII–XIX a., nemažai spaudų, pvz., Telšių, Vilniaus, gaminti su cilindro formos įmovomis medinėms rankenoms įstatyti. Žinoma, neretai pasitaiko įmantresnių formų, pavyzdžiui, iš kalnų krištolo, bronzos, vario, nikelio; didžiąją dalį šių kūrinių eksponuoja Trakų istorijos muziejus.

Kita vertus, spaudas, kaip valdžios įrankis, atliko simbolinį vaidmenį. Mirus valdovui jis buvo sulaužomas, taip išvengiant suklastotų dokumentų leidybos. Sustabdžius valdovo korespondenciją, buvo sunaikinami ir Didysis Karūnos bei Didysis LDK spaudai. Visgi karaliaus Jono Sobieskio (1629–1696) Didysis Lietuvos antspaudas tokios lemties išvengė. Mirus Didžiajam Kancleriui Marcijonui Oginskiui (16321690), jo postą perėmė pakancleris Dominykas Mikalojus Radvila (16431697), kuris atsisakė pirmtako naudoto spaudo ir liepė pagaminti naują[35]. Senasis spaudas iki Didžiojo karo saugotas Nesvyžiaus Radvilų archyve, kurio dokumentai po karo pervežti į Minską, o 1919 m. į Varšuvą. Šis sidabrinis spaudas yra 95 mm skersmens, o centre vaizduojamas Vytis, aplink kurį išdėstyti vienuolikos Lietuvos žemių herbai[36]. Tai vienintelis išlikęs Jono Sobieskio LDK spaudas, naudotas Lenkijos karališkojoje kanceliarijoje.

Naujausiais laikais Europoje paplito antspaudai, pagaminti iš tušo, suodžių, popieriaus. Pirmieji tušo antspaudai Vakarų Vokietijoje pasirodė XVII a. pab., nors Osmanų imperijoje ir Kinijoje naudoti anksčiau. Iš pradžių juos atspausdavo senaisiais spaudais, dėl to atsirasdavo negatyvinis vaizdas: juodame antspaudo lauke vaizdulys ir legenda būdavo šviesūs. Specialūs tušo spaudai su iškiliomis legendomis pradėti gaminti tik XVII–XVIII a. sankirtoje. Bemaž tos pačios tendencijos vyravo ir Lietuvoje, kur ankstyviausias suodžių antspaudas priklausė Žemaitijos vyskupui Jonui Jeronimui Krišpinui Kiršenšteinui (1654–1708)[37]. Po keturiasdešimt penkerių metų Vilniaus vyskupystės raštininkas Martynas Jonas Lyščarskis jau turėjo tušo antspaudą. Šio tipo antspaudai naudoti ir vėlesniais laikais; ypač paplito valdant Rusijos imperijai. Tuo tarpu popieriniai antspaudai Lietuvos miestų raštinėse atsirado XVII a. pab.[38] Reikia pabrėžti, kad tai ne popierinė apsauga, kuria buvo pridengiamas antspaudų vaškas, bet paties akto, į kurį įspaustas antspaudas, popierius. Šaltiniuose teigiama, kad seniausias 1691 m. į popierių įspaustas antspaudas, kuriuo pažymėtas šaukimas į teismą, priklausė Kauno miesto magistratui. Deja, XVIII a. vid. šio tipo antspaudų gamybą kuriam laikui teko nutraukti. Antspaudai vėl į popierių pradėti spausti XVIII a. pab., bet jau su kitomis tendencijomis, pvz., 1789 m. Gardino universalųjį miesto antspaudą įspaudė į aktą, kuriuo magistratas užrašė miesto vaitui iki gyvos galvos 2,5 valako žemės[39]. Tuo būdu popierius, kaip antspaudų medžiaga, išliko iki XIX a. vid.

