Kai muzika esi tu pats 0

Kalbino Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2016-08-24

Vos prieš metus baigta Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija, metai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje... Tačiau čia tik mokymo įstaigų nuorodos. Ko gero, muzikinės patirtys altininkei Kristinai Anusevičiūtei buvo didžiausia pamoka, tikri iššūkiai ir išbandymai, o kartu – didžiausia dovana praėjusiais mokslo metais. Jauna muzikos asmenybė pasakoja apie talento dovaną kaip gyvenimo iš(si)pildymą, kai lieti instrumento stygas it jautriausias sielos gijas ir akordai (su)skamba...

Šiemet prisijungei prie Gidono Kremerio orkestro Kremerata Baltica, su kuriuo birželio 18–29 d. buvai gastrolėse Pietų Amerikoje[1]. Pasidalyk kelionės įspūdžiais – kokias šalis, miestus aplankei? Kas labiausiai palietė, sužavėjo, nuvylė iš to, kas matyta? Kaip, kuo gyvena Pietų Amerika?

Galėčiau sakyti, kad aplankiau beveik visas pagrindines Pietų Amerikos šalis – Braziliją, Urugvajų, Argentiną ir Čilę. Man, iki tol mažai keliavusiai, vos išlipus iš lėktuvo Brazilijoje pasirodė, kad tai visai kitas pasaulis. Pirmiausia, ką išvydau, buvo palmės ir kalnai...

Rio de Žaneire pamačiau labai daug skurdo. Buvau girdėjusi, kad ten daug žmonių gyvena vargingai, bet nesitikėjau, kad tiek daug... Vidury dienos žmonės guli gatvėse, įkyriai prašo išmaldos – tai jaudino, pribloškė. Per koncertus matėme ir geriau gyvenančiuosius. Tačiau apskritai visas miestas nėra itin išsivystęs, stiprus. O San Paule akivaizdus skirtumas tarp gerai ir blogai gyvenančių žmonių, ištisi kvartalai pasiturinčiųjų ir, atrodo, už šimto metrų prasideda visai kitokia realybė, kurioje ir žmonės visiškai kitokie...

Urugvajuje buvome tik vieną dieną ir labai skubėjome, tad nespėjau pažinti, negaliu spręsti. Tik per koncertą pastebėjome, kad susirinko labai nedaug jaunų žmonių. Vietiniai sakė, kad šalyje mažai galimybių save realizuoti, tad jaunoji karta išvyksta į kitas šalis.

Iš Buenos Airių (Argentina) tikrai prisiminsiu tango ir vyną (šelmiškai juokiasi – aut. past.)... Tai vieni didžiausių įspūdžių. Tai dalykai, dėl kurių grįžčiau atgal. Taip pat Argentinoje mane pakerėjo žmonių temperamentas ir labai gilios tradicijos. Tango yra jų gyvenimo dalis, be jos neapsieinama. Šoka ir jaunas, ir senas.

Paskutinė mūsų stotelė – Čilė. Mūsų bendru patyrimu, tai pati civilizuočiausia, labiausiai išsivysčiusi Pietų Amerikos valstybė. Vaikščiodama Santjage jaučiausi kaip Vokietijoje ar kur kitur Europoje. Labai didelis skirtumas, palyginti su tuo, ką mačiau, patyriau Rio de Žaneire. Būdamas Čilėje ir vėl pasijunti esąs kitame pasaulyje...

Vis dėlto gastrolės dar nėra Tavo muzikinio gyvenimo kasdienybė. Kokia Tau, žvelgiančiai plačiai atmerktomis, itin atviromis akimis, pasirodė Pietų Amerikos publika? Kas ir kaip klausosi klasikos?

Iš tikrųjų prieš važiuodama daug galvojau, kaip viskas bus. Prieš šias gastroles su Kremerata koncentravome Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje – tai šalys, turinčios gilias klasikinės muzikos tradicijas. Apie Pietų Ameriką mažai žinojau, tad minčių kilo įvairių, ar jie mokės ir norės klausytis, ar susirinks?..

Tačiau buvau labai nustebinta. Didžiulėse teatrų, koncertų salėse susirinkdavo labai daug žmonių, mus labai šiltai pasitikdavo. Tik Rosario mieste (Argentina) buvo šiek tiek mažiau klausytojų, o didžioji dalis jų – moterys. Salė regėjosi taip: moteris ir tuščia vieta, moteris ir tuščia vieta... Tą dieną kaip tik vyko futbolo rungtynės, tad mes juokėmės, kad visi vyrai stebi varžybas (kvatojasi– aut. past.).

