Berlyno šiuolaikinio meno bienalės atgarsiai 2

Raimonda Simanaitienė
www.kamane.lt, 2016-08-08
Berlyno šiuolaikinio meno bienalės centrinė ekspozicijos vieta – Berlyno meno akademija

2016 metų birželio–rugsėjo mėnesiais devintąjį kartą surengta viena žymiausių Europoje šiuolaikinio meno parodų – Berlyno bienalė. Ją lankome, regis, rečiau nei populiariąją Venecijos bienalę, „Documentą“ Kaselyje ar savo dislokacijos vietą keičiantį „Manifestą“. Iš tiesų tai gana paradoksalu: Berlynas juk netoli Lietuvos, o jame kas dveji metai organizuojamas projektas apimtimi ir menine intriga nė kiek nenusileidžia minėtoms parodoms.

Natūralu, kad kiekvieną kartą Berlyno šiuolaikinio meno bienalė radikaliai kinta. Tarkime, 8-ojoje bienalėje labai reikšmingas vaidmuo atiteko kūrybai rezidencijose. Į jas kandidatuoti galėjo menininkai iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, įskaitant ir Lietuvą. Tuo tarpu šių metų paroda akivaizdžiai orientuota į idėjų perteikimą įvairiausiomis technologijomis.

Bienalę suorganizuoti įprastai kviečiami skirtingi šiuolaikinio meno aktualijas originaliai išreiškiantys kuratoriai. Svarbiausia, kad juos jungtų požiūrio modernumas, atvirumas šiuolaikiniam pasauliui, domėjimasis ateities perspektyvomis. 2016-aisiais bienalės kuratoriais tapo „DIS“ grupe pasivadinę keturi jauni menininkai iš Niujorko. Tai – Laurenas Boyle’as, Solomonas Chase’as, Marco Roso ir Davidas Toro. Jie yra ne tik rengę įvairius projektus bei stambias parodas, bet žinomi ir kaip aktyvūs skaitmeninės raiškos atstovai, įkūrę virtualią platformą „DIS Magazine“, skirtą tirti vizualųjį meną, madą, muziką bei strateguoti naujus kūrybinius sprendimus. Kad „DIS“ atstovai patys daug dirba internete, Berlyno bienalės atveju matėme akivaizdžiai: jai parengtas itin išsamus interneto puslapis – informatyviai supažindinantis su visais projekto autoriais ir leidžiantis pajausti renginio specifiką.

Minėtų kuratorių dėka pusšimtis individualių menininkų ir grupių iš viso pasaulio Vokietijoje siekė atskleisti dabarties meno galimybes. 2016-ųjų Berlyno bienalė pavadinta „The Present in Drag“ („Pristabdyta dabartis“). Iš tiesų, palyginti su ankstesniais, šį kartą projektas išsiskyrė ryškia sąsaja su dabartimi – tiek su globaliomis idėjomis, tiek su dominuojančiomis technologijomis bei medžiagiškumu. Anot teoretikų, stebėtojus bienalė „paskatino atidžiau pažvelgti į pastarųjų metų pasaulio paradoksus: virtualybę kaip tikrovę, tautas kaip prekės ženklus, žmones kaip duomenis, kultūrą kaip kapitalą, laimę kaip BVP“. Taip pat bienalėje atsiskleidė įvairiausios medijos: buvo naudojamas ne tik jau minėtas vaizdo virtualumas ar skaitmeninimas, bet ir fotografija, grafinė spauda, reklamos stendo principas, įvairūs mechanizmai, sintetinės medžiagos, plastikas, pramoniniai daiktai. Visa tai sustiprino kūrinių įvaizdinimo formaliąją pusę ir dėl šios priežasties vizualinis parodos charakteris tapo itin intensyvus, provokuojantis, keliantis klausimą, kas parodoje svarbiausia: menas, technologijos ar reklama?

Be abejonės, įdomu ir tai, kad projektas skatino susipažinti su skirtingomis, viena nuo kitos nutolusiomis miesto erdvėmis: parodos buvo išdėstytos keturiuose, su kultūra ir edukacija susijusiuose pastatuose, taip pat laive. Pirmoji bienalės ekspozicija dislokuota Berlyno menų akademijoje (Akademie der Kunst), pačiame miesto centre – Pariser Platz aikštėje greta Brandenburgo vartų.

