Rss Facebook
2017
Gruodis
18
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Žvilgsnis į šiuolaikinę grafiką 0

Vytautas Paplauskas
www.kamane.lt, 2017-05-19

Mąstydamas apie Lietuvos grafikos meną, dažnai prisimenu puikų ir vis dar aktualų dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus tekstą „Nebekvepiančios (man) estampų gėlės, arba Good-bye to All That“, kuriame, galima nuspėti ir iš pavadinimo, autorius jautriai apmąsto savo sumenkusį susidomėjimą grafikos menu. Tačiau pastarajame tekste A. Andriuškevičius ne tik išreiškia abejingumą tuometiniam grafikos menui (tekstas buvo skirtas parodai „Lietuvos grafika“, vykusiai Šiuolaikinio meno centre 2003 m., aptarti), bet ir pateikia to priežastis. Pasak jo, šiandien kuriama grafika dažnai stokoja trijų savybių – ambivalentiškumo (omeny turimas menininko atsisakymas orientuotis į vieną aiškią etinę ar estetinę sistemą), transgresijos (ribų peržengimo) ir romantinio kičo potencialo, kurį galima priskirti platesnei „aukštosios“ ir „žemesniųjų“ kultūrų derinimo tendencijai. Be abejo, su autoriumi galima ir nesutikti, tačiau dauguma jo įžvalgų man atrodo vertingos ir konstruktyvios, nes iš grafikos meno jis reikalauja to, kas svarbu vertinant meną apskritai, – šiuolaikiško požiūrio, progresyvių idėjų, gebėjimo reflektuoti šiandienį pasaulį.

Aptariamas tekstas, pasikartosiu, parašytas daugiau nei prieš dešimtmetį. Kas reikšmingo per šį laikotarpį įvyko? Visų pirma, buvo įgyvendinta ne viena su grafikos menu susijusi iniciatyva, surengta ne viena paroda. Verta paminėti 2005 m. kuratorių Jūratės Rekevičiūtės, Igno Kazakevičiaus bei jų komandos pradėtą Baltijos šalių grafikos meno projektą „Now Art Now Future“, kuris 2006–2008 m. įgijo tarptautinės bienalės pavidalą[1]. Antra, per aptariamą laikotarpį į Lietuvos grafikos meno lauką įsiliejo ne vienas naujas veidas, galbūt net užaugo visa jaunų menininkų karta. Galiausiai, Lietuvai galutinai tapus globalaus pasaulio dalimi, apie lietuvių grafikų darbus pradėta kalbėti platesniame tarptautiniame šiuolaikinės grafikos kontekste, o jų kūriniai vis dažniau rodomi greta užsienio šalių kūrėjų darbų.

Pastarąjį dešimtmetį įvykusius pokyčius įkūnija ir Tarptautinė Kauno grafikos bienalė, kuri, visi sutiks, šiuo metu yra reikšmingiausias grafikos menui skirtas renginys Lietuvoje. Tiesa, bienalė pradėta rengti tik prieš porą metų. Pirmoji Kauno grafikos bienalė, pavadinimu „Kultūros linija“, įvyko 2015 m. Galbūt dėl grafikos parodų Lietuvoje trūkumo, o gal dėl tam tikro atsargumo rengiant tokio masto renginį (organizatorius – Lietuvos dailininkų sąjunga), pirmoji bienalė daugiausia orientavosi į tradicinę grafiką, pristatė klasikinėmis grafikos technikomis dirbančius kūrėjus. Na, o šiųmetė Kauno grafikos bienalė „Fragmento evoliucija“ – kur kas dinamiškesnė ir šiuolaikiškesnė, pristatanti ne tik geografijos atžvilgiu platesnį kūrėjų ratą, bet ir supažindinanti su radikalesnį turinį ar formą pasirenkančiais menininkais.

