Rss Facebook
2017
Rugsėjis
25
Naujienos
2017 Rugsėjis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Respublikos mecenatė – Izabelė Fleming-Čartoriska (I dalis) 0

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2017-09-01

Pažinti šalies istoriją geriausiai padeda iškilių asmenybių biografijos, kurių šiandien Lietuvoje, deja, beveik nepublikuojama. Mūsų didžiosios leidyklos verčiau renkasi banalią, menkavertę užsienio literatūrą su prierašu „bestseleris“ arba faktus iškraipančius „naujųjų istorikų“ veikalus, pvz., R. Dimos, G. Viliūnės ir kt., nei vertingą istoriografiją. Akibrokštas, tačiau Lietuvoje šiais laikais istoriku tampa bet kuris, teigiantis jaunystėje šiek tiek skaitęs knygų! Dar blogiau, čia visiškai eliminuojama XVI–XIX a. istorija, kuri tiek akademinėje, tiek populiariojoje literatūroje aptariama itin glaustai. Viso to priešprieša – Lenkijos knygynai, kur lentynos užverstos puikiais verstiniais ar vietinių autorių kūriniais, apimančiais ne tik XX a. ar viduramžių laikotarpius. Tuo tarpu mūsų šalies leidyklos nesugeba išversti net M. Mažvydo bibliotekoje saugomų ir kitu kampu istoriją pristatančių kūrinių, pvz., J. Senkovskio „Barono Branbeuso raštų“ (Сочинения Барона Брамбеуса, 1989), A. E. Odyneco „Prisiminimų iš praeities: papasakotų Diotimos“ (Wspomnienia z przeszlosci: opowiadane Deotymie, 1884) ir kt. Tad akivaizdu, kad Lietuva mėgina įsprausti istoriją į Prokrusto lovos rėmus.

Kaip tik todėl apie vieną garsiausių LDK giminių – Čartoriskius – lietuviškai tėra vienintelė knyga – Mykolo Biržiškos (1882–1962) „Čartoriskiai“ (1936), kurioje nevengiama tarpukariui būdingo požiūrio. Deja, nuo to laiko daugiau nepasirodė nė viena Čartoriskiams skirta monografija, o istoriko Rimvydo Petrausko knygoje „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“ (2016) šiai temai skirtas kuklus skyrelis kupinas periodikoje atsikartojančios informacijos. Taigi, nepaisant Čartoriskių lietuviškos kilmės ir indėlio į LDK architektūrinį paveldą, pvz., Jonas Karolis Čartoriskis (1626–1680) fundavo Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčią (2013 m. sudegė)[1], šeima vis vien priskiriama lenkams. Visa tai kuria vakuumą, skatinantį toliau likti uždarame rate, nagrinėjant tuos pačius istorinius faktus ir asmenybes. Tad straipsnių cikle atskleisiu lietuvių skaitytojams menkiau žinomos, tačiau XVIII–XIX a. kultūrinei veiklai nusipelniusios Izabelės Fleming-Čartoriskos (1746–1835) biografiją.

Portretistika saloninėje kultūroje užėmė ypatingą vietą, todėl nenuostabu, kad kunigaikštienę I. Fleming-Čartoriską vaizduojančių drobių išlikę gana daug. Visgi labiausiai dėmesį traukia Nacionaliniame Krokuvos muziejuje eksponuojamas portretas. Nors ilgai laikytas anoniminiu prancūzų autoriaus darbu, šiandien atributuotas švedų menininkui Aleksandrui Roslinui (Alexander Roslin, 17181793), kuris gyvendamas Paryžiuje užsitarnavo talentingo portretisto vardą, įamžindamas iš visos Europos plūstančius aristokratus[2]. Šiame portrete kunigaikštienė dėvi žalsvą suknelę ir apsigobusi panašaus atspalvio šaliu. Tapytojas meistriškai atkuria drabužio tekstūrą, perteikdamas brangius nėrinius ir mirguliuojančią medžiagą. Vis tik labiausiai žavesį kelia į žiūrovus atgręžtas modelio veidas. Akivaizdu, moteris nebuvo klasikinio grožio, o dailininkas nesistengė koreguoti jos bruožų. Vis dėlto A. Roslino drobėje kunigaikštienė gundo visus paslaptinga šypsena, rausvais skruostais bei smalsumo, pasitikėjimo, o gal net užsispyrimo kupinomis akimis. Tad portretas spinduliuoja gyvybe, o muziejaus lankytojas gali neabejoti žvelgiantis į neeilinės moters akis.

