Meno ribų beieškant 1

Deima Žuklytė
www.kamane.lt, 2015-07-27

Šiuo metu Vilniaus Pamėnkalnio ir Šv. Jono gatvės galerijose pristatoma tarptautinė meno paroda „(Ne)riba“ – tai projekto „Menamos istorijos“, vykdomo jau šešerius metus, tęsinys. Joje dalyvaujantys menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos gilinasi į šiuolaikinio meno ribas ir menininko galimybes kalbėti apie visuomenei nepatogias problemas. Kaip teigė viena iš parodos kuratorių Kristina Stančienė (šiemet prisidėjusi prie projekto iniciatoriaus Lino Liandzbergio), dailininkai buvo kviečiami pristatyti kraštutinumus. Tad apžvelkime autorius, žvelgiančius į meno moralumo klausimą įtaigiausiai.

Pradėti norėtųsi nuo Česlovo Lukensko, šį kartą pasirinkusio jautrią religijos temą. Kuriant šia tema visuomet balansuojama ties moralumo riba, tad toks pasirinkimas, nors ir puikiai atitinka parodos koncepciją, visgi buvo vienas rizikingiausių. Lukensko kūrinyje „Domine, quo vadis?“ medinis Nukryžiuotasis patiria alternatyvią kančią – sudeginamas ant laužo, taip tarsi sukuriant sąsają su inkvizicijos teismo bausmėmis. Parodoje eksponuojama šios akcijos dokumentacija ir pats Kristus, ne kaip įprasta prikaltas prie kryžiaus, tačiau virvėmis pririštas prie gotikiniu šriftu sukurto įrašo Domine, quo vadis? Romam vado interum crucifigi. Menininkui pavyko sukurti kūrinį krikščioniška tema, kuris religijos skeptikus paveiks žmogiškos kančios studija, o tikinčiuosius paskatins iš naujo apmąstyti Kristaus kančią.

Laisvydė Šalčiūtė fotografijų cikle „Sekretai“ nagrinėja subjekto ir objekto virsmus. Parodos kontekste menininkė kalba apie kūno atvirumo ribas, kurias brėžia ten pat, kur dar 1866 m. jas brėžė prancūzų realistas Gustave’as Courbetas paveiksle „Pasaulio pradžia“. Tiesa, tuomet šis kūrinys nebuvo prieinamas plačiajai visuomenei, o nuo L. Šalčiūtės fotografijų jautresniuosius teskiria nedidelis įspėjantis užrašas N-18. G. Courbetas moters lytinius organus nutapė, tad L. Šalčiūtė fotografuodama tarsi elgiasi įžūliau. Visgi techninis atlikimas didelio skirtumo nesuteikia, brutalus nuogumas lengvai pasiekiamos pornografijos laikais seniai nieko nebestebina ir vargu ar ką nors šokiruoja. Tiesa, ten pat ribą brėžti siūlo ir Kęstutis Grigaliūnas, šiuolaikinį paradinį padorumą diptike „Smalsumas pelę pražudė“ ironiškai pašiepdamas lengva užuolaidėle. Toks meninis sprendimas demaskuoja mūsų visuomenės ydas, jas vaizduojant kaip banalias, pasinaudojant primityviomis rožine ir žydra spalvomis.

Mano nuomone, labiausiai prie meno kraštutinumo priartėjo Audrius Gražys instaliacijoje „Laisvės pojūtis“. Trijų vištų iškamšos, besisukančios prie lubų, ir šlykštus dvokas, pykinantis vegetaro (ir ne tik) širdį, pasitinkantis vos įžengus į patalpą – štai kur yra meno riba, kurios neverta ne tik peržengti, bet ir pasiekti. Skrendančių vištų lavonų atmosferą puikiai papildo drėgni Šv. Jono gatvės galerijos rūsiai. Nesiginčysiu, jog vizualiai kūrinys yra vientisas ir paveikus, tačiau dėl stipraus užvaldžiusio noro kuo greičiau dingti iš patalpos, kuriame jis eksponuojamas, daugiau į jį nesigilinsiu ir šiose eilutėse.

Gretimose rūsių patalpose taip pat kuriama profesionaliai kraupi atmosfera. Ypač įspūdingas visiškai neapšviestoje kamaraitėje įkurdintas Lino Liandzbergio ir Artūro Valiaugos kūrinys „Laikmena IV“. Tarsi iš nebūties išnyrančios abitais apsigobusių vienuolių galvos iš savo tamsių akiduobių, rodos, stebi kiekvieną mano žingsnį. Tos, kurios nestebi, oriai užsiėmusios amžina plunksnos pūtimo meditacija. Begalybės alsavimas tampa kaip niekada apčiuopiamas. Instaliacijoje menininkai ne kvestionuoja meno ribas, tačiau sukuria aiškią ribą tarp mūsų – materialaus ir kito – mums nepažįstamo pasaulio. Netoliese Andriaus Ermino instaliacijoje „Iš šaknų“ žvelgiama į augalų ribas. Minimalistinių kūrinių plastinė kalba sustiprinama skirtingų spalvų apšvietimu, sukuriančiu gamtos iliuziją arba, priešingai – išryškinančiu aplinkinę architektūrą. Taigi biologinis-meninis tyrimas tampa artimesnis filosofiniam gamtos ribų pažinimui.

Ne atsitiktinai visi iki šiol aptarti autoriai – lietuviai. Atrodo, jog dauguma dalyvaujančių užsieniečių dailininkų ne itin kreipė dėmesį į šių metų parodos temą, o turėjo tik vieną tikslą – dar kartą pasirodyti Lietuvos publikai. Taip dalyvauja Mykola Belousas ir Ievgenijus Petrovas, ką tik atstovavę Ukrainos galerijai „Tsekh“ Art Vilnius’15 mugėje, taip pat neseniai Pamėnkalnio galerijoje vykusioje latvių meno parodoje „30 iš 30“ matytas Andris Vītoliņšas. Toje pačioje latvių parodoje irgi dalyvavęs Kristiānsas Brekte pasistengė labiau – šį kartą eksponuoja kitą savo kūrybos pusę – ne tapybą, o skulptūrą. Nors, atrodo, pomėgis kūryboje mėsinėti gyvūnus vis tik išlieka – tą gali paliudyti blizgus begalvis šuo, tupintis tarsi paliepus sėdėt.

Apskritai tarptautinio meno parodą „(Ne)riba“ galima laikyti pasisekusiu renginiu. Vyraujančių vidutiniškų kūrinių fonas leidžia išryškėti įdomesniems darbams, iš tiesų kalbantiems apie meno (ir gyvenimo) ribas. Juos malonu apsvarstyti lyg Alaro Tuulo ežiukui po truputį keliaujant Senamiesčio ir Naujamiesčio gatvėmis nuo vienos galerijos iki kitos. Tam, kad būtų užmintos naujos meno mįslės.

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*