Istorijos pabaiga: Kazimiero Simonavičiaus atminimo įprasminimas skulptūros mene 3

Remigijus Venckus
www.kamane.lt, 2016-05-25
Kęstutis Musteikis „Kova"

Dažnai kyla klausimas, ar tikrai pakankamai skiriame dėmesio tautos atminčiai? Juk tautos atmintis – tai iškilių asmenybių įprasminimas. Juk tauta be atminties – tai tauta be šaknų ir be savo ateities. Šiandien atminties klausimas kaip niekad yra labai aktualus. Iš jo kyla savotiška įtampa, virpinanti Lietuvos likimui neabejingo piliečio jausmus.

Apmąstydami atmintį, šiuolaikinės lietuvių skulptūros meistrai surengė išskirtinę parodą, skirtą Kazimiero Simonavičiaus vardo įprasminimui. Neatsitiktinai menininkų idėjas palaiko Kazimiero Simonavičiaus universiteto vadovybė, todėl paroda surengta universiteto patalpose (J. Basanavičiaus 29A, Vilnius) ir meno mylėtojus džiugina visą gegužės mėnesį.

Pirmą kartą perskaičiusiems Kazimiero Simonavičiaus vardą, pateikiu enciklopedinę citatą apie šią asmenybę: „Kazimieras Simonavičius – nepelnytai pamirštas, vienas iškiliausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII amžiaus mokslininkų, kurio idėjos, darbai, sprendimai yra susiję ne tik su inžinerijos ar karybos mokslu, bet ir su šiandien aktualiomis temomis, tokiomis kaip kūrybiškumas, verslumas, inovacijos, komunikacija, nestandartinių sprendimų kokybė. Nuo vaikystės domėjęsis artilerijos menu, šioje srityje Kazimieras Simonavičius vėliau pasiekė įspūdingų rezultatų, savo išradimais pralenkė laiką. Vilniaus ir Amsterdamo universitetuose Kazimieras Simonavičius studijavo matematiką, mechaniką, hidrauliką, architektūrą, optiką bei taktiką. Studijuodamas Olandijoje, projektavo bei statė fortifikacijas, dirbo artilerijos inžinieriumi. Spėjama, kad, grįžęs į Lietuvą, apie 1648 m. karaliaus Vladislovo IV jis buvo paskirtas Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės karališkosios artilerijos vado pavaduotoju. Kazimiero Simonavičiaus veikalas, „Didysis artilerijos menas. Pirma dalis“ (lot. Artis Magnae Artilleriae Pars prima), lotynų kalba pasaulio šviesą išvydęs Amsterdame 1650 metais, buvo išverstas į prancūzų (1651), vokiečių (1676), anglų ir olandų (1729) kalbas, o XX a. – taip pat ir į lenkų kalbą (1963). Ši knyga išliko pagrindiniu artilerijos vadovėliu Europoje maždaug du šimtus metų po jos išleidimo. Knyga pateikė standartus raketų, ugnies kamuolių ir kitų pirotechnikos priemonių gamybai. Iš knygos pavadinimo galima numanyti, jog autorius planavo ir antrąją knygos dalį. Deja, antroji dalis, skirta fortifikacijai, karybai ir artilerijai, publikuota nebuvo“ (Kazimiero Simonavičiaus biografija Kazimiero Simonavičiaus universiteto interneto svetainėje [interaktyvus], [žiūrėta 2016-05-11]. Prieiga internetu: http://www.ksu.lt/universitetas/apie-ksu/kazimieras-simonavicius/).