Izabelė Dorota Fleming-Čartoriska gimė 1746 m. kovo 3 d. Varšuvoje Jono Jurgio Flemingo (1699–1771)[3], karaliaus Augusto III Sakso (August III, 1696–1763) patarėjo bei Lietuvos didžiojo iždininko, ir jo pirmosios žmonos Antoninos (1728–1746), Lietuvos didžiojo kanclerio kunigaikščio Mykolo Frederiko Čartoriskio (1696–1775) dukters, šeimoje. Iš prūsų bajorų, įsikūrusių Brandenburgo Pomeranėje, kilęs Izabelės tėvas lenkiškai nemokėjo, tačiau vis vien aktyviai dalyvavo Respublikos politikoje. Nuo pat gimimo mergaitę lydėjo nelaimės. Savo memuaruose Izabelė rašė: Mano motina mirė gimdydama. Po kurio laiko tėvas vedė jos seserį Konstanciją. Po dvejų metų ji taip pat apleido šį pasaulį. Abi seserys dėl pogimdyvinių raupų mirė kovo 27 d., nesulaukusios dvidešimties, tame pačiame name, ant tos pačios lovos[4]. Netekęs antrosios žmonos, J. J. Flemingas vedė Kateriną de Segris de Bilken, bet su ja daugiau vaikų nesusilaukė. Kaip buvo įprasta Ancien Régime, tėvas dukrą perdavė auklėti giminėms, t. y. savo anytai Eleonorai Čartoriskai (1710–1798), čekų kilmės kunigaikštienei, gyvenusiai Volčine, netoli Bresto (Baltarusija). Dera pažymėti, kad Volčino dvare gimė ir augo paskutinis ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798). Amžininkai rašo, esą tuomet Volčino apylinkėse klajojusi būrėja išvydusi vystykluose gulintį būsimąjį monarchą sušukusi: „Sveikas lenkų karaliau.“[5] Visgi pati E. Čartoriska spalvingu charakteriu valdovams nenusileido. Čartoriskių buitis sukosi aplink tris pagrindinius dvarus: Volčiną, Varšuvą ir Radzyminą. Pasak šaltinių, sostinėje kunigaikštienė pasirodydavo vėlyvą rudenį, kai prasidėdavo Seimo posėdžiai (juose dalyvaudavo vyras), ir išbuvusi iki ankstyvo pavasario, kaip visi dvarininkai, grįždavo į kaimą[6]. Čartoriskių Varšuvos rūmuose vyravo intelektualinė atmosfera. Čia buvo skaitoma proza, poezija, diskutuojama apie literatūrą, naujausius mokslo pasiekimus ir, žinoma, politiką. Kunigaikštienė politika nesidomėjo, tad verčiau užsiimdavo dukterų auklėjimu. Jaunosios kunigaikštytės mokytos visko, ką damos privalo žinoti salonuose, pvz., prancūzų, lenkų kalbų (E. Čartoriska lenkiškai kalbėjo prastai, tad dukterys su ja bendraudavo vokiškai[7]), tačiau daugiausiai laiko užėmė dvaro etiketas, kurio įgūdžiai lavėdavo lankant kaimynus. Amžininkai mini E. Čartoriską turėjus didelį pedagoginį talentą, kurį pasitelkdavo auklėdama dukterį Aleksandrą ir anūkę Izabelę[8].

Vis dėlto pati Izabelė šiltų jausmų senelei nepuoselėjo, nes, pasak jos, Eleonora buvo šiurkšti ir šalta[9]. Tai gana keista, mat šaltiniai senąją didikę dėl pamaldumo ir nuoširdumo vadino šventąja ponia (świętej pani). Teigiama, kad ji buvusi gera tiek šeimynykščiams, tiek pavaldiniams. Jaunos E. Čartoriskos atvaizdą regime Čartoriskių muziejuje eksponuojamoje nežinomo autoriaus drobėje, kur moteris nutapyta sėdinti mylimiausių Volčino rūmų fone. Kunigaikštienė garsėjo mecenatyste, pvz., statė bažnyčias, puoselėjo dvarų parkus (Volčine iškasto kanalo pabaigoje, kopijuojant Versalį, buvo įrengta Neptūno sala), organizuodavo spektaklius ir kt. Tad galima manyti, kad augdama Volčine Izabelė Fleming gavo puikų išsilavinimą. Iš tiesų mergaitė vidutiniškai mokėjo vienintelę prancūzų kalbą, nes giminaitė manė, kad to užteks damai, ketinančiai vadovauti namams[10]. Tiesa, kultūrinis jaunosios bajoraitės ugdymas tuščiai nepraėjo, nes suaugusi Izabelė sugebėjo formuoti parkus, jautė meilę teatrui, literatūrai, taip pat sukaupė grandiozinę meno kolekciją. Be to, Čartoriskių namuose vyravusios patriotinės nuotaikos atsiliepė pilietiškam Aleksandros ir Izabelės auklėjimui. Tad senatvėje I. Čartoriska pelnys Tėvynės motinos (Matkę Ojczyznę) vardą[11]. Manoma, kad būtent Volčino dvare mergina greičiausiai pirmąsyk sutiko būsimą vyrą kunigaikštį Adomą Kazimierą Čartoriskį (1734–1823). Jų vestuvės iškeltos 1761 m. lapkričio 19 d. Apmaudu, tačiau jungtuvių priežastis tebuvo dviejų galingų šeimų sąjunga bei didelis nuotakos kraitis (J. J. Flemingas dukrai skyrė 800 tūkst. auksinių), todėl natūralu, kad per 62 santuokos metus poros santykiuose vyravo abejingumas. Be viso to, likimas iškrėtė piktą pokštą!

