Rss Facebook
2017
Rugsėjis
23
Naujienos
2017 Rugsėjis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Tekstilininkė Rasma Noreikytė: austi gyvenimą 0

Kalbėjosi Dovilė Stirbytė
www.kamane.lt, 2017-08-21

Kūrybiniame procese menininkė Rasma Noreikytė vadovaujasi vidiniu balsu, kurio vedama ji audžia pasakojimus iš savo gyvenimo. Nors jos kūryba dažniausiai yra paremta asmeninėmis patirtimis, vis dėlto menininkės kūriniai kelia universalius, šiuolaikiniam pasauliui aktualius klausimus, nagrinėja tapatybės, rasinės diskriminacijos, socialinės atskirties, senėjimo, tautinių tradicijų, laiko temas.

Prieš metus Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete apsigynusi tekstilės magistro laipsnį, menininkė dažnai naudoja klasikinei tekstilei būdingas technikas (pvz., tapiseriją), bet nevengia kurti ir šiuolaikiniame mene populiariomis priemonėmis (vaizdo filmai, instaliacijos, objekto menas).

Šiuo metu R. Noreikytė ruošiasi personalinei parodai „Trys audėjos“, vyksiančiai šių metų pabaigoje VDA galerijoje „Artifex“, Vilniuje. Apie menininkės kūrybinius planus, kūrybą ir gyvenimą kalbamės tarp tekstilės staklių, jos kamerinėje kūrybinėje erdvėje.

Kūryboje ne tik naudoji tekstilės raiškos priemones, bet ir gilias tradicijas turinčias tekstilės technikas, pvz., tapiseriją. Įdomu, kodėl kaip kūrybinę mediją naudoji tekstilę? Ką Tau reiškia daryti klasikinę tekstilę?

Gal ne aš ją pasirinkau, o ji mane. Dar mokykloje darbų mokytoja mus, mergaites, mokė skirtingų technikų – siuvinėjimo, siuvimo, mezgimo, juostelių audimo ir gobeleno – pradmenų. Man tai gana sunkiai sekėsi: siūlai trūkdavo, adatos lūždavo, darbai išeidavo labai nekruopštūs, kreivi, šleivi (šypsosi – red. pastaba). Kiti stebėdavosi, kaip taip gali nesisekti. Nepaisant to, potraukis gobelenui išliko, jo pradmenų nepamiršau. Namuose darydavau mažus gobelenėlius, žaisdavau su spalvomis. Ir taip iki studijų D. ir Z. Kalesinskų aukštesniojoje liaudies amatų mokykloje. Po to sekė studijos Vilniaus dailės akademijoje, Kauno fakultete, Tekstilės katedroje.

Man tapiserija – tai pasakojimo sustabdymas, išskirtinio momento išdidinimas, jo svarbos parodymas. Gal kartais perdėtai išaukštinimas. Pasakojimui suteikiant medžiagiškumą, jis tarsi atitrūksta nuo kūrėjo, kur jau žiūrovas kuria savas reikšmes, interpretacijas. Audimas – laiko sustabdymas, pasidavimas procesui, jo pradžiai, metimui, kaip visa ko pagrindui. Metimas ir ataudai – pradžia ir pabaiga. Ausdama jaučiuosi tik tarpininke tarp savo kūrinio idėjos ir medžiagos. Tai yra daug laiko reikalaujantis procesas, susidedantis iš kelių etapų: pasiruošimo, vyksmo ir pabaigos. Kiekviena dalis yra svarbi, pradžia – tai daug susikaupimo, koncentracijos, atidumo reikalaujanti audimo dalis. Kūrinio vyksmas arba tapiserijos audimas – tai, kai nurimsti ir pasiduodi vedimui, įsitrauki į užburiantį, monotonišką audimo procesą. Siūlas po siūlo, centimetras po centimetro... Ir pabaiga – čia jau atsiranda nekantravimas, troškimas pamatyti laukiamą rezultatą, kuris kartais lydimas kūrybinio nusivylimo, nes rezultatas keičiasi nukirpus gobeleną, paleidus jį... Nutraukus tą nematomą giją, kūrinys tampa savarankišku, savimi. Audimo ciklai yra lyg ritualas: pradžia – siūlo, spalvos, faktūros, medžiagos pasirinkimas, kad atitiktų norimą idėją. Metimas – ritmas. Audimas – procesas. Tapiserijos nukirpimas – audimo pabaiga. Galiausiai kūrinys tampa savarankišku objektu, vaizduojančiu menininko idėją.

