Dailė

XX amžiaus antrosios pusės Lietuvoje sovietinės prievartos veikiami menininkai galėjo remtis pamatinėmis vertybėmis, pagrįstomis katalikų tikėjimo tradicija. Daugiabučio chruščiovinio namo virtuvėse tapytojai klausėsi gyvasties nervą užčiuopiančių gyvenimo filosofo Justino Mikučio pasakojimų, kuriuose esminis dėmesys buvo skiriamas bažnytiniam menui Viduramžių epochoje. J. Mikutis pasakojo apie Viduramžių bažnytinės dailės meistrų darbus, susiedamas savo refleksijas su tremtimi Sibire. Vertintas dvejopai – kaip išminčius ir kaip nepritapėlis vargšas keistuolis – J. Mikutis įžodino ir įkvėpė daugelio sovietmečio Lietuvos dailininkų kūrybą: sistemos užspausti menininkai atrado laisvos minties nišą. Tai, kas sakoma pamokslininko žodžiu, negali būti užčiaupta, skirtingai nei spausdintas žodis, kuris gali būti konfiskuotas ir likviduotas (knygos, savilaida, perrašyti kūriniai). Gyvas kalbėjimas įgauna trejopą prasmę: žmogaus individualumo žymę, dvasininko tekstą primenantį ugdomąjį pavidalą ir giliausią, krikščionybės pradžią siekiančią religinę prasmę – Žodžio virsmą kūnu. Beveik visiškos nelaisvės sąlygomis steigiama meno „bažnyčia“ – virtuvė kvepia bulvėmis ar blynais, o „komunija“ – po Justino Mikučio aukos už sovietinės Lietuvos menininkų laisvesnį mąstymą ir kūrybą gimę tapybos darbai.

Dar vienas laisvės šaltinis XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo Paberžės klebono Tėvo Stanislovo celė. Čia, skirtingai nei pasiklausyti J. Mikučio susirinkę menininkai, būrėsi įvairių sunkumų prispausti žmonės: dvasios negalios, priklausomybių ligos ir tikėjimo ieškojimai vedė būrius žmonių į apleistą, kaip ir tuometė Lietuva, bažnytėlę. Tėvas Stanislovas gydė irgi Žodžiu.

Sovietinėje Lietuvoje užaugęs, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis tapytojas Rimas Čiurlionis buvo vienas iš tų, kuriuos pasiekdavo J. Mikučio kelio žymės ir pėdsakai, o su Tėvu Stanislovu bendrauta tiesiogiai, Paberžės bažnyčioje ir vienuolio celėje. R. Čiurlionio ir Tėvo Stanislovo pokalbius meno ir dvasios metafizikos temomis lydėjo baimė būti susektiems ir represuotiems. Pokalbininkus vienijo ir tai, kad R. Čiurlionis tuo metu dalyvavo restauruojant Pažaislio vienuolyno barokines freskas.

Ribų įrėminta mažytė sovietinė virtuvė, vienuolio kambario sienos, vienuolyno skliautai ir tuometės Lietuvos uždarumas teikė ir saugumo jausmą, ir priespaudos jungą – kuo mažiau fizinės erdvės, tuo mažesnė fizinio judėjimo laisvė, tačiau labiau koncentruotos mintys. Literatūros filosofė Viktorija Daujotytė Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“ prieš daugiau nei penkiolika metų rašė apie ribų teikiamą būties tvirtumą. Žinojimas ar nuojauta, jog nelaisvė turi pradžią ir pabaigą, Tėvynė, lyg kambarys, turi sienas, gali būti kūrybingumo sąlyga.