Sunku patikėti, tačiau jaunystėje I. Fleming grožiu nespindėjo, todėl vestuvėms nepritarė moša kunigaikštienė Izabelė Liubomirska (1733–1816). Vis tik reikalai netruko dar labiau pablogėti. Kaip atsiminimuose mini Izabelės sūnus Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861): Prieš pat vestuves mama užėjo į valstiečio trobą, kur lopšyje rado raupais sergantį vaiką. Išsigandusi, nes buvo mačiusi, kaip kelios jos seserys mirė nuo tos ligos, užsikrėtė pati ir taip smarkiai susirgo, kad nebuvo vilties išgyventi. Vos tik atsigavo, artimieji suskubo rengti vestuves. Išaušus jungtuvių dienai, motina pasirodė didžiuliais šašais bei raudonomis dėmėmis išmuštu veidu ir su peruku, nes buvo visiškai nuslinkę plaukai[12]. Išvydusi nuotaką, I. Liubomirska, gailėdama brolio, iš siaubo nualpo[13], tačiau sutarimo niekas neatšaukė. A. K. Čartoriskis laikytas trokštamu jaunikiu. Jis buvo turtingas, gražus, išsimokslinęs (mokėjo persų kalbą, kūrė poeziją)[14] ir žinomas Vakarų Europos salonuose. Tačiau jaunoji žmona jam pasirodė atgrasi. Šaltas emocijas demonstravo jau pirmieji bendro gyvenimo mėnesiai persikėlus į Žydruosius rūmus (Varšuvoje), kur nuotaka kentė užgaulias mošos ir vyro patyčias. Dera pridurti, kad grožis XVIII a. itin vertintas. Būdingame rokoko portrete nepamatysi nė raukšlelės moters veide[15]. Juolab kad kunigaikštienės išvaizda užkliuvo ne tik giminėms. Prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso stebėjosi nepatrauklia damos išvaizda, o toji vėliau prisipažino neskaičiusi nė vienos ano knygos[16]. Vis dėlto pati moteris trūkumų nesureikšmino. Graži niekada nebuvau, veikiau daili. <....> Mano veidas atitinka intelektą – didžiausias abiejų žavesys priklausė nuo apsukrumo, dėl kurio galėjau padidinti anų vertę[17]. Be to, laikui bėgant, anot rašytojos Gabrielės Paušer-Klonovskos (Gabriela Pauszer-Klonowska, 1908–1996), komercija grįstuose poros santykiuose žybtelėjo meilės kibirkštis. Iš pradžių A. K. Čartoriskis užsibrėžė lavinti žmoną, tačiau daug keliaudama ir godžiai skaitydama I. Čartoriska vyrą pranoko. Tad sutuoktinių bendravimas virto nuoširdžia draugyste. Ir nors jie dažnai gyvendavo atskirai, Izabelė laiškuose rašė: Aš taip tave myliu, kad pasaulyje nėra tokių dalykų, ko dėl tavęs nepadaryčiau[18]. Žinoma, ištekėjusi už Čartoriskio Izabelė tapo viena įtakingiausių Respublikos moterų bei didžiausia I. Liubomirskos varžove. Jos pozicija, kaip įprasta rokoko damoms, visų pirma, rėmėsi socialiniais motyvais. Taip šioje epochoje veikė moterys, kur net klimatas rodės sukurtas paklusti jų norams[19]. Būtent tada prasidėjo tikrasis I. Čartoriskos gyvenimas, kurį perpus dalija 1780 m. nelaimė.