Kaip kūrybinę medžiagą dažnai naudoji plaukus. Pavyzdžiui, kūrinyje „Kas esi?“ (2005) ant sijono natūraliais plaukais išsiuvinėjai susikibusias suaugusiojo ir vaiko rankas. Kūrinys iškalbingas ir gausus interpretacijų (pvz., moters padėtis visuomenėje, moters kaip reprodukcinės funkcijos atlikėjos įvaizdis visuomenėje, oda ir plaukai kaip žmogaus tapatybės ženklas etc.). Plaukams kai kuriuose pasaulio regionuose, pvz., Indijoje, priskiriama mistinė reikšmė. Jie laikomi vaisingumo, stiprybės ir jaunystės simboliu. Iš jų sklindanti magija garbinama, plaukai neretai naudojami įvairiuose ritualuose. Tai savotiška realios jėgos bei energijos buveinė. Apie tai byloja ir garsus žydų mitologijos naratyvas, kaip stipruoliui Samsonui slapčia nukirpus plaukus jį apleidusios jėgos. Man įdomu, kodėl kaip kūrybinę medžiagą renkiesi plaukus? Ką pati galvojai kurdama šį kūrinį? Ar procese naudojai savo plaukus? Kodėl?

Audimas iš esmės man asocijuojasi su nukerpamais plaukais. Tapiserijos nukirpimas – tai dialogo pabaiga bei kūrinio kaip savarankiško objekto gyvavimo pradžia. Plaukų nukirpimas – tai socialinio statuso pakeitimas, ženklinantis kitą gyvenimo etapą (virsmo būvis). Palaidi plaukai simbolizuoja netekėjusią merginą arba laisvo elgesio moterį. Krikščionybėje tai – atgaila. Pridengti plaukai reiškė pagarbą dievui, tradicijai. Viešai nukerpami plaukai – pažeminimas. Trumpai nukirpti – pasaulio tuštybės atsižadėjimas. Gaurai arba ilgi, kaltūnuoti plaukai – iššūkis moralės normoms, priešiškumas civilizacijai. Lietuvoje ilgi gelsvi plaukai – merginos grožio simbolis. Supinti į kasą ir susukti pakaušyje – ištekėjusios moters ženklas. Žilas plaukas – brandos, senatvės simbolis.

Kūrinys „Kas esi?“ – apie tradicinę lietuvišką šeimą. Kūrinyje vaizduojama vyro ranka, laikanti mažo vaiko ranką ir jos abi padėtos ant moters kelių (sijonas ir plaukai – tai moters simboliai). Tuo metu kėliau klausimą, kas yra šeima? Gėlėtas sijonas – tai tam tikro laikotarpio simbolis, mūsų močiučių laikai. Gerai įsižiūrėję ant vyro rankos matysime žiedą. Darbui rinkausi savo draugių plaukus, kurios jau seniai ištekėjusios, gyvenančios ir varge, ir džiaugsme. Plaukų simbolika man nėra tiek svarbi, jos nesureikšminu, svarbiau gyvumas, tikrumas ir santykis bei dialogas, kai prašau plaukų norimam kūriniui sukurti. Plaukai man – jautri medžiaga. Jos siuvinėjama linija tokia gyva ir nepakartojama, ir lanksti, lengvai nutrūkstanti, kaip ir patirtys gyvenime – jos visos reikalingos, turi būti lankstus, o kartais gali viskas tiesiog greitai nutrūkti...