Dar mane nustebino tai, kad žmonės ateidavo ne pasiklausyti tiesiog atsitiktinio koncerto ar kažko negirdėto, nepažįstamo... Ne, jie atsimena Kremeratą. Orkestras prieš dešimtmetį koncertavo Pietų Amerikoje, ir žmonės tai prisimena. Vienas brazilas muzikas pasakojo, kad būdamas vaikas klausėsi Kremeratos koncerto. Sužinojęs, kad atvažiuojame, iš karto nusipirko bilietus, nes įspūdis iki šiol išlikęs...

Negalėjau atsistebėti, kai San Paule vos atėję į salę ir nusilenkę sulaukėme tokių ovacijų, kokių, atrodo, tikrai ir ne po kiekvieno koncerto gali sulaukti. Apskritai ypatingai buvome sutikti visur: tiek Čilėje, tiek Argentinoje. Pastarojoje mes grojome Astoro Piazzollos Metų laikus; argentiniečiai buvo taip sužavėti, kad plojo po kiekvienos dalies, bet ne dėl to, jog nežinotų, kad negalima ploti tarp dalių, o tiesiog iš nuostabos ir susižavėjimo.

Iš tiesų žmonės Pietų Amerikoje yra labai atviri, šilti, jie neslepia savo emocijų. Kartais tekdavo kartu su žiūrovais išeiti pro tas pačias duris, tad po koncertų sulaukdavome daug sveikinimų, žmonės dėkojo už tai, ką ir kaip grojome. Jie labai atvirai džiaugiasi, tad grįžtamasis ryšys išties milžiniškas. Kai matai salėje susižavėjusius žmonių veidus, nesvarbu, kad programa[2] varginanti, sudėtinga, įgauni dar daugiau jėgų ir noro groti.

Spręsdama iš to, kaip mus sutiko, rūpinosi, vertino, kokiose salėse teko groti, kokioms didžiulėms auditorijoms, galiu sakyti, kad klasikinės muzikos kultūra Pietų Amerikoje yra tikrai vertybė, nors, žinoma, yra visko.

Gastrolės – veikiausiai kiekvieno šių laikų muziko, o apskritai ir jauno menininko, žmogaus noro keliauti, aplankyti ir pažinti svečias šalis, sutikti kitas kultūras išsipildymas, tad patirtis vertinga ir naudinga žvelgiant vien žmogiškąja, asmenybės augimo prasme. Tačiau suprantant, kad gastrolės yra ne šiaip kelionė, o tikslinga išvyka – skleisti muzikos kultūrą; klaustina, ką Tau dovanojo, davė muzikinės išvykos? Ką įvardytum didžiausia vertybe, verte, gauta, įgyta keliaujant muzika, muzikai?

Atvirai galiu pasakyti, kad pasiruošimas kiekvienam turui su Kremerata, partijų mokymasis kainuoja tikrai labai daug laiko ir jėgų. Gastrolės ugdo ištvermę. Sąlygos kartais nebūna labai geros, kartais būni nemiegojęs, galbūt sergi, kartais tenka groti vos išlipus iš lėktuvo, bet esi priverstas sukoncentruoti jėgas, dėmesį. Ir, žinoma, publika, kuri žavisi, dovanoja atsaką. Tenka groti visokiems žmonėms, ir ne visą laiką tavimi džiaugiasi, palaiko. Kartais publika būna pasyvi ir, atrodo, net nelabai nori, kad tu grotum. Tai labai apsunkina, rodos, net jėgų groti pritrūksta. Pats ateini su teigiamomis mintimis, pozityviai nusiteikęs ir, kai tau neatsako tuo pačiu, būna labai sunku. Atrodo, groji, stengiesi, o tai, kuo dalijiesi, tavo mintys, energija kažkur išeina, nepasiekia žmonių, praeina pro šalį, lyg grotum sau...

Muzika pajausta laisvė baigus mokyklą

Groti Kremerata Baltica orkestre – išskirtinė dovana, dažno, gal net kiekvieno Baltijos šalių muziko troškimas, tiesa? Pasidalyk, kokie, Tavo patyrimu, esminiai darbo su šiuo kolektyvu išgyvenimai, atradimai muzikine prasme.

Man jau yra tekę groti ne viename kolektyve, bet šis – tikrai išskirtinis. Visi nariai labai užsidegę, kiekvienas yra ypatingos reikšmės ir tai supranta, žino.