Dera paminėti, kad geriausia parodos skulptūra ateityje bus sukurta paminklinio dydžio ir bus pastatyta prie Kazimiero Simonavičiaus universiteto. Tikėdamas šia gražia iniciatyva ir ne tik kalbėdamas parodos atidaryme bei ragindamas susirinkusiuosius diskutuoti apie iškilios Lietuvos asmenybės palikimą, bet ir kasdien praeidamas parodos ekspoziciją, dažnai permąstau universiteto rektoriaus prof. dr. Arūno Augustinaičio pasakytas mintis: „[…] menininkų sukurtos skulptūros yra reikšmingos ne tik universitetui, bet ir visai tautai, jos savimonei ir ateičiai. Ekspozicija atveria tai, kas ilgus amžius buvo primiršta, ir leidžia įprasminti idėjas, kylančias į dangų“ (Apie parodą Kazimiero Simonavičiaus universiteto interneto svetainėje [interaktyvus], [žiūrėta 2016-05-13]. Prieiga internetu: http://www.ksu.lt/atidaryta-paminklo-skirto-kazimierui-simonaviciui-meniniu-ideju-paroda/#more-13699).

Tad kaip parodoje apmąstomas K. Simonavičiaus vardas, palikimas ir jo reikšmė lietuviškajam identitetui? Kai Asmenybė turi svarią reikšmę, tuomet apmąstymai sukelia jausmų audrą, kurią galima apibūdinti cituojant Henrį Bergsoną: „Mano atmintis dalyvauja čia, ir ji įperša kažką iš tos praeities šiai dabarčiai […]“ (Bergson, H. (2004) Kūrybos evoliucija. Vilnius: Margi raštai, 16). Tęsdamas filosofo mintį, manau, kad atmintis man įperša mano paties tapatybę, kuri formuojama santykyje su kitu, esančiu istorijoje ir / arba ataidinčiu iš jos. Asmens istorija yra jo palikimo istorija, turinti savo pradžią ir pabaigą. Parodoje susitinkama su istorinių naratyvų variacijomis, išplėtotomis raštuose, viešose ir privačiose intelektualų diskusijose, menininkų kūriniuose. Per variacijas istorija prisijaukinama dabarčiai ir tampa ateities (būsimos istorijos) šaukliu. Meno kūriniuose, kaip niekur kitur, istorija savitai materializuojasi ir tuo pačiu metu dar labiau simbolizuojama kompozicinėje formų ir medžiagų dermėje. Būtent taip galima teigti žvelgiant į Ryto Jono Belevičiaus skulptūrą „Parako vamzdžiai“. Vertikali skulptūros konstrukcija, primenanti skrydžiui pasirengusią mašiną, išreiškia veržlumo, laisvos minties, kaitos ir įvairovės mintį. Kuo daugiau žvelgiu į šį kūrinį ir apie jį mąstau, tuo labiau esu linkęs kelti klausimą, ar įmanoma teigti istorijos pabaigą?

Istorijos pabaigos idėją 1997 m. taikliai kritikavo Normanas Daviesas (žr. Davies, N. (2008). Europa: istorija. Vilnius: Vaga). Istorijos pabaigą N. Daviesas siejo su postmodernizmo kultūra, kuri kritikuoja autentiško dokumento vertę, faktą pavergia neribotam ir intertekstualiam žaidimui, verifikuoja ir įtvirtina naujas, labiau neišbaigtas ir lengvai keičiamas prasmes. Galiausiai N. Daviesas pastebėjo, kad kultūroje atsiranda net savo kilmę neigianti polisemantika (žr. ten pat, p. 26, 1069). Pritariant nuomonei, gali susidaryti įspūdis, kad, sukilus prieš įprastus istorinius pasakojimų modelius, išderinama ir neutralizuojama „faktų tironija“, „autoritarinės ideologijos“, kurios neva slepiasi kiekviename kalbinės, vaizdinės, akustinės ir kitokios informacijos rinkinyje. Todėl ir visi teiginiai apie praeities realybę atrodo esą „priverstiniai“. Viena vertus, istorija – tai tik mąstymo apie pasaulį priemonė. Ji reikalinga tik tiek, kiek leidžia iliustruoti mintis ir idėjas arba net jas keisti meno kūrinyje, kuriame prasideda naujas istorijos įsikūnijimas, naujas istorinės asmenybės ir jo palikimo gyvavimas. Kita vertus, istorija – tai ir materijos sutramdymas bei pavertimas reikšmingais simboliais. Todėl visiškai natūralu, kad dauguma parodoje eksponuojamų kūrinių taip pat byloja apie materijos sutramdymą ir kūrybinės energijos įforminimą. Taip galima kalbėti ir apie Kęstučio Musteikio kompoziciją „Kova“. Jo skulptūra – tai vientisa forma. Ji ne panaikina akmens svorio įspūdį, o kaip tik sustiprina. Šiuo atveju taip pat susidaro įspūdis, kad pats akmuo padiktuoja autoriui kompozicinį sprendimą.