Kūriniuose vienaip ar kitaip vaizduoji žmogaus odą, akcentuoji joje užkoduotą informaciją („Kodas / Oda“, 2014–2016). Galima būtų pamanyti, kad tai yra konceptuali tekstilinė prieiga, nes oda – tarsi audinys, kiekvieno unikalus drabužis, tačiau, jei Tavo kūryboje ir egzistuoja tokia konotacija, tai ji ne vienintelė. Odą kūryboje lieti iš labai asmeniškų, intymių ir jautrių paskatų: augini du tamsiaodžius vaikus. Man įdomu, kodėl Tau apie tai norisi kalbėti kūryboje? Ar ne paprasčiau būtų kažką sukurti, užsimaskuoti, apsimesti kažkuo kitu? O galbūt kūryba Tau yra tarsi tam tikra meditacija, apsivalymas, atsakymo ir (ar) problemos sprendimo būdo paieškos?

Kūrinys „Kodas / Oda“ daugiasluoksnis, nors ir imu savo istoriją, asmeninę patirtį, bet jis ne tik apie mano vaikus. Augindama kitokius vaikus Lietuvoje, vaikščiodama su jais, patenku į situacijas, kai prie manęs prieina moterys (močiutės ar pačios mamos) ir pasakojasi, klausia, kartais guodžiasi, dalijasi savąja patirtimi bei linki stiprybės. Iš pradžių tokių pokalbių metu jausdavausi nejaukiai, suvokdavau, kad joms lengviau, jog dar yra tokių kitokių... Todėl šis darbas – apie visas šeimas, kurios augina kitokius vaikus, nesvarbu kur, – Lietuvoje ar kitose šalyse, – kurių tapatybės laikys labai griežtus gyvenimiškus egzaminus. Ir nesvarbu, ar jie tamsūs, ar šviesūs, ar jie ligoti – jie yra tokie, o mes linkę vertinti, lyginti, gretinti, arba, geriausiu atveju, bent žvilgsniu pasmerkti. Labai norėtųsi apsimesti, užsimaskuoti, deja, kitaip nebemoku, kūryba tapo meditaciniu išsikalbėjimo būdu, savosios patirties, jausenos sumaterializavimu.

Tapiserijoje „Mëtis“ (2007) vaizduojami du skruostais susiglaudę žmonės. Vienas jų – baltaodis, kitas – juodaodis. Kūrinys, gimęs iš asmeninės patirties, kelia klausimus ne tik apie skirtingų tautybių žmonių tarpusavio santykius ir iš to kylančias įvairias problemas šeimoje, bet ir visuomenės požiūrį. Ar Lietuvoje pakanka tolerancijos kitos odos spalvos žmogui? Su kokiomis problemomis esi pati susidūrusi?

„Mëtis“ – tai vaikas, gimęs skirtingų rasių tėvams. Kai audžiau šią tapiseriją, jau laukiausi, galima sakyti, kartu su vaikeliu ir audėme šį darbą. Todėl ir paskyriau pavadinimą vaiko garbei. Nenorėčiau kalbėti apie problemas, stengiuosi jų išvengti ir prarasti kalbos dovaną, kai to reikia (šypsosi – red. past.), bet noriu ir galiu pasidžiaugti labai gražiais prisiminimais, kai sutiktieji nuoširdžiai džiaugiasi vaikų grožiu, kai kurie tiesiog smalsauja, ar čia gyvename, kiti linki sėkmės, stiprybės, parduotuvėse vaikai gauna dovanų.

Man atrodo gana egzotiška, kad Tavo vaikų vardai yra labai lietuviški: Žemyna ir Mykolas. Kodėl nepavadinote jų kažkokiais neutralesniais, tarptautiniais vardais?

Nebuvome specialiai suplanavę parinkti vaikams archajiškus vardus. Dukrai ilgai rinkome vardą, kad nebūtų sunkus, lengvai tartųsi ir panašiai. Dabar džiaugiuosi, kad jie turi lietuviškus vardus. Neslėpsiu, kartais būna situacijų, kai žmonės net krūpteli, kai pašaukiu vaikus šiais vardais, ir tai parodo, kaip stipriai mes prisirišę prie dalykų, kurie nėra esminiai, kiek ribojame save baimėse.

Apskritai šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbi žmogaus išvaizda. Atrodo, tarsi nuo to iš dalies priklauso gyvenimo sėkmė. Ką apie tai manai?