Kitas svarbus aspektas – prispaudžiamų antspaudų apsauga, kuri nuo XVI a. vis labiau panašėjo į sudėtingus meninius kūrinius. Vėlesnių amžių popierinių dokumentų antspaudavimas yra mažiau tyrinėtas. Dažniausiai pažymima, kad jų antspaudai buvo įspaudžiami į ploną vaško arba kitos antspaudinės medžiagos sluoksnį per popierines rombo, žvaigždės formos apsaugas arba kustodijus, prieš tai jas suvilgius vandenyje[40]. Šie antspaudai istoriografijoje įvardijami popieriaus-vaško antspaudais. Atsiradę XIV a., jie greitai paskatino masyvesnių spaudų rankenų atsiradimą, nes reikėdavo jėgos įspausti spaudą į vašką per popierių, tad naudotas plaktukas. Šios popierinės apsaugos skirstytos į dvi grupes: įvairių formų savarankiški popieriaus gabalėliai ir pačių aktų įkirptas ir ant vaško užlenktas popierius. Įdomu, kad labiausiai paplitusios buvo rombo formos, kurių pavyzdžių miestų aktuose žinoma nuo XV a. iki XX a. pradžios. Daug rečiau naudotas kvadratas, stačiakampis ar trikampis. Pirmosios karpytais kraštais apsaugos atsirado XVII a. pr. (1612 m. Kauno vaitas naudojo kryžių), bet labiausiai paplito kitame šimtmetyje. <...> Karpytų popierinių apsaugų buvo įvairiapusių. Vienos turėjo tik kelis įkirpimus kraštuose, kitos sudėtingiausias ažūrines figūras, kartais papildomai išbadytas įmantriausiais ornamentais. Viena iš įspūdingiausių galima pavadinti 1750 m. Mažosios Rusijos (dab. Ukrainos) Zaporožės kariuomenės antspaudo 190 x 170 mm dydžio popierinę apsaugą, kurioje vaizduojamas dvigalvis erelis, vėliavos, patrankos ir kita karinė atributika[41]. Šis antspaudas saugomas Lietuvos mokslų akademijoje. Taigi antspaudų karpiniai gali būti tyrinėjami kaip savarankiški objektai, papildant kiekvieno krašto karpinių istoriją. Deja, Lietuvoje plačiau tyrinėjami tik XIX–XX a. pr. valstiečių karpiniai, taip eliminuojant didžiąją dalį mūsų senosios istorijos ir aklai koncentruojantis į uždarą valstietišką-lituanistinį tarpsnį. Tuo tarpu kaimynystėje šis reiškinys analizuojamas daug detaliau. Lenkų etnografas Tadas Severinas (Tadeusz Seweryn, 1894–1975) pagal karpinių formą Lenkijos dokumentų XVIIXVIII a. popierines apsaugas suklasifikavo į žvaigždes, žiedus (gėlių), skydus bei kartušus, kryžius ir lėlytes (kampai primena galvutę su rankomis)[42]. Analizuodamas Lietuvos antspaudų karpinius, istorikas Edmundas Rimša pastebėjo, kad XVIII a. Skuodo rombiniai karpiniai dažnai primena žiedus arba žvaigždes, Vilniaus – žiedus, lelijinius kryžius, o Kėdainių raštinė mėgo mažuosius antspaudus įspausti į dantytas skritulio arba rombo formos apsaugas.

Šiuolaikiniai antspaudai savo pirminę funkciją laikui bėgant prarado, tad išliko kaip elegantiški, bet nereikalingi interjero estetikos elementai. Kai XIX–XX a. antspaudais nustota žymėti daiktus, jų paklausa atgimė biurokratų pasaulyje. XIX a. vid. antspaudai skirstyti į tuos, kurie nėra susiję su tiesioginiu naudojimu, ir tuos, kurie laikomi savarankiškais dirbiniais. Tai miniatiūrinės figūrėlės bei spaudai su elegantiškomis citatomis, skirtomis išreikšti pagarbą, prisiminimus, dedikacijas ir kt. Jų gamybos specifika primena meno kūrinius, nes kiekviename stengtasi atspindėti originalumą, autoriaus braižą bei išvengti serijinės gamybos[43].

