XXI Pažaislio muzikos festivalio baigiamasis koncertas. Kas nėra muzika? 3

Enrika Striogaitė
www.kamane.lt, 2016-08-30
Kauno valstybinis choras ir Kauno miesto simfoninis orkestras Pažaislio muzikos festivalio baigiamajame koncerte. Edmundo Katino nuotr.

Tiesą pasakius, tokie renginiai kaip festivalių atidarymai, uždarymai, mane baugina ir veja nuošalėn. Nes tuose pompastikos pritvinkusiuose renginiuose vyksta nežinia kas, ir iš galvos niekaip nedingsta mintis, kad tikrai susidomėjusiųjų, tarkim, klasikine muzika, yra vos keletas. Tik kaip juos atpažinti? Pavyzdžiui, atėjusių į klasikos koncertą klausytojų veik visų vienodai sakralūs veidai, atrodo, prisimatuoti su šventinėmis suknelėmis ir lakiniais batais. Nes gi klasika – dalykas rimtas, galima savo ūgį (dvasinį) ir svorį (irgi dvasinį) kiek kilstelėti. Štai, ties šalia sėdinčia ponia įsiplieskia nedidelis, bet gana ugningas konfliktas: viena nori atsisėsti greta, kita neleidžia. Tiesą sakant, tokie konfliktai – taip pat klasika.

Viena pasidaro aišku – tikrasis klasikos išmanytojas turėtų žingsniuoti taip, kaip pianistas Petras Geniušas. Ir šiuose žodžiuose nėra nė lašo humoro. Kai paskelbus XXI Pažaislio muzikos festivalio baigiamąjį koncertą drauge su dirigentu Petru Bingeliu lauko scenos link ėjo P. Geniušas, nebyli muzika jau grojo. Elegancija, laisvumas, vidinė kultūra, paprastumas – pianisto pirmieji akordai prasidėjo nuo jo išties karališkų žingsnių, kurių neišmoksi, nesuvaidinsi. Nors ne vienas atlikėjas išmoksta grodamas vaidinti nuoširdumą, net ekstazę perkreipusį veidą, kurį matant neretai darosi nejauku, P. Geniušas nevaidina, mes (klausytojai) tą matom, o paskui ir girdim (mums svarbios ne tik ausys, bet ir akys). Ar reikia pridurti, kad po George’o Gershwino „Rhapsody in blue“ (dirigentas P. Bingelis) pianistas netrukus turėjo grįžti (atžingsniuoti) į sceną ir pagroti dar.

Antroje baigiamojo koncerto dalyje į sceną susirinko Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas P. Bingelis), kuris drauge su Kauno miesto simfoniniu orkestru (vadovas Algimantas Treikauskas), mecosopranu Jurgita Adomonyte, vokaliste Indre Jurgelevičiūte Didžiajame vienuolyno kieme atliko šiuolaikinio velsiečių kompozitoriaus Karlo Jenkinso kūrinį „Stabat Mater“. Beje, ne vienas atėjusysis neslėpė nuostabos: kodėl baigiamajame koncerte skambės liūdnas kūrinys apie skausmą ir kančią?

Tačiau į šį klausimą ypač taikliai atsakė Kauno valstybinio choro dainininkas Rimantas Klevečka: „Įvairiomis (lotynų, graikų, aramėjų, hebrajų, senąja arabų ir anglų) kalbomis choro dainuojamas tekstas prabyla ne tik apie išsiskyrimą, atsisveikinimą, skausmą, bet ir apie kančios prasmingumą, nemirštančią prisikėlimo ir amžinumo viltį.“ Skausmo gyvenime išvengti neįmanoma, bet jį galima pakeisti į sielą skaidrinantį dėmenį, reikalingą dvasios augimui. Kūryba, menas, muzika (P. Bingelis pasakytų, kad ypač muzika) pajėgia tai padaryti, gal dėl to žmones ir suburia: bent krašteliu prisiliesti, pajausti tai, ką savy galbūt nėra įvardiję.

Taigi kompozicija, skirta chorui, orkestrui bei solistams, sujungia Vakarų pasaulio ir Artimųjų Rytų muzikines tradicijas. Vieno emocingiausių viduramžių liturginio himno žodžiai šiame kūrinyje skamba pritariant tradiciniams rytietiškiems instrumentams, išradingai derinant klasikai būdingą tradicinį chorą, orkestrą, solistus bei populiariosios muzikos elementus.

Tikriausiai nė nereikia pridurti, kad oras šventinį vakarą buvo dieviškas. Beje, kaip pastebėjo Pažaislio muzikos festivalio sumanytojas Justinas Krėpšta, šią ypač lietingą vasarą nė vienas koncertas nebuvo „sulaistytas“ lietaus – lijo arba prieš, arba po, visi koncertai praėjo sklandžiai. Nors, tiesą sakant, lietus – irgi puiki muzika, kaip ir tyla, kaip P. Geniušo žingsniai, kaip bažnyčios frontonuose nusilipdžiusių savo lizdus kregždučių sparnų plazdenimas.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*