Deja, bet sutinku, kad žmogaus išvaizda šiuolaikiniame pasaulyje be galo svarbi. Man asmeniškai tai – visiškai nesvarbus faktorius, kartais net toks juokingas ir išpūstas lyg balionas, aš vis laukiu, kada jis sprogs. Tai rodo, kad mes tiesiog bijome būti savimi, nepažįstame savęs. Visuomenė, spauda, radijas, televizija formuoja stereotipus, šaukte šaukia apie grožį, darbingumo amžių bei kitus labai aktualius visuomenei klausimus, bet apie tai, kaip būti ir išlikti savimi, pažinti save ir iš viso, kas tas , nėra kalbama arba kalbama labai labai retai.

Tau nemažai teko gyventi svetur: ne tik dalyvauti trumpalaikėse kūrybinėse rezidencijose, bet ir įsikurti užsienyje ilgesniam laikui, tačiau pastaruoju metu gyveni Lietuvoje. Ką Tau reiškia gimtinė?

Taip, jau penkeri metai gyvenu Lietuvoje. Net nežinau, kas man yra gimtinė, vis dar ieškau atsakymo... Esu keliautoja, man reikia pabėgimo iš įprastos, susikurtos komforto zonos, to kelionių jaudulio, šurmulio, nenumatytų situacijų, sprendimo ieškojimo čia ir dabar. Mėgstu sėdėti oro uoste ir stebėti begales skirtingų žmonių vienoje vietoje, kažkur skubančių, kažką veikiančių, turinčių skirtingų tikslų, siekių, norų, net nepastebinčių vienas kito ir netrukdančių vienas kitam, tiesiog praeiviai.... Ir vis dėlto gimtinė – šalis, kurioje gimiau, aplinka, žmonės, tradicijos, visa tai suformavo mane. Esu be galo dėkinga visiems sutiktiems žmonėms, mokytojams, draugams ir šiaip praeiviams....

Savo studiją esi įrengusi viename buto kambaryje, kuriame – ne tik įvairios smulkios kūrybai reikalingos medžiagos ir baldai, bet ir dvejos masyvios tekstilės staklės. Ką Tau reiškia kūrybinė erdvė? Ar ji svarbi ir turi įtakos kūrybiniam procesui?

Kūrybinės erdvės nesureikšminu. Buvo etapų, kai atrodė, kad tai labai svarbu. Pastovumas turi savo pliusų ir tam tikrą rezultatą. Kelionės ir tuščios kūrybinės studijos (kaip Chars menininkų rezidentūra, Bergeno menų akademija), kur nėra sukaupta tavosios patirties, leido išgryninti, kitaip pažvelgti ar atrasti kitas priemones. Gal man tai buvo keista, bet atradau, kad esu be galo nepastovi ir man reikia kitimo, todėl net kūrybinė erdvė dažnai kinta, jei ne savo vieta, tai bent išdėstymu.

Aplink matau nemažai įvairiausių knygų. Man visada įdomu, kuo menininkas gyvena: kas jį supa, ką skaito, kokius filmus žiūri, kokiomis veiklomis užsiima laisvalaikiu?

Šiuo metu laiko laisvalaikiui lieka tikrai nedaug, todėl labai renkuosi, ką žiūrėti ir ką skaityti. Mėgstu filmus, ir jų yra be galo daug gerų, paskutiniai žiūrėti filmai, kurie sustabdė mintis, jausmus: „Tūkstantį kartų labanakt“ (2014), „Mano vardas Khanas“ (2010), „Oda“ (2008), „Geišos išpažintis“ (2005), „Purpurinė pieva“ (1985), „Pasaka apie princesę Kagują“ (2013) ir dar daug kitų. Apie knygas – jų irgi daug, skaitymui renkuosi daug iš ezoterinės literatūros. Mėgstamiausi rašytojai – Hermanas Hesė, Romain Gary. Taip pat knygos, skirtos vaikams, įvairios pasakos, istorijos su nuostabiomis iliustracijomis.