Antspaudų gamyboje toliau naudotos visos anksčiau minėtos medžiagos, pvz., perlamutras, dramblio kaulas, keramika, bronza, stiklas ir kt. Visgi nuo XVIII a. pab. spaudo eleganciją pradėta derinti su efektingumu. Tai rodo, kad antspaudų gamyba išliko gyva, tačiau susieta su kasdieniame gyvenime naudojamais daiktais, pvz., antspaudas, kurio viršūnę puošia siuvimo antpirštis arba viduje sudėtos adatos; apyrankė su prikabintais trimis miniatiūriniais spaudais, vaizduojančiais liūtus, žmonių veidus (Didžioji Britanija, XIX a.). Be to, XIX–XX a. daugėjo spaudų, puoštų mirties arba erotiniais vaizdiniais (kaukolėmis, moterų aktais). Kita vertus, keraminiai, porcelianiniai spaudai veikiau atliko namų dekoro vaidmenį, nei tiesioginę paskirtį. Vienas gražiausių pavyzdžių, sukurtas XX a. Prancūzijoje, vaizduoja porceliano spaudus, ištapytus augalų motyvais, sustatytus į arbatinuko formos indą, kurio viršuje – dangteliu pridengta talpa rašalui[44]. Trumpiau tariant, kuo labiau antspaudo reikšmė menko, tuo išvaizda tapo įmantresnė, pvz., stilizuotomis granato sėklomis išpuoštas spaudas, bronzinis spaudas, primenantis skeptrą, spaudas-kriauklė ir kt.

Centrinėje Europoje ir slavų kraštuose šiuo periodu spaudų dizainas įkūnijo vazas, papuošalus, kuriančius aliuziją į rytietišką stilistiką bei XVIII a. modelius. Tuo tarpu stikliniai ar krištoliniai antspaudai atrodė gana sausai ir, šiuo aspektu, pakankamai modernūs. Tą patį galima pasakyti apie antspaudus, sukurtus XIX a. naudojant prancūzišką šv. Liudviko kristalą (Cristalleries de Saint-Louis)[45]. Vis dėlto, kalbėdami apie krištolo dirbinius, negalime ignoruoti stiklo apdirbėjo, juvelyro Rene Laliko (René Lalique, 1860–1945) produkcijos. Jis 1900–1925 m. tapo geriausiu juvelyru, stiklo apdirbėju ir art nouveau menininku pasaulyje. Atsisakęs unikalių, riboto tiražo juvelyrinių šedevrų, atspindinčių art nouveau stilių, kūrybos, menininkas pasuko į inovatyvią masinę produkciją ir praktišką stiklo meną. Tuo būdu R. Lalikas atnešė stiklo produkciją į paprastų žmonių buitį ir sukūrė masinės produkcijos industriją, siekusią numaldyti milžinišką visuomenės apetitą jo kūriniams[46]. Tuo tarpu jam priskiriami unikalūs, ekstravagantiški baltojo stiklo spaudai kuria persišviečiantį, vaiduoklišką įvaizdį. Tad R. Laliko kūryba iki šiol laikoma geriausiu art deco stiliaus pavyzdžiu. Kita vertus, art nouveau miniatiūrinės figūrėlės-spaudai yra plastiški ir spinduliuoja XIX–XX a. jausmingumą, tad jais puošti interjerai. Tuo tarpu kiti tos pačios mados spaudai atrodo lyg memorialiniai biustai, užkelti ant pjedestalo. Be viso to, XX a. spauduose vėl aptinkame animalistinį braižą; tai ypač būdinga Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Italijai. O iki 1950 m. vakarietiškoje kultūroje suklestėjęs miniatiūrizmas, kai siekta sumažinti net didžiules architektūrines struktūras, neaplenkė ir spaudų dizaino.