1761–1780 m. I. Čartoriska vadovavosi Ancien Régime taisykle, esą gyvenimas – nepaliaujamų geidulių ekstazė[20]. Tad šiuo periodu jos veikla gana lengvabūdiška. 1763 m. Respublikos valdovu išrinkus S. A. Poniatovskį, Čartoriskiai nenustojo reikštis visuomenėje. Viena didžiausių I. Čartoriskos aistrų buvo teatras, todėl ji dalyvaudavo mėgėjiškuose spektakliuose Thėâtre de Société (Kazimiero rūmuose). Nors nepasižyminti grožiu, didikė vis vien atlikdavo favoričių vaidmenis. O galop užmezgė romaną su meno vadovu kunigaikščiu Aloyzu Frederiku fon Bruliu (Alois Friedrich von Brühl, 1739–1793), pasibaigusį nėštumu[21]. 1765 m. gimė pirmoji duktė Teresė. Nors oficialiai kūdikio tėvu laikomas A. K. Čartoriskis, amžininkų atsiminimuose kalbama skirtingai. Antai rašytojas Džiakomas Kazanova (Giacomo Casanova, 1725–1798), Sankt Peterburge sutikęs A. K. Čartoriskį, teigė: Kunigaikštis vedė labai gražią moterį, tačiau neturi vaikų, nes toji pernelyg liesa (Teresė galėjo būti Izabelės romano vaisius)[22]. Be to, citata sufleruoja apie kunigaikštienės išvaizdos pokyčius. Lenkų istoriografijoje juokaujama, neva bjaurusis ančiukas staiga virto gulbe, t. y. išnyko raupų šašai, papilnėjo figūra ir moteris tapo tikra kokete. Tam pritarė LDK poetas ir A. K. Čartoriskio adjutantas Julianas Ursynas Nemcevičius (1758–1841): Niekas negali prilygti jos juodų akių spindesiui ir lyties baltumui[23]. Visa tai, matyt, nulėmė Izabelės ryšius su naujuoju karaliumi, kuris neva vienintelis užjautė patyčias kentusią moterį. Įdomu tai, kad sutuoktinis apie neištikimybę žinojo, nes pats atvežė Izabelę į rūmus[24]. Dvaro favoričių kultūra atsirado XV a. Prancūzijoje, kuomet Karolio VII rūmuose pasirodė Agnesė Sorel (Agnès Sorel, 1422–1450), tapusi oficialia valdovo numylėtine[25]. Taigi „paskolinti“ žmoną monarchui niekam neatrodė gėdinga; atvirkščiai, tai buvo naudinga. Juolab kad mirus Augustui III Saksui į Respublikos sostą pretendavo ne tik S. A. Poniatovskis, bet ir Čartoriskių „Familija“. 17751776 m. skleistas gandas, esą A. K. Čartoriskis su šalininkais galvojęs tapti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir nutraukti Liublino uniją[26]. Tad žmonos santykiai su valdovu buvo palanki proga sutuoktiniui labiau įsilieti į valstybės valdymą, kuriam norėjo suteikti anglišką stilių[27]. Visgi aplinkybės susiklostė taip, kad 1768 m. kovą kunigaikštienė pagimdė dukterį Mariją Aną (1768–1854), būsimą rašytoją, kurią visuomenė pakrikštijo „veršiuke“ (ciołkówną;[28] karaliaus herbe vaizduojamas veršis). A. K. Čartoriskis kūdikį pripažino savu, tuo pelnydamas valdovo malonę.