Orkestras be galo iniciatyvus, drąsiai imasi variacijų. Yra kūrinių, kuriuose tenka ir dainuoti, ir trepsėti... Smuikininkas gali imti kokį pučiamąjį instrumentą ir pradėti groti, o violončelininkas – groti mušamaisiais... Sugalvojama tokių elementų, kad būtų netikėta, kad stebintų ir pačius, ir auditoriją. Mane, Kremeratos programas, jų kūrinius grojusią pirmą kartą, išties viskas žavėjo. Pamenu, kad pirmos repeticijos metu daugiau ne į natas žiūrėjau, o stebėjau aplinką, kas, kaip vyksta. Pamažu pripranti, žinai, kad visko gali būti. Tikrai, tiek pats darbas, tiek koncertai – be galo įdomu.

Kokie buvo Tau pirmieji metai baigus mokyklą, tapus studente, kaip jie regisi dabar, žvelgiant jau iš šiokios tokios perspektyvos?

Iš dabartinės perspektyvos drąsiai galiu sakyti – esu labai laiminga. Daugmaž prieš metus, jau žinodama egzaminų rezultatus, žinodama, kad įstojau, galvojau: prasidės dar vieni, nauji mokslo metai. Jeigu kas nors tada būtų pasakęs, kad mane su bendramoksle pakvies Geteborgo Muzikos ir dramos akademija ir aš jau pirmą rugsėjo savaitę išvyksiu į Švediją groti su orkestrais... Jau tai buvo labai daug. Jeigu kas būtų prieš metus pasakęs, kad tiek nuveiksiu, tiek patirsiu, tikrai nebūčiau patikėjusi.

Daug kas, nebūtinai muzikantai, sako: mokykloje sunku, tave spaudžia, tačiau pabaigsi mokyklą, pradėsi studentauti, va tada tai jau laisvę pajausi. Labai dažnai išgirsti sakant, kad studijuoti gerokai lengviau, kad dabar tai aš jau gyvenu... Iš savo patirties sakau, kad lengviau tikrai netapo. Bet toks keistas jausmas atsirado... Turbūt aš pajutau laisvę savaip. Laisvė man ir buvo, ir yra tai, kad galiu daryti, ką noriu – groti, kad darau tai tikslingai, kad galiu keliauti dėl muzikos... Tai – mano laisvė. Per šituos metus aš padariau tikrai daugiau nei per metus ar net kelerius gimnazijoje.

Kaip vertini studijas LMTA?

Aš studijas vertinu kaip dalyką, dėl kurio gausiu aukštojo mokslo išsilavinimą. Tai reikia padaryti. Jokiu būdu taip negalvoju apie specialybės disciplinas, tačiau tikrai yra dalykų, kurių tiesiog reikia.

Galvodama apie atlikimo meno studijas, – nuostabu(!), net nežinau, kaip tai įvardyti; esu tiesiog sužavėta ir susižavėjusi. Visa tai duoda labai daug naudos. Tikrai esu labai laiminga, kad studijuoju būtent čia.

Mano manymu, studijuodamas turi pats eiti ir ieškoti, tau neturi būti padėta ant lėkštutės – sėdėk, imk ir turėk. Labai džiaugiuosi, kad taip nėra. Ko gero, man taip būtų paprasčiausiai neįdomu.

Studijos, ar tiksliau – mokymo įstaigos – universitetai, akademijos – vertingos kaip socializacijos tam tikroje terpėje, ryšių užmezgimo vietos. Kokius žmones – tiesiogiai ar netiesiogiai – sutikai?

Sutikau tikrai daug žmonių, kurių dėka mano gyvenimas keičiasi, – ačiū jiems. Pirmiausia profesorius Petras Radzevičius[3]. Jis yra mano specialybės dėstytojas, man tai yra pagrindinis žmogus. Visų neišvardysi, tačiau išties begalė dėstytojų man labai padeda; be abejo, ir puikūs bendramoksliai. Dėl žmonių, kurie mane supa akademijoje, esu labai laiminga, be galo džiaugiuosi.

Asmeninė muzikos istorija

Metai yra labai mažas laiko tarpas, netolima distancija, kad galėtum objektyviai viską įvertinti, neretai tikrosios vertės pasimato, pasirodo gerokai vėliau; tad sugrįžkime į pradžią – kada, kaip prasidėjo Tavoji muzikos istorija?

Sakyčiau, kad mano istorija prasidėjo dar gerokai prieš man gimstant (valiūkiškai šypteli – aut. past.)... Mano močiutė (mamos mama) grojo smuiku pas Adomą Krevnevičių[4], tuo metu labai garsų smuiko dėstytoją. Mano mama, kaip ir jos mama, yra pradinių klasių mokytoja, – užaugau greičiau mokytojų šeimoje (juokiasi – aut. past.), – turi muzikinį išsilavinimą ir moko vaikus muzikos, vadovauja chorui. Mano tetos, pusseserės, pusbroliai – dauguma – yra susiję su muzika, groja. Tokioje aplinkoje gimiau, atsiradau...

