Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
21
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Stasys Eidrigevičius: egzistencijos išlaisvinimas 1

Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2017-04-07
S. Eidrigevičius. Iliustracija iš knygos "Laumių pasakos"

Sovietmečio pabaigos ir Lietuvos nepriklausomybės aušros metu gimtąją šalį palikęs ir Varšuvoje įsikūręs tapytojas ir grafikas Stasys Eidrigevičius neseniai grįžo gyventi į Panevėžį. Čia kuriamas jo vardo meno centras, dailininkas miestui padovanojo savo darbų kolekciją, kuri bus eksponuojama naujajame centre.

Analizuojant priežastis, dėl kurių S. Eidrigevičius buvo išvykęs gyventi svetur, tenka prisiminti sovietinių laikų gyvenimą ir patirtis, kurios dažnai būdingos ir kitiems to meto ir didžiajai daliai dabartinių lietuvių migrantų menininkų. Praėjusi epocha filosofiniu požiūriu buvo egzistencializmo, plėtoto daugiausia pokario Prancūzijoje bei Vokietijoje, paradigmos laikas. Tikėta, kad žmogaus vieta yra gimtinėje, gimtojoje vietoje, nes kitos išeities tiesiog nėra: jei išvažiuoti neleidžiama, belieka įtikėti, kad gyveni geriausioje iš galimų vietų. S. Eidrigevičiaus sugrįžimas į Panevėžį žymi tokio mąstymo pabaigą, nes Anthony Giddens'o knygoje „Modernybė ir asmens tapatumas“ apibrėžta „vietos“ sąvoka Vakaruose, kurių dalis yra ir Lietuva, po truputį nustoja veikti. S. Eidrigevičius grįžo į tą miestą, kuris gal ir primena jaunystės sentimentus, tačiau dabar, po beveik trijų dešimtmečių nepriklausomos valstybės egzistavimo, tampa jau ne vieta, o erdvės dalimi. Panevėžys, S. Eidrigevičiui grįžus, turi progą įsitraukti į Europos ir net globaliojo masto meno erdvę, patirti įtakų ir pats spinduliuoti naujas idėjas, siūlyti jas kitų šalių menui ir jo institucijoms.

Dauguma aptariamo menininko grafikos ir nemaža dalis tapybos darbų vaizduoja figūras, veikėjus su keliais veidais, kartais ir kaukėmis. Sovietmečiu folkloru virtęs posakis „bendraukime be kaukių“ šiandien irgi išėjęs iš lietuvių verbalinės apyvartos. Tačiau ką reiškia „bendravimas be kaukių“, nuolat lydimas skeptiškos nuostatos neva „su vakariečiu be kaukių nepabendrausi“? Sovietinių laikų egzistencijos filosofijos įkaitu buvęs žmogus ieškojo ne Kito, o gyveno nuolatinio egzistencijos absurdo ir grotesko karalijoje. Suprantama, kad socialinių ryšių netekusiam arba matančiam juos iškreiptus asmeniui socialiniai vaidmenys, kurie populiariai ir vadinti „kaukėmis“, netenka prasmės. Toks asmuo skverbiasi į save, tačiau dėl vyravusių ateistinių visuomeninių nuostatų giliai savyje atranda ne tikėjimą ir tvirtybę, o beprasmybę ir absurdišką vienatvę. Daugelis S. Eidrigevičiaus kūrinių, ypač grafikos darbų, publikuotų iliustruojamose knygose, moko skaitytoją socialinių vaidmenų ir tarytum etiškai perspėja, kad be socialinio vaidmens žmogus yra pasmerktas labai sunkiems ir kažin, ar prasmingiems išgyvenimams. Neatsitiktinai S. Eidrigevičius daugiausia iliustruoja knygas vaikams, pasakas, nes būtent vaikystėje mažas žmogus ir išmoksta socialinių vaidmenų. S. Eidrigevičiaus grafika ir tapyba – tai nuolatinis žiūrovo pasirinkimas tarp izoliacijos, prasmės stygiaus ir socialumo, bendravimo atverčių.

S. Eidrigevičiaus grafikos ir tapybos darbai – tai tarpininkaujančios medijos kūriniai. Knygų iliustracijos medijuoja skaitytojo ir verbalinio teksto santykį. Pačios knygos medijuoja, tarpininkauja tarp skaitytojo ir autoriaus bei žmonių, kurie tų knygų neskaitė, tačiau, bendraudamas su jais, skaitytojas neišvengiamai naudosis patirtimi, įgyta skaitant S. Eidrigevičiaus iliustracijas ir tų knygų verbalinį tekstą arba stebint nebūtinai iliustracijomis vadintinus menininko grafikos ir tapybos darbus.

Pats Panevėžys, pakviesdamas S. Eidrigevičių grįžti į gimtąjį miestą, tampa tarpininku tarp Lenkijos, Europos, Japonijos (čia veikia S. Eidrigevičiaus kūrybinis centras) ir kitų šalių, kuriose jis pripažintas, ir Lietuvos. Aptariamas menininkas, dovanodamas savo darbus, ne meninėje, bet gyvenamosios tikrovės, plotmėje sukūrė tokį autobiografinį faktą, kuris ateityje nepasiduos jokioms abejotinoms interpretacijoms ar deviacijoms, kurios paprastai būdingos, kai kūrėjas iš laiko distancijos pasakoja apie savo praeitį. Nė vienas žmogus savo praeities neprisimena tiksliai, todėl negali autentiškai liudyti to, ką patyrė prieš dešimtmetį ar netgi vakar, nes bus veikiamas kalbėjimo momento nuotaikų, pasikeitusių nuostatų ir vertybių. Juo labiau joks biografas po šimtmečio negalės atkurti menininko gyvenimo tokio, koks jis buvo iš tiesų. S. Eidrigevičiaus grįžimas, dovana Panevėžiui ir meno centro steigimas yra faktai, kurie visada seks pirmiau nei bet kokia interpretacija. Jie tokie stiprūs, kad veiks kiekvieną, kuris iš laiko distancijos norės juos vertinti.

S. Eidrigevičius suteikia Lietuvai istorinę galimybę darkart pripažinti svetur jau anksčiau šlovės sulaukusį menininką ne po jo išėjimo, o gyvam esant. Tai įsimintina, turint omenyje, kad lietuviai linkę išsižadėti užsienyje sėkmingą karjerą sukūrusių menininkų. Jų grįžimas yra akibrokštas ir akistata su minėtais faktais inertiškiems ir sovietinių laikų mentaliteto likučiais gyvenantiems meno institucijų valdininkams, kritikai ir menininko kūrinių žiūrovams. Savo grįžimu S. Eidrigevičius sako, kad sovietinis palikimas išsisėmė, žmogus nėra vienas kaip pirštas ir gali dalyvauti socialiame meno gyvenime – egzistencinę filosofiją pakeitė dabarties mąstymas, kurį, kaip ir bet kurį aktualųjį apibendrinimą, visada lydi neaiškumo ir daugialypės tikrovės išgyvenimo būsenos.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*