Pagrindinė konkursinė bienalės paroda gegužės 4–birželio 4 dienomis veikia M. Žilinsko dailės galerijoje. Parodoje dalyvauja 33 grafikos kūrėjai iš įvairių pasaulio šalių, 13 iš jų – lietuviai. Tačiau perskyros tarp Lietuvos ir užsienio kūrėjų daryti šiandien jau nebeverta, mat visi jie vieningai kalba šiuolaikine grafikos kalba. Kadangi grafikos kūriniai paprastai eksponuojami ne pavieniui, bet serijomis ar ciklais, tad ir šioje parodoje pristatoma po vieną kiekvieno menininko ciklą, sukurtą per pastaruosius kelerius metus. Būtent dėl šio grafikos menui būdingo bruožo – ciklų, o ne pavienių kūrinių įgyvendinimo, – vienas iš šių metų bienalės raktinių žodžių evoliucija yra itin tinkamas, bandant kalbėti apie šios vaizduojamojo meno rūšies kūrinius. Juk paprastai grafikos menininkas atspirties tašku pasirenka kokį nors vieną motyvą ar idėją, kuri dominuoja visuose vieno ciklo ar serijos kūriniuose, tačiau ji kaskart atsiveria vis kitaip, nes menininko yra transformuojama, perkeičiama. Tarkime, Jūros Bardauskaitės cikle „Šiaurinis dangus“ atskiros žvaigždės dangaus skliaute virsta žvaigždžių konsteliacijomis, Justino Diggle’o (1-osios vietos laimėtojo) kūriniuose žmogaus ar paukščio siluetai transformuojami į fantasmagoriškas būtybes, Vaivos Kovieraitės cikle „Pasaka po miego“ senovinių aptriušusių tapetų fone veikia vis kiti miško gyvūnai, Broniaus Rudžio cikle „Įrodymas“ abstrahuotos formos objektas įgyja vis kitą padėtį erdvėje ir t. t. Labiausiai iliustratyvus šiuo atveju yra Ingos Dargužytės ciklas „Fragmento evoliucija“, kuriame, tarsi kintantį vaizdą fiksuojančioje sustabdytų kadrų serijoje, regime, kaip pranyksta ar atsiranda to paties piešinio fragmentai.

Neatskiriamas evoliucijos koncepcijos dėmuo yra laikas, o jo refleksija užsiima ne vienas parodoje pristatomas menininkas. Tarkime, laiką oforto technika atliktame cikle „Laiko sankaupos“ įvaizdina menininkas AbdelSalamas Salemas, o laiko ciklų keitimąsi „Dienos stebėjime“ fiksuoja Žaneta Jasaitytė. Bet įdomiausias man pasirodė Kingkano Suntornchueno ciklas „Laiko žingsniavimas“, kuriame originaliai derinama abstrakčiosios dailės ir vizualios pseudomokslinio tyrimo dokumentacijos estetika.

Atskiro paminėjimo vertos menininkės Dominka Borek ir Rasa Žmuidienė, kurios savo itin kruopščiai atliktuose kūriniuose vaizduoja laiko paženklintus objektus. Dominkos Borek (2-osios vietos laimėtojos) trijų darbelių, atliktų akvatintos technika, cikle „Šiltnamis“ regime miglotus, šiek tiek mistiškus šiltnamių fragmentus, o Rasa Žmuidienė žvilgsnį siūlo nukreipti į aptrupėjusias, praeities patina apsitraukusias duris. Abu minėti ciklai, pasitelksiu menotyrininkės A. Narušytės mintį, jautriai ir subtiliai fiksuoja lėtai nykstančią praeitį greitai besikeičiančioje dabartyje. Iš dalies šie ciklai primena „nuobodulio estetikai“ priskiriamų lietuvių autorių kūrybą ir gerokai išsiskiria iš kitų parodoje eksponuojamų kūrinių.

Žodžiu, evoliucijos sąvoką šios parodos kontekste galima aiškinti labai plačiai, vienokiu ar kitokiu būdu su ja susiję visi parodos eksponatai. Tačiau dėmesį norėčiau atkreipti ir į kitą parodos autorius vienijantį bruožą – fragmentiškumą. Fragmentiškas matymas ir mąstymas yra iš esmės modernizmo epochos išdava, akivaizdi jau XX a. pradžios dada menininkų koliažuose. Itin fragmentiški, įvairias simbolių ir vaizdinės komunikacijos sistemas jungia parodoje eksponuojami Robertos Vasiliūnienės ir Wojciecho Tylbor-Kubrakiewicziaus kūriniai, kuriuos apžiūrinėjant žvilgsnis keliauja nuo vienos detalės prie kitos, mintyse bandant jas sujungti į vientisą darinį.

Modernistinį fragmentišką vaizdavimą XX a. 7–8 deš. negrįžtamai paveikė meno lauke įsitvirtinusi postmodernizmo estetika. Savo kūriniuose menininkai vis dažniau pradėjo cituoti kitus kūrėjus, įterpti nuorodas į praėjusius laikmečius ir epochas, aproprijuoti (nusavinti) masinės kultūros ženklus. Tokių kūrinių aptariamoje parodoje taip pat netrūksta. Įsimintiniausi ir paveikiausi – Stasio Eidrigevičiaus ir Alo Paldroko darbai. 15-os koliažų, atspausdintų skaitmeniniu būdu, serijoje S. Eidrigevičius gausiai naudoja nuorodas į žinomus meno istorijos kūrinius ir kūrėjus (E. Munchas, P. Mondrianas, E. Manet, G. Courbet, V. van Goghas). Kūriniai nustebina netikėtomis prasmių kombinacijomis ir meistriškomis kompozicijomis. Įspūdingi ir A. Paldroko (3-ios vietos laimėtojo), dar prisistatančio kaip Anonymous Boh, didelio formato kūriniai, kurie, visai kaip ir šiandieninė interneto terpė, perkrauti populiariosios kultūros įvaizdžiais, šiuo atveju ženklinančiais ironišką šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės vertinimą.

