Dalia Gentvainytė: „Keramika – kur kas daugiau nei amatininkystė“ 3
Dalia Gentvainytė – profesionali menininkė-keramikė ir pedagogė, kūrybinį darbą dirbanti jau daugiau nei 30 metų, dalyvaujanti įvairiose parodose, simpoziumuose ir seminaruose Lietuvoje ir užsienyje. Menininkės kūrinių yra įsigijęs Taikomosios dailės muziejus Vilniuje, privačios kolekcijos Austrijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Japonijoje ir JAV. D. Gentvainytė daugiau nei 20 metų dirba pedagoge. Jos auklėtiniai – daugelio respublikinių parodų-konkursų dalyviai ir laureatai.
Su D. Gentvainyte kalbamės apie meną, keramiką, mokytojavimą, įkvėpimo šaltinius, kūrybinius ieškojimus ir planus bei neseniai Vilniuje, galerijoje „Menų tiltas“, įvykusią vieno vakaro parodą-akciją „Sugauk savo Demoną“, nustebinusią netikėtais meniniais sprendimais.
Meno sąvoka – labai plati. Kas, Jūsų manymu, yra menas?
Tai žmonių kūryba, skirta žmonėms, jų dvasios tobulėjimui. Man labiausiai patinka, kad menas atlieka gydomąją ir informacijos perdavimo funkcijas. Nuostabu, kad savo kūryba gali kitiems perduoti tiek daug žinių ir netgi slaptų minčių, idėjų.
Kada pradėjote domėtis keramika?
Pradėjau domėtis nuo vaikystės. Viskas prasidėjo nuo Šiaurės Amerikos indėnų – Harkos ir Vinetu – istorijų. Paskui atradau Mezoameriką: majus, actekus, mištekus, toltekus, olmekus, sapotekus. Vėliau – nuostabiausias Pietų Amerikos civilizacijas: Chavin, Nazca, Moche, Huari, Tiwanaku, inkus ir jų paslaptingąjį meną, kurį pamačiusi suprantu, kad kuo daugiau žinau, tuo daugiau matau, tuo geriau suprantu meną. Taigi žinoti, išmanyti – labai smagu.
Kuo Jus sužavėjo keramika?
Molis – labai miela, maloniai formuojama medžiaga. Žavi įspūdingi paviršiai, spalvos, netikėti rezultatai. Iš tikrųjų niekada nesi tikras, ką ištrauksi iš krosnies, ir labai smagus tas smalsumo ir netikėtumo jausmas.
Mane žavi technikų, medžiagų įvairovė. Labai gera dirbti su kokybiškomis molio masėmis ir glazūromis. Keramika – laike išsidėstantis procesas, lavinantis kantrybę. Keraminis darbas turi ilgaamžiškumo vertę. Jis gali ne tik puošti interjerą, bet ir stovėti lauke daugybę metų, nekeisdamas savo kokybės.
Labiausiai džiugina tai, kad lipdydama iš molio galiu prisiliesti prie žmonijos pradžios, ištakų. Taip galiu sužinoti apie save pačią, apie žmogų, ir pasidalinti atradimais su kitais, šalia esančiais.
Be jokios abejonės, keramika yra terapija tikrąja to žodžio prasme. Kai lipdau, pamirštu rūpesčius, koncentruojuosi į kūrybą – viskas tarsi išsigrynina.
Kas Jus labiausiai įkvepia kūrybai?
Gamta ir kelionės, taip pat senosios civilizacijos, kultūros. Senosios civilizacijos yra tobulos, jose randu formos ir minties, spalvos ir linijos dermę, išraišką, kuri yra priešinga šiuolaikinei, miesčioniškai, snobiškai išraiškai. Man patinka, kaip senovės civilizacijų žmonės sugebėjo rasti piešinį, spalvą, ornamentą ir jų reikšmes. Domėdamasi senovės kultūrų palikimu, jaučiu ramybę, tvirtybę ir didžiulį energijos ir žinių krūvį. Kurdama savo darbus, pati siekiu tobulumo spalvoje, linijoje, plastikoje.
Kuo labiau vadovaujatės kūryboje – tradicija ar eksperimentais?
Vadovaujuosi ir tradicija, ir eksperimentais. Svarbiausia – ieškojimas. Man svarbu iškelti keramikos prasmę bent kiek aukštėliau nei tiesiog amatininkystė. Daugelis žmonių įsivaizduoja keramiką kaip puodus, vazas, ąsočius, puodelius, lėkšteles, ir viskas. Tačiau keramika yra kur kas daugiau ir giliau!
Jūsų paroda „Sugauk savo Demoną“ buvo netradicinė. Kaip kilo mintis ją dedikuoti česnakui?
Norėjosi surengti parodą tamsiausiu metų laiku – tarp Vėlinių ir Kalėdų. Tai laikotarpis, kai daugeliui žmonių Lietuvoje gali būti sunku išlikti, neprarasti vilties. Taigi paroda – tai šviesulys!