Tuo metu Respublikoje užvirė permainos. Čartoriskiai ėmė vykdyti reformas, kurių svarbiausia buvo panaikinti liberum veto spendžiant ekonominius klausimus bei apriboti didikų kariuomenes ir padidinti valstybės kariuomenę[29]. Tačiau pokyčiai kirtosi su Rusijos interesais. Tad imperatorė Jekaterina II (Екатери́на II, 1729–1796) įpareigojo Rusijos ambasadorių Varšuvoje Nikolajų Repniną (Никола́й Репни́н, 1734–1801) Seime ginti disidentus. Nors iš tiesų Rusija tenorėjo kontroliuoti ATR vidaus politiką. Atsidūręs tarp kūjo ir priekalo, S. A. Poniatovskis sukurpė planą, ryždamasis patikėti favoritei „specialią užduotį“ (zadanie specjalne) – suvilioti N. Repniną. Kita vertus, galbūt tai buvo paties A. K. Čartoriskio sumanymas, nes iki šiol menkai žinoma jo įtaka žmonai. Visgi Izabelė jautėsi įskaudinta, nes mylimasis atvirai ja naudojosi. Nepaisant to, žaidimas pavyko ir ambasadorius įsimylėjo moterį, kuri pasitelkdama žavesį mėgino perkalbėti valdininką. 1767 m. kovo 4 d. Varšuvoje nuvilnijo skandalas, nes N. Repninas išpirko visą teatrą (tą dieną jis įprastai būdavo uždarytas) ir įsakė tik jam, Izabelei bei ambasados personalui vaidinti prancūzų komediją[30]. Deja, reikalai tinkamai nesusiklostė. Spalio 14 d. sužinojęs apie Krokuvos vyskupo Kajetono Soltyko (1715–1788) rengiamą maištą prieš disidentus, karalius paprašė I. Čartoriskos surengti susitikimą su N. Repninu. Bet rezultatas nuvylė: K. Soltykas, Karūnos lauko etmonas Vaclovas Petras Rževuskis, jo sūnus Severinas ir Kijevo vyskupas Juozapas Zaluskis buvo ištremti į Kalugą[31]. Galiausiai Radomo konfederacijos nariai (prie jų vėliau prisijungė karalius), surengę Varšuvos seimą, panaikino reformas ir atkūrė senąją tvarką, kurios garante pripažino Jekateriną II. Taip valstybė faktiškai bei teisiškai tapo priklausoma nuo Rusijos imperijos. Be to, šie veiksmai išprovokavo Baro konfederaciją, kovojusią ne tik prieš Rusijos kišimąsi į valstybės reikalus, bet ir prieš statytinį valdovą su Čartoriskių „Familija“. Tačiau Izabelės ir N. Repnino romanui tai nesukliudė, nes 1770 m. sausio 14 d. gimė sūnus Adomas Jurgis, būsimasis Vilniaus universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos kuratorius bei Rusijos užsienio reikalų ministras. Beje, su pastarojo gimimu susijusi komiška istorija. Pasak legendos, A. K. Čartoriskis Rusijos ambasadoriui atsiuntė lopšį su rožių žiedlapiuose skendinčiu kūdikiu, kad tas galėtų susipažinti su savo „darbu“[32]. Kokia buvo N. Repnino reakcija, nežinoma. Kaip bebūtų, išvarginti valstybėje siaučiančių neramumų, Izabelė su vyru išvyko į Vakarų Europą.

Pirmiausia 1772 m. pora apsilankė Nyderlanduose, kur sutvarkė neseniai mirusio J. J. Flemingo palikimą ir pardavė jam priklausiusią Berkelio grafystę. Tų pačių metų rudenį prie kunigaikščių prisijungė N. Repninas ir jie trise patraukė į Londoną. Ten Izabelė lankė salonus, bendravo su iškiliausiomis personomis, pvz., JAV politiku ir išradėju Bendžaminu Franklinu (Benjamin Franklin, 1706–1790), kuris neva gydė moterį nuo depresijos skambindamas fisharmonija. Vis dėlto ryškiausią pėdsaką I. Čartoriskos biografijoje įrėžė pažintis su prancūzų kunigaikščiu Armandu Lui de Gontu Bironu (Armand Louisde Gontaut-Biron, 1747–1793). Kas buvo šis asmuo? Kaip pats rašė atsiminimuose: Versalyje, tiksliau sakant, ant karaliaus mylimosios (Ponios Pompadur) kelių, praleidau pirmuosius vaikystės metus[33]. Tėvo, artimo karaliaus Liudviko XV bičiulio, verčiamas 1766 m. A. de Gontas Bironas vedė didelių turtų paveldėtoją Ameliją de Boufers (Amélie de Boufflers, 1751–1794); nors Paryžiuje turėjo bonvivano ir salonų liūto reputaciją. Nepaisant to, mūšio lauke jis buvo bebaimis. JAV Nepriklausomybės kare kovėsi amerikiečių pusėje, o Prancūzijos revoliucijos metais tapo generolu[34]. Taigi Londono salone netikėtai išvydęs Izabelę atsiminimuose pažymėjo: Į kambarį įėjo elegantiškai apsirėdžiusi dama su gražesne, nei įprastai būna anglės, šukuosena. Paklausiau, kas ji? Sužinojau, kad tai lenkė kunigaikštienė Čartoriska[35]. Greitai tarp jų įsižiebusi meilė peraugo į ugningą jausmą. Akibrokštas, pabodus Londonui, visi keturi (N. Repninas, Izabelė su vyru ir prancūzas) išvyko į Spą (Belgiją); ten prie kompanijos prisijungė etmonas Pranciškus Ksaveras Branickis (1731–1819). Praleidę kurorte kelis mėnesius, Čartoriskiai nusprendė aplankyti Paryžių. Negalėdamas tęsti kelionės, N. Repninas mylimosios globą pavedė A. de Gontui Bironui. XVIII a. suvedžiojimui moterys priešinosi labai vangiai. <...> Daugumai pakakdavo pažadėti, „kad nieko neatsitiksią“, ir būdavo nuolankiausiai tenkinami meilužio norai[36]. Vis dėlto net „patyrusias“ damas grauždavo sąžinė. Pavyzdžiui, Izabelė po pirmosios nakties su prancūzu mėgino nusinuodyti[37]. Tiesa, to paties griebėsi ir A. de Gontas Bironas, nors istorikai tai laiko vaidyba. Būtent tuomet Prancūzijos sostinėje ir nutapytas garsusis A. Roslino portretas. Galiausiai 1774 m. balandį grįždama į tėvynę I. Čartoriska prisipažino mylimajam nešiojanti kūdikį. Šaltiniuose rašoma, kad moteris ketinusi pasipasakoti sutuoktiniui. Ji net liepė prancūzui atvykti į Vroclavą laukti naujienų. Tačiau pastarasis Varšuvoje pasirodė kur kas anksčiau, todėl Žydruosiuose rūmuose vykusį gimdymą stebėjo tarnaitės paslėptas kunigaikštienės kambario spintoje[38].   