Prisimenu, kai buvau gal penkerių, vyko kažkokia šventė. Mano teta, kuri yra smuiko mokytoja, atnešė mažytį smuiką, jį parodė ir paliko man paturėti... Tada ir buvo mano pirmoji, tiesioginė pažintis. Pamenu, laikiau  rankose tą smuiką, atsistojau prieš veidrodį ir įsivaizdavau, kaip aš groju (juokiasi – aut. past.)... Man atrodė, kad aš jau groju didžiausiose scenose ir tokius kūrinius!.. Tėvai pastebėjo ir suprato, kad reikia kažką daryti, tad nuvedė į muzikos mokyklą. Taip penkerių ar šešerių pradėjau groti smuiku.

Dabar, kai pagalvoju, atrodo, kad žmonės, susiję su muzika, mane supo visur. Darželyje turėjau nuostabią muzikos mokytoją, ji mane irgi matė, tuomet negrojau, dainavau, bet jau važiuodavau į konkursus... Muzika visur ir visada mane lydi. Vis atsiduriu šalia artimų muzikai žmonių. Jie ir padėjo atrasti kelią.

Meilė altui

Neretas muzikas, žvelgdamas į savąją vaikystę, muziko kelio pradžią, prisipažįsta – groti, mokytis (pra)kalbinti savąjį instrumentą tada tikrai nenorėta, o kiek kartų svajota, ketinta mesti, atsisakyti muzikos apskritai... Kaip buvo Tau? Muzika ir Tavasis instrumentas – gyvenimo draugas, palydovas, pakeleivis?

Taip, tikrai nesu išimtis (šypsosi– aut. past.)... Buvau ir esu tvirto charakterio, visada noriu būti teisi, tad savo mokytojai, ko gero, nebuvau dovanėlė, kuri sėdi, tyliai klauso, ką jai sako, ir iškart daro. Ir užsiožiuodavau, ir nuspręsdavau, kad nedarysiu taip, nes aš galbūt žinau geriau, kaip reikia groti. Taip iki ketvirtos klasės, maždaug iki dešimties metų, aš žinojau, kaip ir ką daryti, kaip iš tikrųjų groti smuiku (ironiškai šypsosi– aut. past.)...

Negaliu sakyti, kad būdavo tik nenoriu ir nenoriu. Grodavau ir patikdavo. Bet, sunkėjant kūriniams, jiems reikalaujant vis daugiau darbo, būdavo ir: O kodėl aš turiu groti? Gal aš noriu eiti su draugais? Tai girdėta tikrai ne iš vieno.

Yra sakančių, kad nereikia versti. Jeigu vaikas nenori, tegul ir nedaro. Aš manau, kad tėvai turi būti šalia. Mano atveju taip ir buvo, yra. Aš pati pasirinkau. Tik, kai pamačiau, kad vis daugiau darbo reikia įdėti, kartais sudvejodavau. Tada tėvai sakydavo: Ne, Kristina, turi eiti pagroti. Sutardavome, protingai išdalydavome laiką – negrodavau pusę dienos be pertraukų. Tėvai, mano mokytoja Audronė Tamulienė, pas kurią mokiausi nuo parengiamosios klasės iki pat tada, kai išlydėjo mane iš mokyklos, tad daugiau nei dvylika metų, už kuriuos esu jai nepaprastai dėkinga, – tai visa aplinka, padėjusi man kovoti pačiai su savimi, kol aš jau iš tikrųjų supratau, kad be grojimo nebegaliu gyventi.

Iki ketvirtos klasės lankiau muzikos mokyklą, o tada pati, tėvai ir mokytojai – visi ėmėme galvoti, kad gal ir išaugs iš manęs kažkas, kad reikėtų rimčiau imtis muzikos. Tad nuo penktos klasės pradėjau mokytis Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir taip, galima sakyti, nulėmiau savo specialybę. Ten augau, vis labiau suvokiau, kad grosiu, kad noriu groti. Tačiau kartais ir man būna, kad tingiu, nenoriu, pavargstu, tada pagalvoju: Kam aš? Sėdėčiau kokiame biure ir būtų geriau... Bet dabar tokios mintys paklūsta man, pati su jomis susitvarkau. Dabar instrumentas jau tikrai yra mano gyvenimo draugas, su kuriuo nesiskiriu, bent šiame etape.