Turime savo šviesiąją ir tamsiąją puses. Visus dažniau ar rečiau aplanko liūdesys, pyktis, neviltis, savigrauža, tingulys... Tai ir yra tos blogosios dvasikės, kurios pradeda laisvai siausti mumyse. Galime jas vadinti juodaisiais angelais, vampyrais arba demonais. Ką daryti: susitaikyti, leisti demonams išsikeroti, užvaldyti mus? O gal visgi reikia imti ir sugauti savąjį demoną?! Kiekvienas žmogus turi teisę ir laisvę rinktis pats.
Aš manau, kad reikia dirbti su savimi. Išgelbėti gali vienas, pats tikriausias ir nuostabiausias dalykas – kūryba! Juk Dievą dažnai dar vadiname Kūrėju. Argi kurdamas žmogus bent mažumėlę neprisiliečia prie dieviškumo? Kurdami, palytėdami dieviškumą, galime mesti iššūkį piktosioms dvasioms.
Česnakui – pagarba. Tai nuostabi, stipri daržovė. Žinoma, kad ji yra viena žymiausių, kovojant su piktosiomis dvasiomis. Tai puiki priemonė imunitetui stiprinti, apsauga, vaistas nuo ligos, piktos akies. Keramikos plastikoje česnakas man irgi puikiai tinka įgyvendinti savo sumanymus. Apsilankę parodoje, žmonės galėjo įsitikinti, kiek daug galima nuveikti su viena, atrodo, tokia paprasta daržove – česnaku! Pasirodo, tai ne tokia jau ir paprasta, kaip tik – magiška daržovė (šypsosi).
Parodos atidarymas buvo netradicinis, nes jį sudarė ne tik kalbos, eksponatų apžiūrėjimas ir vyno pagurkšnojimas. Svarbūs renginio elementai buvo žolininkės Rasos Subačienės pranešimas apie meškinį česnaką, marinuotų česnakiukų ir česnakinės duonos vaišės bei gyva muzika – mano dukra Milda Arčikauskaitė ir smuikininkas Tadas Dešukas atliko porą kompozicijų česnako tema (šypsosi). Dar ir po parodos sulaukėme nemažai skambučių, atsiliepimų apie parodą – daugelio atmintyje išliko parodos eksponatų kokybė, estetika ir česnako idėjos jėga.
Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas? Ar jis planuojamas, ar viskas vyksta neplanuotai?
Mano manymu, neplanuoti būtų neprofesionalu. Ir taip daug chaoso aplink... Aš tikiu, kad menininkas turi būti labai disciplinuotas, jeigu nori sukurti ką nors gražaus ir įtaigaus. Taigi aš viską kruopščiai planuoju.
Koks Jūsų santykis su savo darbais? Ar lengvai „paleidžiate“ savo kūrinius?
Aš juos pamilstu, kadangi dirbu itin preciziškai ir praleidžiu su vienu darbeliu daug laiko, pažįstu jį nuo galvos iki kojų ir atvirkščiai, taigi – prisirišu. Bet kartais tenka ir „paleisti“.
Esate ne tik keramikė, bet ir pedagogė. Ką Jums reiškia mokyti kitus žmones?
Vaikystėje ir jaunystėje net negalvojau tapti mokytoja... Ir štai – dirbu šį darbą jau 23 metus. Beveik pusę gyvenimo. Taigi dabar jau esu tikra Mokytoja (šypsosi). Per tą laiką daug įvyko: parengiau metodinę medžiagą, suformavau puikių temų, grindžiamų tiek senovės kultūrų, tiek viduramžių simbolika, apsigyniau laipsnius, vedžiau gausybę pamokų ir seminarų, suorganizavau daugybę savo mokinių parodų įvairiose erdvėse įvairiausia tematika, mokiniai laimėjo konkursus, o kai kurie buvo taip įkvėpti, kad pasirinko keramikos specialybę savo gyvenime.
Nelengvas darbas. Būti mokytoju – šventa misija. Kartais jaučiu, kad mokiniai tarsi kokie žvėriukai, demoniukai – nesusikaupia, šūkalioja, priešgyniauja... Ir tada norisi pasiūlyti jiems česnako – manau, praverstų.
Kartais jaučiu, kad labai gera perduoti kitiems savo žinias. Būna smagu bendrauti su suaugusiais, o vaikai irgi nuolat dalinasi savo neišsenkančia išmone.
Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai? Galbūt yra koks nors kūrybinis iššūkis, kurį svajojate įgyvendinti?
Labai noriu atidaryti dvi parodas. Vienos tema – Gralio taurė, gyvenimo prasmės ir laimės paieškos. Kitos tema – žuvis, Jėzaus Kristaus simbolis. Kabliukas – gyvenimo tikslas. O žvejas – galbūt kiekvienas iš mūsų?
Taip pat svajoju atidaryti savo meno mokyklą. Per gyvenimą sukaupiau tiek patirties, kad norisi dirbti savo pačios sukurtoje terpėje, kad galėčiau išbandyti, pritaikyti tai, ką atradau. Tikiuosi, ši svajonė netrukus išsipildys.