Taip vyras sužinojo apie dar vieną nesantuokinę atžalą – Konstantiną Adomą (1774–1860), kurio gimimo data metrikuose vienais metais paankstinta, kad A. K. Čartoriskio tėvystė atrodytų įtikinama. Galima manyti, kad kunigaikštienė ruošėsi vyrą palikti, nes šaltiniai užsimena, jog jis leido pasilikti vaiką tik su viena sąlyga, kad tas niekada neišvys tikrojo tėvo. Taigi Izabelės ir A. de Gonto Birono planai patyrė fiasko. Prancūzas dar bandė susisiekti su mylimąja, bet nesėkmingai, tad grįžo į Prancūziją, kur 1793 m. buvo giljotinuotas. Ironiška, prašomas vienos iš savo meilužių, A. de Gontas Bironas aprašė savo 1759–1783 m. patirtus nuotykius detaliuose bei šokiruojančiuose memuaruose. Vis dėlto dar knygai nepasirodžius 1811 m. policija rankraštį konfiskavo ir sudegino dėl aristokratus šmeižiančių įrašų. Nepaisant to, knyga išliko, nes prieš sunaikinant nuorašo paprašė smalsumo vedina Napoleono įdukra Hortenzija de Boarnė (Hortense de Beauharnais, 1783–1837). Pirmą kartą veikalas buvo išleistas 1821 m. Į buvusią ATR A. de Gonto Birono atsiminimus atvežė Aleksandra Zajonček (1754–1845), jautusi neapykantą Izabelei. Taigi veikalui pasirodžius knygynuose, pastarosios sūnus, A. J. Čartoriskis, saugodamas motinos garbę, knygos platinimą mėgino stabdyti[39].

Nurimus aistroms, Čartoriskiai įsikūrė Povonzkuose. Iš pradžių tai buvo apgailėtina vieta, tačiau dėka šimtų valstiečių, sodinusių medžius bei gėles, paslaptingos trobelės, malūnai ir grotos tapo idilišku, nuo realybės atitolusiu kaimu[40]. Čia tarp medžių glaudėsi balto marmuro Romos koliziejus, Atėnų akropolis ar Kretos rūmai, tad parkas konkuravo su I. Liubomirskos Mokotuvu (Mon Coteau) bei Elenos Radvilienės (1753–1821) „Arkadija“. Tarp vaizdingų griuvėsių bei idiliškų vilų I. Čartoriska džiugino draugus neįprastais sumanymais: sodo pokyliais, apšviestais šimtais spalvingų žibintų, maskaradais, teatrališkais spektakliais, kuriuose pati atlikdavo pagrindinį vaidmenį, ar net „kaimo žaidimais“, kuomet aristokratai įkūnydavo piemenis bei piemenaites[41]. Izabelės sūnus aprašė alksnių laukymėje surengtą teatralizuotą Chotyno taikos pasirašymą, kur generolas Stanislovas Liubomirskis su turkų paša susitiko apsupti lenkų bei turkų svitų.

