Rss Facebook
2017
Liepa
25
Naujienos
2017 Liepa
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

Gamta ir laikas Rūtos Eidukaitytės tapyboje 0

Remigijus Venckus
www.kamane.lt, 2017-03-01

Nuo vasario 23 d. Kauno menų inkubatoriaus galerijoje „Ars et mundus“ (A. Mapu g. 20, Kaunas) veikia Vilniuje gyvenančios tapytojos Rūtos Eidukaitytės (1977) naujausių tapybos kūrinių paroda. Žiūrovai gali išvysti dailininkės darbus, sukurtus menų rezidencijos Prancūzijoje metu.

Prieš pradedant išsamią kūrinių analizę, reikėtų paminėti, kad 1984–1996 m. R. Eidukaitytė mokėsi Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, 1996–2000 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybos bakalaurą, o 2003 m. baigė tapybos magistro studijas. Grupinėse parodose R. Eidukaitytė dalyvauja nuo 1998 m., o pleneruose aktyviai reiškiasi ir kūrybos rezultatus demonstruoja nuo 2003 m.

Apie įspūdingą R. Eidukaitytės tapybą, išlaikančią santykinai glaudų dialogą su lietuvių tapybos tradicija, pirmą kartą savo mintimis dalijausi 2014 metais. Tą kartą parengiau kritinę tapytojos parodų vaizduojamųjų menų festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ recenziją. Recenzijoje minėjau, kad tapyboje dominuoja gamtos motyvas. Drobėse atveriami peizažo toliai vienu metu atrodo ir esą stabilūs, ir kintantys lyg kokiame filme. Dažniausiai išraiškingų kompozicijų didžiausią erdvę užima debesų masyvai. Sukuriama vientisa judančios tapybos sistema, kurioje potėpiai tarsi slysta ne drobės paviršiumi, o atvaizduojamo daikto ar pavidalo, debesies, augalo kontūru. Potėpio kryptis kartojama beveik natūraliai „įsiaudžiant“ kitiems, vis naujesniems potėpiams, priskiriant vis kitokį spalvinį niuansą. Stiprus potėpio pakartojimo gestas daiktą tarytum „įsupa“ į vientisą erdvę, pina jo paviršių su kitais paviršiais ir paverčia jos (erdvės) nedaloma visumine dalimi[1].

Kauno menų inkubatoriaus galerijoje pristatomoje kūrinių kolekcijoje toliau tęsiama ir tobulinama R. Eidukaitytės tapybos maniera. Drobes galima suvokti detaliai analizuojant vidinę paveikslų komunikaciją. Beje, šį meno kritikos gestą jau esu pradėjęs minėtoje 2014 metų recenzijoje. Anot meno teoretiko Wolfgango Kempo, „vidinę komunikaciją atveria ir reprezentuoja išraiškos priemonės, kurios pagal tai, ar jos yra tiesiogiai adresuotos stebėtojui, ar nutaikytos į atviras reakcijas, gali vadintis recepcijomis direktyvomis arba recepcijos pasiūlymais […], stebėtojas (t. y. žiūrovas – R. V. pastaba) yra numatytas šiomis vidinėmis orientacijomis […]“[2]. Tad, remdamasis W. Kempo paaiškinimu, drįstu teigti, kad R. Eidukaitytės kūrinių vidinė komunikacija yra kaip drąsi laisvai komponuojamų objektų žaismė.

R. Eidukaitytės tapybos žaismė nėra varžoma griežtai nustatytų ir paisomų išankstinių tapybos (tapymo) nuostatų, tačiau akivaizdu, kad dailininkė aiškiai supranta akademinius tapybos metodus, būdus, formas, komponavimo taisykles. Tapyboje išplėtotos ir įprasmintos komponavimo nuostatos yra kūrybinės programos esmė, t. y. atsvara akademizmui.

Atrodo, kad R. Eidukaitytės paveikslų vidinę komunikaciją formuoja teptukas. Jis laisvas tarytum autonomiškas subjektas, atsiskiria nuo paties autoriaus. Teptukas keliauja drobės paviršiumi ir palieka iš anksto nenuspėjamus pėdsakus, kurie susipina lyg spalvota virvių pynė, suvarsto drobės plotus į vientisą paveikslo sistemą. Dažniausiai ne ryškių, bet prigesintų atspalvių žaismėje išryškėja melancholiškas pamiškės ar miško laukymės peizažas.

Anot menotyrininko Vido Poškaus, R. Eidukaitytę taip pat domina natūraliame ir urbanistiniame peizaže įkomponuota žmogaus figūra: „Figūros paprastai neatsiejamai, organiškai būna įkomponuojamos į tam tikro krašto (vietovės, landšafto – R. V. pastaba), konkrečios šalies kraštovaizdį. […] Pro jos (dailininkės – R. V. pastaba) akis kaleidoskopiškai slenkantys vaizdai stabdomi išryškinant jų specifinius, unikalius ir nepakartojamus bruožus.“[3] Taigi, gamtos ir žmogaus siluetų sintezėje dailininkė sukuria pasivaikščiojimo įspūdį po savitai išgyventų peizažų registrus. Gausiame susipynusių, neva judančių potėpių audinyje tapytoja kuria dialogą net su judančiomis audiovizualinėmis medijomis, pavyzdžiui, filmu arba animacija. Formuojama vizualinė žiūrovo paskata, verčianti lyriškai apmąstyti laiko kaitą, jo slinktį ir tąsą.