Kaip atradai savąjį instrumentą?

Vėlgi įdomiai. Pradėjau groti, žinoma, smuiku. O užsinorėjau groti altu tada, kai supratau, kuo jie skiriasi. Tai buvo gana anksti, veikiausiai po kelerių grojimo smuiku metų. Kartą išgirdau, kaip skamba altas, jo tembras mane sužavėjo ir supratau – noriu groti šiuo instrumentu. Mano duomenys tiko – aukšta, stipri, ilgų rankų, tai svarbu, kadangi altas yra didesnis, reikia jėgos juo griežti. Gal penktoje ar šeštoje klasėje apsvarsčiau galimybę, tačiau, išskyrus mano mokytoją A. Tamulienę, kuri pati yra altininkė, kiti pedagogai manęs nepalaikė, sakydavo: Kristina, kam tau tas altas?

Žiūrėdama iš savo patirties, šiandien suprantu, kad mano mokytojos istorija yra visiškai tokia pati, turbūt todėl ji iš karto gerai mane suprato ir palaikė. Kadaise ji taip pat išgirdo altą ir įsinorėjo juo groti. Jos taip pat niekas nepalaikė, nes Lietuvoje esama labai keisto požiūrio – manoma, kad altu griežia nevykęs smuikininkas.Nelabai sekėsi groti smuiku, tai, kad būtų lengviau, grieš altu.

Iš tiesų groti altu yra gal net sunkiau... Tam, kad gerai grotum, nesvarbu, kokiu instrumentu, turi įdėti nepaprastai daug darbo, laiko, noro, jėgų, pastangų – visko; atiduodi labai daug, kol gerai įvaldai instrumentą.

Daug kartų teko girdėti sakant: Taigi tu gerai groji smuiku, ką tame alte pamatei? Kažkuriuo metu mane buvo net atkalbėję, bet, kai atėjo laikas, kada jau turėjau apsispręsti, gal net mokytoja prirėmė prie sienos:metas pasirinkti instrumentą, tėvai leido man rinktis taip, kaip jaučiu. Jie patys man sakė: Žinok, lengviau tikrai nebus. Pagalvojau šiek tiek ir supratau, kad turiu groti altu. Vienuoliktoje klasėje perėjau.

Dar ir dabar kovoju, lygiai kaip kovojo mano mokytoja, su tuo keistu įsitikinimu. Dažnai išgirstu įvairių replikų. Tarkime, po konkurso vienas profesorius paklausė: Betgi matosi, Jūs nebuvot prasta smuikininkė, tai kodėl perėjot į altą? Nustebino klausimas, tačiau panašių iki šiol vis išgirstu. Atvirai sakau, nė karto nekilo mintys: Kodėl aš negroju smuiku? O gal grįžti atgal? Niekada nesigailėjau, nepaisant to, kad perėjimas buvo tarsi žingsnis atgal. Turėjau mokytis skaityti kitame, man naujame rakte parašytas natas. Taip pat ir garsas išgaunamas šiek tiek kitaip. Taigi buvo dvigubai daugiau darbo. Reikėjo ruoštis baigiamiesiems egzaminams, turėjau parengti sudėtingą programą, o aš dar tik mokiausi skaityti natas.

Iš tiesų esama daugybės skirtingų nuomonių – vieni sako, kad geriau kuo vėliau pradėti groti altu; kiti, priešingai, pataria išvis negroti smuiku, iš karto pradėti altu. Tikrai yra ne vienas žymus altininkas, kuris niekada negrojo smuiku. Europoje muzikos mokyklose dažniausiai yra ir altų klasės. Lietuvoje kol kas tik vienoje muzikos mokykloje mačiau altų klasę, kurioje vaikai pradeda griežti būtent mažais altais. Tuo labai džiaugiuosi.

Asmeniškai aš daug išmokau, nuveikiau grodama smuiku, tad dabar nejaučiu spragų, kol kas nekyla jokių problemų, tad toliau kryptingai dirbu – groju altu.

Muzikos pamokos ir Mokytojas

Mažai su muzika susidūrusiam, jos tik besiklausančiam praskleisk paslapties šydą, kaip vyksta muzikos pamokos, repeticijos nuo pat vaikystės iki dabar, kai partitūros lengvai (per)skaitomos ir visa lemia subjektyvi kūrinio esmės, esaties pajauta bei asmeninė interpretacija?