R. Čiurlionis į Jungtines Amerikos Valstijas emigravo atsivėrus geležinei uždangai, kartu su daugeliu to meto lietuvių ir Vidurio bei Rytų Europos žmonių. Retas išvykusysis iš buvusios Sovietų Sąjungos galėjo ryžtis važiuoti į dar neseniai Eldoradu atrodžiusią Ameriką ne užsidirbti pinigų geresnei buičiai, namui, automobiliui, t. y. amerikiečio gyvenimo standartui, o kurti menininko karjerą. R. Čiurlionis atsidūrė tokiose situacijose, kurios tik iš dalies pažįstamos jauniausios lietuvių kartos meno kūrėjams, laisvai judantiems po pasaulį ir kuriantiems jau geografinių ribų neįrėmintą meną. Čikagoje R. Čiurlionis sutiko lietuvius, čia gyvenančius dar nuo pokario – vadinamosios DP (angl. Displaced Persons – žmonių be vietos) kartos atstovus, kurių daugelis buvo gana konservatyvūs. R. Čiurlionis turėjo dvi galimybes: plėtoti religines metafizines patirtis, įgytas Tėvo Stanislovo įtakoje, tapybos kūriniais arba atsiverti plačiam, labiau liberaliam vėjui, kuris pūtė nuo civilizacijų istoriko, kultūrologo Vytauto Kavolio, profesoriavusio Dickinsono kolegijoje, Karlailo mieste, įkurto intelektualinio Santaros-Šviesos judėjimo žmonių. R. Čiurlionis pasirinko abi galimybes, nebrėždamas aiškios linijos savo biografijoje po išvažiavimo iš Lietuvos: skirtingai nei daugelis ekonominių migrantų, tais laikais prisiekinėjusių, jog į Tėvynę negrįš niekada, R. Čiurlionis nešėsi sovietinės Lietuvos gerąją kultūrinę, ypač religinę, patirtį ir kartu netrukus tapo artimas ir savas V. Kavolio aplinkai. Intelektinės ribos stipriai išsiplėtė, nepaisydamos geografinės erdvės ir chronologinio laiko. Jaunystės patirtys, bendravimas su sovietų Lietuvos menininkais, atvirumas DP kartos žmonių likimams, intelektualinis Amerikos lietuvių paveldas ir dabartis, Vakarų meno klasika ir šiuolaikinis menas – tai R. Čiurlionio kūrybos pamatai.

Tokią buvimo vienovę galima perteikti abstrakčiąja tapyba: figūratyviąja daile, kuri pasakoja siužetą, visada priklauso nuo laiko ir erdvės – chronotopo, kurį XX amžiaus pirmojoje pusėje teoriškai aprašė rusų formalistas Michailas Bachtinas. R. Čiurlionio kūryba nėra kelias, ji yra kvadratas, įrėmintas dažniausiai baltu rėmu. Buvimas „čia“ ir „dabar“ tapytojui reiškia buvimą ir neribotoje praeityje iki jo, ir nežinomybę po meno kūrinio radimosi. Buvimas sustabdytame momente.

Žiūrėjimas į įrėmintą R. Čiurlionio tapybos darbą yra ne referentinės, atpažįstamos daiktinės tikrovės nagrinėjimas, pažįstamų ženklų paieška, o siekimas suprasti, kaip gimsta ir toliau gyvena tokia drobė. Ji pati yra daiktas, už kurio nėra daiktų. Prancūzų filosofo Jean’o Baudrillard’o teigimu, toks menas būtų simuliakrinis, lengvai dauginamas, kuriantis ženklus po savęs ir nusitęsiantis į ženklų pertekliaus juodąją skylę, kuri su individualia reikšme niekaip nesusijusi. R. Čiurlionio tapybos darbai neturi simuliakro požymių, nes jų neįmanoma dauginti. Menininko nesuinteresuotumas ir lengvas, autoironiškas požiūris į savo tapybos kūrinius neleidžia jiems būti kopijuojamiems. Kopijavimas įveikiamas unikalumu. Tai, kas nepakartojama, turi ribas; tai, kas dauginama, yra beribis „kybojimas“, lyg maistas, kurio persivalgyta. Triptike „gnostikui ir agnostikui“ R. Čiurlionis atveria alternatyvą: tikinčiojo susitelkimą į centrą ir ateisto nenustojamą sukimąsi rate. Pirmoji galimybė – tai „aukso vidurys“, kurio teoriją sukūrė Aristotelis, išmintis, kurios neįmanoma dauginti serijiniu būdu; antrasis pasirinkimas – amžinasis kartojimas.

R. Čiurlionio darbų įtaiga yra psichologinė: abstrakcija ieškoma būsenos struktūros, reikšmės pirmavaizdžio, kuris ataidi iš religinės metafizikos. Menininko darbai tampa įrėmintu veidrodžiu, nerodančiu autoriaus ir žiūrovo tokių, kokie jie buvo prieš dešimtmetį, ir lyg burtininkas neburia savo ir auditorijos ateities. Šiems mentaliniams veiksmams reikalinga vaizduotė, kurią R. Čiurlionis įreikšmina ir įrėmina pats sau ir publikai. Pasiekiamas psichologinis-estetinis sąlytis, kurio kilmė – romiame R. Čiurlionio akių žvilgsnyje iš tamsos į ramaus kolorito šviesą.

Straipsnių ciklas „Lietuvių egzilio menininkai“