Plėtojant istorijos klausimą, mane užklumpa ir noras apmąstyti istorijos apokaliptines nuojautas. Apmąstymai aktualūs tuomet, kai kiekvieną racionalią mintį bandoma išnarstyti į gabalėlius ir įrodyti, kad ji beprasmiška, kai abstrakčios (ir iš dalies abstrakčios) kūrybos autoriai demonstruoja daiktus ir jų mechaniką atplėšia nuo konkrečios aplinkos bei jos istorijos. Deja, taip dažnai nutinka postmodernistinio meno kūrybos lauke, kur perdėm didelis dėmesys skiriamas konceptualumui, kur forma „atplėšiama“ nuo konkretaus kultūros teksto, pavyzdžiui, skulptūros menas pradeda atrodyti esąs nebe formos menas, bet kažkokios meno filosofijos įvaizdinta ir įforminta karikatūra. Tačiau parodoje eksponuojami kūriniai pakankamai sulipę su savuoju turiniu. Net ir Valdo Bubelevičiaus kūrinyje „Kazimieras Simonavičius. Rocheta prima“, kur vertikalios formos kompozicijoje įmontuota sukimui skirta rankenėlė. Viena vertus, kūrinys tampa atraktyviu, kita vertus, įmontuota rankenėlė – tai nuoroda į siekį atrasti, pažinti ir studijuoti pasaulio mechaniką. Juk būtent toks ir buvo K. Simonavičiaus protas: skvarbus ir smalsus.

Kadangi parodoje regiu labai aiškias K. Simonavičiaus biografijos interpretacijas, drįstu teigti, kad visa ekspozicija žiūrovui gali būti patraukli skulptūrinių formų aiškumu. Šiuo atveju atpažįstamos daiktų formos skulptūrose (prasmės atžvilgiu) ne nusidėvi, bet sutvirtėja. Pavyzdžiui, Arvydo Ališankos darbe „Dedikacija Kazimierui Simonavičiui“ regiu vertikalią, pailgą, ties pusiauju sustorėjusią formą. Ji primena raketą. Šis kūrinys – tai ne tik dedikacija K. Simonavičiui, bet ir jo veikalo citata. Žavu regėti vieno kūrinio citatas, aidinčias visai kitokio tipo kūryboje. Kitame A. Ališankos darbe „Pasiruošęs skrydžiui“ regiu tvirtą rikiuotėje stovinčios žmogystos siluetą, o Gintaro Mikolaičio kūrinyje „Kolona“ regiu iš geometrinių tūrių suformuotą skulptūrą-koloną. Tad šių darbų atžvilgiu gimsta mintis: formos tarpsta ir atkeliauja ne tik iš menininkų vidinio pasaulio, bet ir iš jautraus prisilietimo prie istorinių klodų. Galiausiai, istorinių naratyvų perpasakojimų maratoną pradeda skulptūrų autoriai, o visą šį procesą baigia intelektualus žiūrovas, norintis atsigręžti į savo tautos praeitį.