Iš tikrųjų labai sunku pasakyti, kaip vyksta pamokos... Tai ne kolektyvinis, o dviejų žmonių individualus darbas, kuris itin priklauso tiek nuo mokytojo-dėstytojo, tiek nuo mokinio-studento. Konkrečių, aiškiai, vienareikšmiai įvardytų mokymo ar (ir) mokymosi būdų nėra.

Žinoma, kol tu esi ką tik paėmęs instrumentą į rankas, kol esi dar tik pradedantysis, pirmiausia bandai perskaityti natas, bandai susidėlioti taisyklingai pirštus, aiškiniesi, kaip laikyti stryką, kaip stovėti. Pirmieji uždaviniai primityvūs. Tada negalvoji apie vidinius išgyvenimus ar apie tai, ką nori pasakyti ta muzika. Tuo metu tavo minty – pirštai. Pamažu uždaviniai didėja ir, žinoma, keičiasi. Imi mažiau galvoti apie techninius dalykus, pradedi gilintis būtent į muzikinę mintį, ieškoti savos interpretacijos. Išmokęs taisyklingai dėlioti pirštus, laikyti stryką, gali ir bandai, stengiesi perteikti savo jausmus. Tad pamokos kinta, svarbiau tampa ne pirštai, o muzikinė kalba. Tačiau priežiūra, savikontrolė, kad techniškai visa darytum taisyklingai, išlieka visados.

Tai esminiai dalykai, o visa kita labai skirtinga, negalėčiau sakyti, kad yra vienas ir vienintelis keliasmokantis groti.

Kiekvienam menininkui – žmogui apskritai – labai svarbu sutikti Mokytoją plačiąja prasme, Asmenybę, kuri veda. Italų kalboje tai nusakoma žodžiu maestro. Tarptautiniu lygiu šiuo žodžiu įvardijami žymūs menininkai, tačiau žodžio reikšmėje esama nuorodos, kad tai yra ypatingas Mokytojo titulas. Ar savo gyvenime – muzikiniame, o ir bendrajame žmogiškojo būvimo, augimo kontekste – sutikai maestro? Jei taip, kas ir kokie jie? Kokia reikšminė, svarbiausia, verčiausia išmokta ar dar besimokoma pamoka? Išugdyta, ugdoma savybė?

Plačiąja prasme mano mokytojai vienareikšmiškai yra mano Tėvai. Aš iš jų tiek išmokau ir tiek mokausi!.. Esu Jiems be galo dėkinga už visas galimybes, kurias jie man suteikia... Jie labai suinteresuoti, nori, kad eičiau tolyn, tobulėčiau. Tikrai, to, ką turiu dabar, be jų pagalbos neturėčiau.

Drįsčiau sakyti, kad ne kiekvieni tėvai tokie. Ko gero, aš tik dabar tai suprantu ir galiu įvertinti. Visuose koncertuose galėdavau ir tebegaliu salėje matyti savo Tėvus. Dabar jie važiuoja į Vilnių klausytis manęs koncertuose, konkursuose. Vieną kartą negalėjo atvykti į koncertą, todėl atvažiavo išvakarėse į repeticiją.

Kaip jau minėjau, mano pirmoji mokytoja buvo A. Tamulienė. Ji – tas žmogus, kuris su manimi buvo nuo pat mažų dienų iki kol suskambo paskutinis skambutis mokykloje. Mokytoja man kaip antra Mama, kiek daug žinių ji perdavė. Tai ne tik grojimo pamokos, bet ir gyvenimo; iš jos mokiausi, kaip būti žmogumi. Tai santykiai, kurie ir dabar, man jau baigus mokyklą, gyvuoja, mes tebebendraujame, mokytoja visada domisi manimi, aš noriai dalijuosi, pasakoju. Visada sugrįžtu pas ją, konsultuojuosi.

O dabar mano mokytojas yra profesorius Petras Radzevičius – tai žodžiais nenusakomas pažinties atradimas. Niekada negalvojau, kad taip gali nutikti man. Tai išties išskirtinė asmenybė. Jis, lygiai kaip ir A. Tamulienė, yra ne tik profesorius, dėstytojas, kuris tau pasakys, kaip groti, bet aš gaunu ir gyvenimo pamokas. Visa tai, ko pasiekiau per šiuos metus, be jo pagalbos, palaikymo tikrai nebūčiau pasiekusi. Pas jį esu dar tik vienus metus, bet visus juos nuolat jaučiu begalinį rūpestį ir skatinimą augti, tobulėti.

