Rss Facebook
2017
Liepa
22
Naujienos
2017 Liepa
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

Ten, kur nieko nėra, galima daug ką atrasti 0

Enrika Striogaitė
www.kamane.lt, 2017-03-15

Kauno galerijoje „101“ šiuo metu eksponuojami Donaros Manukian tapybos darbai. Antroji personalinė dailininkės paroda „Ten, kur nieko nėra“ atspindi ne vietą ar erdvę, kurioje nieko nėra, bet būseną, jauseną, apčiuopus jautriausius skausmo žemėlapio taškus.

Apie parodą rašyti formaliai, laviruojant ar žongliruojant išmintingomis frazėmis, tiesiog neįmanoma. Tarkime: jaunos (dabar madinga tai pabrėžti nurodant ir metus) dailininkės paroda atskleidžia šiuolaikinį tapybos braižą, analizuoja šiandienes problemas bei vidinius konfliktus ir t. t.

D. Manukian tapybos paroda – atvira, nuoširdi tikrumo giesmė. Ji nėra linksma, optimistinė, giedra, net ne harmoninga. Ji greičiau pereina į raudą, kai giedama ne šlovinant, bet apsivalant, pereinant į kitą dimensiją, į ten, kur yra skaidru, kur įmanoma prisiliesti prie Absoliuto (Dievo), kur tiesiog galima būti (išgyventi būtį).

„Ten, kur nieko nėra.

Ten, kur namai, bet niekas nelaukia.

Ten, kur viskas gražu, bet matyta tik televizoriaus ekrane.

Ten, kur netinka vogtos mintys, bet savų žodžių nėra.

Ten, kur diena po dienos bėga ir nieko nelieka.

Ten, kur žmogus paskui žmogų, bet vis tiek tuštuma.

Ten, kur vis bėgam, bet niekad nespėjam.

Čia viskas mano, bet manęs čia nėra.“

Prieš apsilankant parodoje būtina perskaityti šiuos D. Manukian žodžius. O atėjus netruks suprasti, kad visa tiek tikra, jog net baugu: ar ji nebijojo būti tokia atvira (daugelis tai laiko silpnumu)? Išties sunku prisiminti, kada teko lankytis tokioje gyvu nervu persmelktoje parodoje. Mes visi (ir aš) slapstomės, dažniau kurdami įvaizdį nei meną (jį galima kurti ir per meno formas, ne tik išorinį vaizdą ar elgesį), bijome kitų (kritikos, nepripažinimo, todėl pasirenkame, kam norime įtikti) ir savęs (reikalaujame iš savęs daugiau intelekto, talento, nes nuolat lyginame save su kitais).

„Jeigu aš krisiu? Brangioji, o gal tu skrisi?“ – vienu tapybos darbu sako Donara man ir tau (o gal Donarai?). Sako visai kitaip, nei iki šiol kažkas yra teigęs, kalbėdamas glamūriškai (dažniausiai – citatomis), paguodžiančiai. Užuojautos D. Manukian tapyboje yra mažai, regis, ji ne guosti mus nori. O jei ir guosti, tai save (darbai – autoterapijos), nemeluojant, be herojaus kaukės. Pagaliau, ar ne labiausiai mums reikia guosti ne kitą, o save, kad mažiau kankintų lūkesčiai, įvairios priklausomybės, laukimas, jog kas nors paguos ar mylės. Gal net truputį sumažėtų apgaulės, dėl kurios mus ir reikia užjausti. Netikra, nenuoširdi aplinka, persmelkta taisyklių, įvaizdžių ir ritualinių konvulsijų, greičiausiai, yra tikrasis skausmas, nes jis disonuoja su tuo, kas iš tikrųjų lėtai, ramiai, nepastebimai vyksta. „Sulig kiekviena diena galva apsunksta, mūsų poreikiai auga, o mintys tampa rutina, tarsi savo paties kalėjimas, iš kurio negebame ištrūkti“, – teigia D. Manukian ir savo darbais ne žongliruoja, bet tapo krauju.

Niūrus, tamsus daugiabučių kvartalas, jo namuose (inkilėliuose) vienur dega šviesa, kitur – ne, bet visų langų ertmėse (skylėse) – po tabletę: antidepresantų, migdomųjų, nuskausminamųjų ir t. t., nes jau seniai mums sunku (dažnai ir neįmanoma) ramiai užmigti, mums skauda taip labai, kad neaišku, ką iš tikrųjų, o žodis „gyventi“ tampa metafora – vartojantys antidepresantus dažniausiai tai slepia, ir kai netyčia sužinai, kad be jų negali gyventi net tavo draugų vaikai, tas piliules imi matyti kaip pistoleto kulkas: taip ir gyvename pusiau mirę arba pusiau gyvi. Kalbu apie parodoje kabantį D. Manukian tapybos darbą „Miegantis rajonas“.

Jei viename ar kitame didelio miesto daugiabučių kvartale kas nors sumanytų steigti naktinį klubą, geriausias tos įstaigos pavadinimas būtų „Paranoja“, o ryškiai iliuminuotame interjere labai tiktų ironiškas dailininkės paveikslas tokiu pačiu pavadinimu – jame viską pasako godi, gašli, nepasotinama burna ir ranka, laikanti išmanųjį telefoną.

Paranoja, panika, klaustrofobija, rutina, regis, yra pagrindiniai leitmotyvai, kuriantys sunkią, tamsią D. Manukian drobių melodiją, nuo kurios nusisuktumei, vengtumei, pagaliau nenorėtumei žiūrėti, bet menininkės atvirumas, nuogumas nuginkluoja ir tenka pripažinti, kad visa tai yra pažįstama, išgyventa, maža to – atrandi, jog tai augina ilgesį (sparnus), kuris jau savaime yra gražus. Poetė Ana Achmatova yra sakiusi, kad eilės išauga iš šiukšlių, taigi ir kalbėjimas (tapymas) apie skausmingus, niūrius išgyvenimus pirmiausia yra drąsa (nebaimė) pri(si)pažinti, o vėliau atsiranda ir gebėjimas šiuos išgyvenimus perkeisti.

Taigi parodoje „Ten, kur nieko nėra“ vis dėlto yra daug: autentiškai išjaustų patirčių, tapatybinės laisvės (išlaisvinimo), jutiminės (jausminės) spalvų išraiškos, savitos plastikos. Nors paroda stilistiškai nėra labai vieninga, tai tik dar labiau patvirtina, jog kiekvienas darbas gimė pats savaime, nesukonstruotas, neišmąstytas – tai ne proto, intelekto produktai, bet kūriniai, palytėti gilaus (metafizinio) skausmo ir meilės (ilgesio) vienu metu: jie – ir manifestas (prieš rutiną), ir kūrybinė satisfakcija.

 

Paroda VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas) veikia iki kovo 17 d.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*