Tačiau norėčiau sugrįžti prie teksto pradžioje glaustai aptartų, dailėtyrininko A. Andriuškevičiaus grafikos menui iškeltų kriterijų – ambivalentiškumo, transgresijos, romantinio kičo potencialo. Ar parodoje pristatomi kūriniai juos tenkina? Sunku įvertinti kūrinių ambivalentiškumą, tačiau, drįstu teigti, kad šiokios tokios transgresijos parodoje esama. Jei transgresija laikysime nutolimą nuo tradicinių grafikos meno technikų, tai transgresyviu galime laikyti išimtinai skaitmeninės grafikos priemones kūryboje naudojantį Ovidių Petcą, pristatantį ciklą „Muzika fortepijonui keturiomis rankomis“. Tradicines technikas, tačiau netipiškas medžiagas renkasi Birutė Zokaitytė, metalo raižinius spaudžianti ant senų dokumentų šablonų, arba Taarvis Laamannas, piešinius tušu kuriantis ant vinilinių plokštelių viršelių.

Transgresyvi, nes peržengianti grafikos kaip dviejų matmenų meno ribas, yra Wieslawo Szamockio instaliacija „Tarp medžių“, kurią sudaro dvipusiai, erdvėje plevenantys skaitmeniniai gamtos motyvų piešiniai, atspausti ant tekstilės. Turinio, tačiau ne formos, atžvilgiu transgresyvus pasirodė Marco Trentino ciklas „Keliaujanti evoliucija“, kuriame vaizduojamos hibridinės žmogaus-gyvulio-mašinos figūros, keliančios asociacijas su transhumanizmu, genetiniais eksperimentais ar futuristinėmis biologinėmis katastrofomis.

Na, o romantinio kičo potencialą parodoje tobulai įkūnija Rolando Rimkūno piešiniai, išdidinti ir skaitmeniniu būdu atspausdinti ant didelio formato popieriaus lakštų. Menininkas vizualizuoja iš pasąmonės išnyrančius banalius, dažnai romantiškus objektus (perdurta širdis, rožės žiedas), kurie kontrastuoja su akademiškai tiksliai nupieštomis žmonių figūromis ir (ne)reikšmingais užrašais. Piešiniai primena eskizus, kurie buvo daryti neturint jokio aiškaus tikslo, vien tik fiksuojant savo vidinius impulsus, sąmonę užplūstančius vaizdinius. Tokiu būdu menininkas kūrybą nužemina iki horizontaliosios (buitinės) gyvenimo plotmės, paversdamas ją kasdienybės ir kasdien supančių vaizdinių atspindžiu. Horizontalumą pabrėžia ir pats kūrinių eksponavimo būdas – piešiniai priklijuoti prie grindų, jais žiūrovai gali vaikščioti, tarsi tai būtų įprasti, meno statuso neturintys objektai.

Pabaigai norėčiau tarti porą žodžių apie lydinčiąją bienalės parodą „Fragmento (r)evoliucija“, iki gegužės 20 d. veikiančią VDU menų galerijoje „101“. Šia paroda ne tiek teigiama, kiek klausiama, ar galime iš jaunosios grafikų kartos tikėtis perversmo, revoliucijos? Mano nuomone, vienareikšmiško atsakymo nėra, nes jaunoji karta yra itin eklektiška. Vieni menininkai tebekuria įprastus grafikos estampus, kultivuoja klasikines grafikos technikas (ofortas, sausa adata, tušas), kiti ieško netradicinių raiškos būdų. Tarkime, Viktorija Grikevičiūtė pristato judantį GIF koliažą „Sapnas“, kuriame pasakoja apie dabartinį savo gyvenimo laikotarpį, pasitelkdama šiuolaikinius interneto išteklius ir V. van Gogho paveikslų fragmentus. O Nida Žickytė kaip grafikos darbą pristato kūrinį / objektą „Kalbanti praeitis“, kurį sudaro lagaminas ir šūsnis senų nuotraukų. Verta pastebėti, kad ne vienam parodoje dalyvaujančiam jaunajam kūrėjui būdingas ironiškas kalbėjimo tonas, tam tikras vaikiškas žaismingumas, populiariosios kultūros įvaizdžių apropriavimas (Miglė Ceinorytė, Žilvinas Bražukas, Inga Navickaitė). Kita vertus, netrūksta ir autorių, savo kūryboje išlaikančių rimtą kalbėjimo toną, keliančių egzistencinius klausimus, nevengiančių jausmingumo ir lyriškumo (Arvydas Gudas, Ugnė Rudinskaitė, Linas Spurga). Tad pasikartosiu – jaunoji karta yra išties nevienalytė. O kaip dėl perversmo? Manau, jo dar teks palaukti.

 

Paroda „Fragmento evoliucija“ M. Žilinsko dailės galerijoje veiks iki birželio 4 d.

Vytauto Paplausko nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*