Baigusi mokyklą, išėjusi iš tokios mokytojos rankų, išties nerimavau, kas bus toliau? Ar jau viskas, baigėsi tie geri laikai?.. Per pirmą paskaitą labai stengiausi, norėjau pateisinti ir jo, ir savo lūkesčius, baiminausi, jutau begalinį jaudulį, nerimą, kad tik nenuvilčiau. Tačiau jau tą pirmą kartą apėmė ramybė, likau sužavėta profesoriaus, išėjau pakylėta... Pajutau tikėjimą savimi ir užplūdo įsitikinimas, kad viskas yra ir bus gerai.

Asmeninis santykis yra ypač svarbus, jeigu nebus gero, palankaus tarpusavio ryšio, perduodamos žinios nepasieks, patarimai neveiks. Todėl be galo džiaugiuosi savo Profesoriumi, tikrai neįsivaizduoju geresnio dėstytojo.

Metraščiai ir dabartis

Jeigu atverstume klasikinės muzikos istorijos metraštį, kokią asmenybę įvardytum kaip labiausiai žavinčia, įkvepiančia asmeniškai Tave?

Iš tiesų (susimąsto – aut. past.) neturėjau vieno įkvepiančio žmogaus, bet visai neseniai atradau smuikininką Raimondą Katilių. Anksčiau mažai ką apie jį žinojau, tačiau prieš keletą metų Muzikos akademijoje dalyvavau jo vardo konkurse ir susidomėjau šia asmenybe. Pradėjau skaityti apie jį knygą, žiūrėti įvairią dokumentinę medžiagą; taip pat mano profesorius P. Radzevičius, ilgametis R. Katiliaus kolega, daug pasakojo ir dabar tebepasakoja apie jį. Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi šia asmenybe, kuri tiesiog fanatiškai buvo atsidavusi muzikai. Šis smuikininkas grojo taip, kad, galiu sakyti, begrodamas ir susinaikino. Be muzikos jis neįsivaizdavo gyvenimo, tai man taip artima, taip ypatinga, kadangi aš muzikos nelaikau darbu plačiąja prasme, tai turi būti tavo pašaukimas, tu turi ir būti muzika. Šis žmogus dirbo žvėriškai – turėjo daugybę studentų, begalę koncertų visame pasaulyje... R. Katilius visko pasiekė kruvinu darbu. Jis netgi mirė grodamas scenoje. Visos aplinkybės šią asmenybę mano akyse verčia iš tiesų ypatinga. Tai yra išskirtinis, sektinas pavyzdys, taip įstabiai įprasminantis muziką.

Kokiame laikotarpyje kaip altininkė norėtum pabuvoti? Kodėl?

Man asmeniškai dabar yra pats geriausias laikas, nieko geriau net negaliu įsivaizduoti. Yra daugybė kūrinių tiek iš ankstesnių amžių, tiek dabarties kompozitoriai rašo muziką, kurią gali groti ir solo, ir su begale puikių orkestrų. Dabar yra visos galimybės važinėti po pasaulį, visiškai save realizuoti. Pats instrumentas, altas, vis labiau populiarėja, kinta požiūris ir altininkastampa altininku, o nebe prastu smuikininku. Tad dabar puikus laikas.

Pašnekesį pradėjome toli, gastrolėse Pietų Amerikoje, dabar pažvelkime į Lietuvą – kaip regi, patiri lietuvių publiką? Kokia, Tavo nuomone, muzikos kultūros būklė Lietuvoje apskritai? Tavo manymu, ko stokojama labiausiai, o ko perteklius?

Negaliu sakyti, kad kažkas yra negerai. Iš tiesų džiaugiuosi, kad į koncertus susirenka daug klausytojų, tiek vyresni, tiek jauni domisi muzika. Iš mano perspektyvos, iš to, ką aš matau dabar, ką patvirtina ir mano tėvai, palyginti su tuo, ką turėjo jie, ko būta tada, iš esmės net lyginti negali – viskas auga, viskas tobulėja. Kiek daug koncertų, kiek užsienio muzikų čia rengia pasirodymus; lietuvių atlikėjai taip pat vyksta į gastroles visame pasaulyje, tad pati muzikinė veikla, vyksmas darosi nepaprastai aktyvus; tačiau norėtųsi, kad publika augtų, tobulėtų kartu.

Pavyzdžiui, toks elementarus dalykas – neploti tarp kūrinio dalių. Iš kur tai turėtų ateiti? Iš kur sužinojau aš? Iš tėvų, iš mokytojų. Nuo mažens mane supusi aplinka leido (su)žinoti ir, atėjus į koncertą, man buvo tiesiog savaime suprantama, kad tada, kai grojamas visas kūrinys, tarp jo dalių ploti nereikia. Tačiau yra žmonių, kurie su tuo nesusiduria ir, atėję į koncertą, paprasčiausiai nežino.