Paminėjai man taip pat įstrigusį filmą – „Tūkstantį kartų labanakt“. Mane sužavėjo ne tik kinematografija ar pagrindinės veikėjos Rebekos (akt. Juliette Binoche) personažas ir vaidyba, bet ir šiuolaikiniame pasaulyje aktuali tema – moters dvikova ir pasirinkimas tarp karjeros / aistros mėgstamai veiklai ir šeimos. Kodėl Tau šis filmas paliko įspūdį?

Filmas apie pasirinkimą, kankinančias situacijas man yra labai artimas, nes kaltės kirminas ir mane graužia: „Negera mama, neaišku, ar menininkė...“ Ir tų klausimų viduje tik daugėja. Kol leidi sau būti. Situacijos, kurias giliai išgyveni, tarytum išlaisvina, atriša vidinius pančius, sugriauna iliuzijas ir tiesiog teki toje gyvenimiškoje upėje, būdama ir mama, ir menininkė, ir moteris.

Pastebėjau, kad kūriniuose dažnai lieti laiko klausimą: ne tik akimirkos trapumo, amžinumo, belaikiškumo aspektus, bet ir praeities, dabarties ir ateities, užmaršties temas. Daugelį šių aspektų liečiantis kūrinys yra „Užmerkta akis“ (2004). Gal gali apie jį papasakoti?

Šis darbas kalba ir apie grožį, savaiminį, tokį, kokį jį sukūrė žmogaus metai. Su raukšlėmis, išvagojusiomis veidą, kurios atsiranda kaip atsakas į tam tikrą įvykį ar nugyventą periodą. Šis darbas skirtas moteriai, su kuria man teko pragyventi ketverius metus. Jos vidinė taika ir nereiklumas aplinkai, gerumas ir jautrumas man visada buvo mįslė ir džiaugsmas. Kartu man buvo skaudi jos pasirinkta senatvė, kurią tyliai stebėjau, kartais įsitaisiusi šalia spoksodavau televizorių.

Kartais ir dabar einant pro daugiabučius namus matau senolius, liūdnai rymančius prie lango. Lyg apmąstančius nueitą kelią dabartyje, kurioje jų nėra, ir kartu diena iš dienos jie tarsi susitaiko su praeitimi, laukdami išėjimo...

Metų pabaigoje pristatysi savo personalinę parodą „Trys audėjos“ VDA galerijoje „Artifex“, Vilniuje. Gal gali trumpai papasakoti apie ją?

„Trys audėjos“ – lietuvių kaimo moterų audimo raštų kūrimo dokumentika. Tie raštai – tuomečių kaimo audėjų galvosenos, minčių ir jausmų atspindžiai. Audimo žymenys, skaičiai, surikiuoti tam tikra tvarka languotame sąsiuvinio lape, savo ritmika primena kompozitoriaus natų rankraštį – įskaitomi ir skaitomi, interpretuojami ir savaip pateikiami. Ypač svarbu, kad tai yra vieno žmogaus – audėjos – savita tekstilinio rašto schema, audinio kūrimo sistema.

Kaimo moterų pasakojimuose, užrašytuose etnografinių ekspedicijų metu, audėja, mokėjusi išrašyti raštą, turėjusi aukštesnį meistrystės statusą, buvo labiau gerbiama už kitas. Kartais tokia meistryste pasižyminti audėja – audimo raštų kūrėja – būdavo viena tarp keleto kaimų. Jos sukurtas ir išrašytas raštas keliaudavo per viso kaimo audėjų rankas. Jos jį išausdavo savo audiniuose, pritaikydamos savitą spalvinį sprendimą.

Šiais kūriniais siekiau raštams suteikti tekst(il)inę išraišką, juos materializuoti. Darbuose naudojama ir atkartojama mano pačios surinkta, audėjų padovanota autentiška tradicinės lietuvių tekstilės medžiaga. Kaimo moterų tradicinių audinių atspindys XXI amžiaus šiuolaikiniame mene – savita etnografinių ekspedicijų po Lietuvos kaimus sukauptos autentiškos medžiagos interpretacija ir kūrybinė išraiška, tekstiliniai laiškai mūsų kartai.

 

Projektas „Susitikimai menininkų studijose“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*