Ir vis tik dar kartą noriu grįžti prie istorijos (tuo pačiu ir atminties) pabaigos klausimo, atsigręždamas į XX a. kultūrą. N. Daviesas teigia, kad istoriją kvestionuoti labiausiai ryžosi postmodernizmo koncepcijos, keliančios istorijos pabaigos nuojautas. N. Daviesas pažymi postmodernizmo, Michelio Foucault’o bei Jacques’o Derrida’os filosofijos ryšį su šiuo pabaigos sindromu: „[...] visų tų, kurie teikia pirmenybę ne praeities, o istorikų tyrinėjimui, mėgstama pramoga tapo „postmodernizmas“. Tai mada, atsiradusi sekant dviem prancūzų guru – Foucault ir Derrida. Postmodernistai kritikuoja ne tik visų pripažintus istorijos mokslo kanonus, bet ir tradicinės metodologijos principus. Vieni jų stengiasi paneigti dokumentinės medžiagos vertę, panašiai kaip dekonstrukcionistai literatūroje stengėsi nuneigti literatūrinių tekstų „prasmę“. Kiti smerkia „faktų tironiją“ ir „autoritarines ideologijas“, kurios neva slepiasi kiekviename informacijos rinkinyje. Atkakliausi tokio požiūrio šalininkai mano, kad visi teiginiai apie praeities realybę yra „priverstiniai“, o prie tos prievartos vykdytojų jie priskiria ir visus istorikus, pasisakančius už „ištikimybę žmogiškosioms vertybėms“. Kritikų nuomone, tai padarė istoriją tik „istorikų žaisliuku“, tapusi politizuotų radikalų, siekiančių savo tikslų, instrumentu“ (žr. ten pat, p. 26). Smarkiai kritikuodamas J. Derrida, N. Daviesas konstatuoja, kad šiam filosofui istorija tėra mąstymo apie pasaulį priemonė ir kad ji reikalinga tik tiek, kiek leidžia iliustruoti mintis ir idėjas: „[...] Derrida [...] ir jo [...] gerbėjai įsivaizdavo, kad kiekvieną racionalią mintį galima išnarstyti į gabalėlius ir įrodyti, kad ji beprasmiška“ (ten pat, p. 1069). Pastebėtina, kad ir pats J. Derrida neslepia panašių – gal ne tiek drąsiai negatyvių – savo plėtojamos dekonstrukcijos intencijų: „[...] norint apmąstyti sistemos istoriją, reikia rasti išėjimą už jos prasmių bei verčių [...]“ (Derrida, J. (2006). Apie gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, p. 117). Šiuo atveju, remdamasis N. Daviesu ir J. Derrida, aš ir pats turiu prisipažinti, kad man meno kūrinys dažnai yra reikalingas tik tiek, kiek jis stimuliuoja ir išlaisvina asmenines mintis, patirtį ir suvokimą nuo standartizuotos kultūros spaudimo, kiek jis leidžia man užeiti už jos (kultūros hegemonijos), kiek iš viso to kyla kritinio nepasitikėjimo banga, lemianti tikslingą ir išsamų savosios tapatybės apmąstymą. Tad parodos kūrinių verčiamas rašau ne tik keistą ir dviprasmišką tekstą, bet ir atsigręžiu į Lietuvos kultūros landšaftą. Permąstydamas savo paties vietą šiame landšafte, suprantu, kad istorijos pabaiga atrodo dviprasmiška ir neįmanoma. Juk aš per kūrinius grįžtu į savo šeimos, savo miesto, šalies ir net kunigaikštystės istoriją…

Kazimiero Simonavičiaus universitete eksponuojami kūriniai leidžia konstatuoti, kad istorija gali būti perkuriama, kai menininkas formuoja siužetą, artimą klasikinei vaizdų sistemai. Tačiau šis klasikinio vaizdavimo perkūrimas nežymi aklo atpasakojimo. Kūrinyje gali būti specialiai įkeliami ženklai, kurie sugestijuoja kažką, kas menininkui pačiam yra labai asmeniška, o šis asmeniškumas jį ir suartina su K. Simonavičiaus asmenybe, su užmirštomis ir dėl to mažomis didelių žmonių istorijomis. Interpretuodamas istoriją (nebūtinai sąmoningai), kūrėjas siekia grįžti į kažkokį praeities laiką ir jį patirti iš naujo. Tačiau meninė praeities interpretacija vis tik rodo, kad šis patyrimas jau yra naujas ir priklauso kitam, būsimam istorijos laikui, gebančiam išlaikyti ankstesnius ženklus, o skulptūra šiuo atveju gali būti suvokiama ir kaip nuolat kintanti lyg gyvas organizmas istorijos laikmena. 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*