Povonzkų dvarą sudarė keletas „trobelių“, primenančių Marijos Antuanetės kaimą šalia Trianono, tačiau įrengtų itin prabangiai. Amžininkai ypač stebėjosi kunigaikštienės vonios kambariu: Viršutinio aukšto gale yra slapta niša, kurioje specialiu įtaisu nusileidžiate į apatinę patalpą. Tas kambarys – vonia. Bet kokia vonia! Vonia paslėpta nišoje po kanapa, padengta brangiaisiais akmenimis, sienos išmuštos porceliano plytelėmis, dekoruotomis aukso siūlėmis. Suskaičiavau apie šešiasdešimt plytelių, kurių viena kainavo dukatą[42]. I. Čartoriskos miegamojo sienas puošė prancūzų tapytojo Antuano Vato (Antoine Watteau, 1684–1721) sentimentalūs peizažai, nukopijuoti Žano Pjero Norblino (Jean-Pierre Norblin, 1745–1830)[43]. Kiekviena Povonzkų vila turėjo atskirą emblemą. A. J. Čartoriskis rašė: Sesers Marijos emblemoje buvo kikilis su įrašu „linksmybės“. Aš gavau ąžuolo šaką su įrašu „tvirtumas“. Ant motinos namo (arch. Simonas Zuga) buvo višta su viščiukais. Ant sesers Teresės – pintinė su baltomis rožėmis bei užrašu „gerumas“. Dvaro valdytojo, pono Voiskio, namą puošė avilys su bitėmis bei įrašas „veikla“[44]. Be viso to, dvare buvo didelis kiemas, pilnas vištų ir balandžių. Juos Čartoriskiai dažnai valgydavo pietums, į kuriuos vis kitoje „trobelėje“ šeimynykščius sukviesdavo kiniškas varpas.

Visgi ramybę sudrumstė kraupi nelaimė. 1780 m. sausio mėnesį A. K. Čartoriskiui esant Vilniuje, kur užėmė tribunolo pirmininko pareigas, o Izabelei vėl ruošiantis gimdyti, Žydruosiuose rūmuose įvyko tragedija. Kaip memuaruose pasakoja A. J. Čartoriskis, vieną dieną prie židinio stovinčiai Teresei užsiliepsnojo muslino suknelė. Apimta siaubo mergina puolė bėgti; tądien besisvečiuojanti Konstancija Narbutaitė mėgino ją sulaikyti, kad užgesintų suknelę, tačiau negalėjo sugauti. Tuo pat metu gretimame kambaryje vaikų guvernantė panelė Petit kaip įprastai lošė piketą su ponu Norblinu. Išgirdęs vaikų klyksmus, atskubėjęs Norblinas sugriebė nelaimėlę ir, užmetęs po ranką pasimaišiusį paltą, galų gale liepsnas užgesino[45]. Visgi Teresė patyrė baisius nudegimus. Iš pradžių gydytojai tikėjosi merginą išgysiant, bet sausio 15 d., praėjus dešimčiai dienų po nelaimės, penkiolikmetė mirė. Visuomenėje įvykis nuskambėjo plačiai, tad nenuostabu, jog minimas daugelyje memuarų, pvz., poeto Pranciškaus Karpinskio, J. U. Nemcevičiaus ir kt.[46] Apie nelaimę Izabelei namiškiai nepranešė, nes bijota pakenkti gimdymui. Nepaisant to, kūdikis (duktė Gabrielė) išgyveno vos kelias dienas. Tėvas apie dviejų dukterų mirtį sužinojo pakeliui iš Vilniaus ir, anot šaltinių, krito be sąmonės. Kai apie viską pranešta Izabelei, šiai suparalyžavo pusę kūno, todėl ilgai turėjo vaikščioti su ramentais; kojas pavyko išgydyti tik elektra. Skausmą išgyvenanti šeima Teresės namelį (Povonzkuose) perkėlė į miško gilumą ir pavertė savotiška relikvija. Ketvirtadienis, jos mirties diena, tapo gedulo diena, kurią namiškiai praleisdavo paskendę religiniuose apmąstymuose, o Izabelė atlikdavo kokį nors gerą darbą. Šveicarų poetas Johanas Kasparas Lavateris (Johann Caspar Lavater, 1741–1801), su kuriuo kunigaikštienė buvo susipažinusi Ciuriche, matyt, jos pačios prašymu, Teresės atminimui sukūrė eilėraštį „Teresė Čartoriska“ (1780), publikuotą vokiečių kalba rugsėjo 22 d. Ciuriche. Tituliniame knygos lape vaizduojamas madingas profiliu pasisukusios kunigaikštytės portretas-medalionas (vienas iš nedaugelio jos atvaizdų).

Vaikų netektis žymėjo ryškų virsmą I. Čartoriskos biografijoje, kuri bus toliau nagrinėjama antroje dalyje.

_______________

[1] Matušakaitė M., Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius, 2010, 219 p.