Mano nuomone, supažindinti, aiškinti, mokyti turėtų ir mokyklose, muzikos pamokose. Manau, kad bendrojo lavinimo mokyklos turėtų auginti klausytojus. Juk lietuvių kalbos mokytojai ugdo ne profesionalius rašytojus, bet mėgėjus ar tiesiog skaitytojus; kaip ir, tarkime, matematikos mokytojai – ne potencialius matematikus, o žmones, turinčius suvokimą, žinių, išmanymo. Juk muzikos kaip profesijos bet kokiu atveju mokomasi muzikos mokyklose. Tad, mano supratimu, kaip nusako pavadinimas, bendrojo lavinimo mokykloje muzikos pamokos augina ne atlikėjus, o būtent klausytojus.

Tai būtų labai vertinga muzikos, apskritai kultūros prasme. Juk kultūrą taip pat reikia ugdyti. Jeigu viskas tobulėja, turime neapleisti, žiūrėti ir šių dalykų. Jau Senovės Graikijoje buvo žinoma, kuriuos dalykus išsilavinęs žmogus, asmenybė turi išmanyti. Muzika – vienas jų. Ši pozicija yra teisinga, ji turėtų galioti ir dabar. Ne groti pačiam, bet eiti į koncertus ir žinoti, kaip elgtis, suprasti yra būtina išsilavinimo dalis.

Pokalbio pabaigoje – Tavo patirtas giliausias muzikos išgyvenimas?

Nežinau, gerai ar blogai, bet tikrai neturiu vienintelio. Aš galvoju apskritai, kas man yra muzika, muzikos išgyvenimas, kokias emocijas ji suteikia, ir suprantu, kad muzika pati yra išgyvenimas, jausmas. Suvokiu, kad kasdienybė, visa, ką aš darau, dirbu iš tiesų yra juodas darbas, virtuvė, kurios niekas nemato, bet kur ir gimsta tai, ką išneši į sceną. Kaip minėjau pokalbio pradžioje, kai ateini į sceną, atiduodi publikai viską ir yra grįžtamasis ryšys, nors fiziškai būni pavargęs, dvasiškai, viduje jautiesi išsisėmęs, išsakęs visą save, bet kartu jauti, jog tau viskas grįžo.

Kiekvieną kartą, nesvarbu, kur gročiau, lipimas į sceną man yra išgyvenimas, bet ne neigiama prasme, kaip stresas, įtampa, o būtent – nuostabios emocijos. Lipti į sceną, stovėti prieš publiką ir galėti instrumentu kalbėti jai – įstabus dalykas. Kas nė karto to nėra daręs, patyręs, galbūt nelabai supras, apie ką kalbu, bet muzikantai turėtų puikiai suprasti... Kai išeini į sceną ir atiduodi beveik viską(!) – viską absoliučiai, ko gero... Tu nieko nebeslepi, atrodo, esi nuogas, kiaurai permatomas... Tai nuteikia labai pozityviai ir suteikia be galo daug jėgų.

Linkėdama plačios kaip horizontas, gilios lyg bedugnė karjeros muzikos scenose su mylimuoju altu, dėkoju Tau už pokalbį.

_____________

[1] Kremerata Baltica and Gidon Kremer tours in South America. Kremerata Baltica [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-08-18]. Prieiga per internetą: http://www.kremeratabaltica.com/kremerata-baltica-and-gidon-kremer-tours-south-america/.

[2] Pagrindiniai gastrolių Pietų Amerikoje kūriniai: Astor Piazzolla Metų laikai Buenos Airėse, Modesto Musorgskio Parodos paveikslėlių aranžuotė orkestrui, Alexanderio Raskatovo orkestrui pritaikyti Piotro Tchaikowsky’o Metų laikai, Mečislovo Vainbergo Concertino, Gija Kančeli Tylus maldininkas.

[3] Petras Radzevičius. Lietuvos muzikos ir teatro akademija [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-08-17]. Prieiga per internetą: http://lmta.lt/index.php?id=9046.

[4] Adomas Krevnevičius (g. 1907 m.) – seniausias šalies smuikininkas profesionalas, prieškarinės muzikinės kultūros puoselėtojas. A. Krevnevičius yra griežęs prieškario Kauno radiofono simfoniniame orkestre, Valstybės ir muzikinio teatrų orkestruose. Karmėlavos seniūnija [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-08-17]. Prieiga per internetą: http://www.karmelava.eu/node/31.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*