Meno kūryba, o šiuo atveju ir R. Eidukaitytės tapyba, rodo, kad laikas ir erdvė nėra tikrovės konstatavimo ir steigties esminiai elementai. Nors kūryboje realybė nėra nei laikinė, nei erdvinė, tačiau ji tampa tokia. Ji pasirodo mums turinti savitą laiką ir erdvę tik dėl meno kūrinio vartotojo, mat jis (žmogus) negali nieko išmatuoti ir įvertinti be laiko ir erdvės koordinačių. Net akivaizdžiai išgalvotą pasaulį žiūrovas matuoja tarsi visumą, veikiančią lygiai tokioje pačioje erdvėje ir laike, kaip ir jis pats. Anot Willibaldo Sauerländerio, laikas nėra nekintantis dalykas. Šiuolaikinė tapyba priklauso nuo laiko ritmo. Jo judėjimą galima suskirstyti metų laikais, mėnesiais, konkrečios paros valandomis[4].

R. Eidukaitytės tapyba taip pat įkūnija natūralios gamtos poreikio klausimą, kuris kyla iš destruktyvaus žmogaus atsiskyrimo nuo gamtos. Pastebėtina, kad visiškai natūralios gamtos samprata yra žmogaus proto kūrinys. Natūrali gamta egzistuoja tik ten, kur nebuvo žmogus ir jos nematė žmogiškoji akis. Tai reiškia, kad meno kūryboje poetizuojamas ir perteikiamas neegzistuojantis ir tarytum siekiamas natūralumas. Taigi R. Eidukaitytės kūryba – tai gamtos mito poetizavimo aktas. Jis vykdomas tapant, taip gamtą apdovanojant meile, grožiu, dorumu ir trinant ribas tarp realybės ir fikcijos, tarp tikrovės ir mito. Šiuo atveju dailininkė savo paveikslais tarsi signalizuoja mintį, kurią konstatuoja teoretikė Jūratė Mackevičiūtė: „Laisvė, autonomija ir nepriklausomybė – svarbiausios natūralios gamtos, kaip atskiros, nepriklausomos civilizacijos, gyvenančios pagal savo įstatymus, savybės. […] Natūralios gamtos autonomija yra natūralios gamtos savybė pačiai sau būti įstatymu.“[5] Pastebėtina, kad šis ekskursas į ekosistemos klausimus nėra atsitiktinis. Ekologija tyrinėja aplinkas, o R. Edukaitytė savo žvilgsniu ir potėpių pynėmis taip pat tiria gamtovaizdžius kaip aplinkas, kuriose periodiškai bei epizodiškai atsiranda ir žmogaus figūra.

Reziumuojant šį tekstą galima teigti, kad R. Eidukaitytė savo ekspresyviais potėpiais taip pat parodo, jog natūrali gamta visada turtingesnė už meną. Gamta niekada nėra tapati numanomam stabiliam laikui. Ji visada stebina žmogaus akį ir verčia dailininką ją stebėti ir įamžinti drobėje. Tikrovė mus apgauna, o dailininkai, norėdami įminti tikrovės melą, įspraudžia regimosios aplinkos grožį į paveikslo plokštumą. Aktualumo nepraranda peizažas, atlikdamas gyvenamosios arba esamosios vietos kaip jausmo atsivėrimo misiją, specialiai ir tikslingai įvietinęs kraštovaizdį.

_______________

[1] Venckus, R. (2014). Atomas, „logos“, „para-logos“ ir Rūtos Eidukaitytės tapyba: tapybos parodos recenzija.

[2] Kempas, W. (2002). Meno kūrinys ir stebėtojas: recepcinis estetinis požiūris. Meno istorijos įvadas. Vilnius: Alma littera, p. 248.

[3] Vidas Poškus apie menotyrininkę Rūtą Eidukaitytę. Galerija R&A [interaktyvus], [žiūrėta 2016-02-19]. Prieiga internetu: http://www.galerijara.lt/ruta-eidukaityte/.

[4] Sauerländer, W. (2002). Amžiaus, vietos ir individualumo įtikinimas. Meno istorijos įvadas. Vilnius: Alma littera, p. 128.

[5] Mackevičiūtė, J. (2010). Natūralios gamtos kaip „Kito“ vertės idėja ekofilosofijoje. Inter-studia humanitatis, Nr. 11, p. 56.

 

R. Eidukaitytės paroda galerijoje „Ars et mundus“ (A. Mapu g. 20, Kaunas) veiks iki kovo 20 d.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*