Taigi antspaudų istorija yra stilių ir skonių mikroistorija. Tyrinėdami juos sužinome, kaip žmogus nuolat fiksavo savo estetinį skonį, tuo pačiu išlaikydamas pagarbą nuolankumui. Ir nors antspaudas prarado sakralias funkcijas, vis dėlto išliko lygiai toks pat charizmatiškas.

_____________

[1] Zgorzelski R., Podwód, czyli początki komunikacji na ziemiach polskich [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.wilanow-palac.pl/podwod_czyli_poczatki_komunikacji_na_ziemiach_polskich.html.

[2]Ibid., Podwód, czyli początki komunikacji na ziemiach polskich.

[3]Ibid., Podwód, czyli początki komunikacji na ziemiach polskich.

[4]Ibid., Podwód, czyli początki komunikacji na ziemiach polskich.

[5]Ibid., Podwód, czyli początki komunikacji na ziemiach polskich.

[6]Ibid., Podwód, czyli początki komunikacji na ziemiach polskich.

[7]Ibid., Podwód, czyli początki komunikacji na ziemiach polskich.

[8]Pieczęć większa litewska Zygmunta I, króla polskiego, wielkiego księcia litewskiego [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://commons.wikimedia.org/wiki/File:AGAD_Piecz%C4%99%C4%87_wi%C4%99ksza_litewska_Zygmunta_I,_kr%C3%B3la_polskiego,_wielkiego_ksi%C4%99cia_litewskiego.jpg.

[9]Seal and case [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://collections.vam.ac.uk/item/O114861/seal-and-case-unknown/.

[10] Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, Vilnius, 1999, 48 p.

[11]Ibid., 48 p.

[12]Ibid., 48 p.

[13]Ibid., 48 p.

[14] Zgorzelski R., Skąd się wzięła trąbka w godle poczty? [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.wilanow-palac.pl/skad_sie_wziela_trabka_w_godle_poczty.html.

[15] Greengrass, M., Christendom Destroyed, New York, 2015, 244–245 p.

[16]Paštas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/pastas/1565.

[17]Ibid., Zgorzelski R., Skąd się wzięła trąbka w godle poczty?

[18]Chinese seals [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.chinaonlinemuseum.com/carving-seals.php.

[19]Les Sceaux empreintes du povoir, red. Broso B. L. M., Paris, 2001, 84 p.

[20]Chinese seals [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.chinaonlinemuseum.com/carving-seals.php.

[21]Les Sceaux empreintes du povoir, red. Broso B. L. M........................84 p.

[22]Ibid., 86 p.

[23]Jade Burial Suits [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.atlasobscura.com/places/jade-burial-suits.

[24]Chinese seals [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.chinaonlinemuseum.com/carving-seals.php.

[25]Les Sceaux empreintes du povoir, red. Broso B. L. M........................87 p.

[26]Ibid., 87 p.

[27]Ibid., 96–106 p.

[28]Ibid., 88 p.

[29] Dikötter F. The Construction of Racial Identities in China and Japan., London, 1997, 77 p.

[30]Les Sceaux empreintes du povoir, red. Broso B. L. M..........................88 p.

[31]Ibid., 94 p.

[32]Ibid., 127 p.

[33] Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai............34 p.

[34]Ibid., 34 p.

[35] Ciara S., Sprawa tłoka pieczęci wielkiej litewskiej Jana III [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.wilanow-palac.pl/sprawa_tloka_pieczeci_wielkiej_litewskiej_jana_iii.html.

[36]Ibid., Ciara S., Sprawa tłoka pieczęci wielkiej litewskiej Jana III.

[37] Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai............49 p.

[38]Ibid., 50 p.

[39]Ibid., 50 p.

[40]Ibid., 94 p.

[41]Ibid., 95 p.

[42]Ibid., 95 p.

[43]Les Sceaux empreintes du povoir, red. Broso B. L. M..........................124–125 p.

[44]Ibid., 143 p.

[45]Ibid., 125 p.

[46]Rene Lalique – A Giant Among Giants [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://rlalique.com/rene-lalique-biography.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*