[2] Eris I., Piękno ukryte. Izabela z Flemmingów Czartoryska, czyli historia brzydkiego kaczątka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://niezlasztuka.net/o-sztuce/piekno-ukryte-izabela-z-flemmingow-czartoryska/.

[3]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.konflikty.pl/historia/nowozytnosc/zycie-izabeli-czartoryskiej-na-tle-historii-polski/.

[4] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach, Warszawa, 1978, 10 l.

[5]Księżna Eleonora Monika Czartoryska – Patronka zespołu szkoł w Radzyminie [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.zsradzymin.pl/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=14&Itemid=21. 

[6]Ibid., Księżna Eleonora Monika Czartoryska – Patronka zespołu szkoł w Radzyminie......

[7]Ibid., Księżna Eleonora Monika Czartoryska – Patronka zespołu szkoł w Radzyminie......

[8] Ibid., Księżna Eleonora Monika Czartoryska – Patronka zespołu szkoł w Radzyminie......

[9]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski......

[10]Ibid., Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski......

[11]Ibid., Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski......

[12] Чарторижский A., Мемуары, Москва́, 1998, 22 p.

[13] Eris I., Piękno ukryte. Izabela z Flemmingów Czartoryska, czyli historia brzydkiego kaczątka.....

[14] Duda S., Izabela Czartoryska. Wielka księżna puławska [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://wyborcza.pl/alehistoria/1,121681,12109753,Izabela_Czartoryska__Wielka_ksiezna_pulawska_.html?disableRedirects=true.

[15] Fuksas E., Galantiškasis amžius. Papročių istorija, Vilnius, 1997, 108 p.

[16]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski.....

[17] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach......23 l.

[18] Eris I., Piękno ukryte. Izabela z Flemmingów Czartoryska, czyli historia brzydkiego kaczątka......

[19]Ibid., Eris I., Piękno ukryte......

[20] Fuksas E., Galantiškasis amžius. Papročių istorija............11 p.

[21] Duda S., Izabela Czartoryska. Wielka księżna puławska.........

[22] Casanova G., The Memoires of Casanova, 2016 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.gutenberg.org/files/2981/2981-h/2981-h.htm#linkE2HCH0021.

[23] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach......22–23 l.

[24]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski.....

[25] Bern S., Secrets d‘histoire nr. 1, Paris, 16–17 p.

[26] Kiaupa Z., Lietuvos istorija, VII t. I d., Vilnius, 2012, 62 p.

[27] Duda S., Izabela Czartoryska. Wielka księżna puławska.........

[28] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach....25–32 l.

[29] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, 402 p.

[30]W10 nr 1, Autor zbiorowy, nr. 1.

[31] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach............25–32 l.

[32] Duda S., Izabela Czartoryska. Wielka księżna puławska.........

[33]Janicka-Zaprutko A., Pikantny pamiętnik duczka lozańskiego, czyli telenowela w XVIII-wiecznym stylu [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ciekawostkihistoryczne.pl/2010/09/26/pikantny-pamietnik-duczka-lozanskiego-czyli-telenowela-w-xviii-wiecznym-stylu/3/. 

[34]Ibid., Janicka-Zaprutko A., Pikantny pamiętnik duczka lozańskiego, czyli telenowela w XVIII-wiecznym stylu.....

[35]Ibid., Janicka-Zaprutko A., Pikantny pamiętnik duczka lozańskiego, czyli telenowela w XVIII-wiecznym stylu.....

[36] Fuksas E., Galantiškasis amžius. Papročių istorija............254 p.

[37]Ibid., Janicka-Zaprutko A., Pikantny pamiętnik duczka lozańskiego, czyli telenowela w XVIII-wiecznym stylu.....

[38]Ibid., Janicka-Zaprutko A., Pikantny pamiętnik duczka lozańskiego, czyli telenowela w XVIII-wiecznym stylu...

[39]Ibid., Janicka-Zaprutko A., Pikantny pamiętnik duczka lozańskiego, czyli telenowela w XVIII-wiecznym stylu...

[40]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski.....

[41] Eris I., Piękno ukryte. Izabela z Flemmingów Czartoryska, czyli historia brzydkiego kaczątka......

[42] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach......52 l.

[43] Kowecka E., W salonie i w kuchni, Poznan, 2016, 134 l.

[44] Чарторижский A., Мемуары, Москва́, 1998.

[45]Ibid., Чарторижский A., Мемуары.......

[46] Widacka H., Księżniczka Teresa z Pałacu Błękitnego [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.wilanow-palac.pl/ksiezniczka_teresa_z_palacu_blekitnego.html.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*