Iš kiekvienos ekspozicijos norėtųsi pakomentuoti bent po keletą gilesnį įspūdį palikusių darbų. Tarkime, Menų akademijos erdvėje neabejotinai išsiskyrė įdomi švedų menininkė Anna Uddenberg. Ji kuria moters pavidalo skulptūras iš plastiko, pramoninių daiktų, rūbų, tekstilinių medžiagų. Čia kūnas eksploatuojamas kaip pagrindinė idėja ir pateikiamas įvairiapusiškai: kaip seksualus objektas, kaip transformacijų galimybė, kaip naujų pomėgių ir išbandymų terpė. Autorės tema kvestionuoja žmogiškąjį orumą, užsimena apie migraciją, aktualizuoja prekybos kūnu, savigėrėjimosi problemas.

Simono Fujiwaros instaliacijoje „The Happy Museum“ („Laimingasis muziejus“) perteikiamos dvi žmogiškosios istorijos, apimančios praeities ir dabarties santykius, taip pat išreiškiančios kartų ryšį. Vaizdo siužete moteris iš Pietų Amerikos ir europietis vyras pasakoja, kaip skyrėsi jų pačių ir jų vaikų gyvenimai (jaunystė, studijos, darbai ir kt.). Šis kūrinys kalba apie žmogaus tapsmą, tapatumą, kintančias socialines gyvenimo problemas.

Atsidūrusius terasoje ant Menų akademijos stogo, galėjo sukrėsti Jono Rafmano įvietintos instaliacijos pavyzdys, matomas užsidėjus virtualios realybės akinius: tuomet vietoje urbanistinio miesto peizažo žiūrovui atsiveria fantastiškas vandenyno vaizdas.

Bienalei darbus kūrė ir nemaži autorių kolektyvai. Pavyzdžiui, menininkų iš Australijos grupė kūrinyje „Dress Rehearsal“ („Persirengimo repeticija“) pademonstravo netradicinį požiūrį į madą, rūbo gimimą. Čia mados virtuvė atsispindėjo rodant ne sukurtus drabužius, o atvirkščiai – jų gaminimo atliekas.

Antrąja bienalės eksponavimo vieta buvo pasirinkta ESMT (European School of Management and Technology). Ši mokykla yra įsikūrusi didingame buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos tarybos pastate. Akivaizdu, kad parodos kuratoriams norėjosi akcentuoti, jog tai – tarsi nuo praeities sovietiškumo išvaduota vieta, kurioje „dabar jau dėstoma ne socializmo teorija, o kapitalizmo vadyba ir naujosios technologijos. Kiekvienas, vaikštinėdamas po monumentalų ir „šaltą“ architekto Hanso Günterio Merzo renovuotą pastatą, turėjo galimybę prisiliesti prie praeities istorijos“ (didingo pastato, tuo pačiu ir buvusios valstybės galios) ir atsidurti dabartyje, kurioje „įvairios nūdienos modernybės (pavyzdžiui, skaitmeninė valiuta bitkoinai) tapo pagrindu kūrybiniams darbams“. Šias idėjas vaizdžiai demonstravo marketinginį ir technologinį pagrindą pabrėžianti Simono Denny ir Lindos Kantchev instaliacija.

Kitoje patalpoje – ESMT sporto salėje – eksponuotas dar vienas įdomus darbas, jaudinantis ir įkvepiantis tuo pat metu: čia menininkų kolektyvas „GCC“ pristatė instaliaciją „Positive Pathways“ („Teisingi keliai“). Šios instaliacijos tema (savęs optimizavimas ir sėkmės siekimas) veikia hipnotiškai ir pozityviai. Gyvenimo kelias čia iliustruojamas sportinio takelio ir laimingo finišo pavidalu, o vaikui sėkmę įteigti bandanti motina savo padrąsinimus garsiai „byloja“ visiems instaliacijos lankytojams.

Trečiąja bienalės renginių vieta tapo privatus meno muziejus Feuerle-Sammlung (The Feuerle Collection), įsikūręs Antrojo pasaulinio karo laikų bunkeryje. Ši nesvetinga ir niūri erdvė atrodo itin įtaigiai, nes netradicinio bauginančio interjero aura tarytum apgaubia visus meno objektus ir dar labiau sustiprina jų poveikį. Bunkeryje rodomas Josephine Pryde atraktyvus, interaktyvius žiūrovų veiksmus skatinantis ir į niekur vežantis naujienų ekspresas bei nuotraukos, fiksuojančios rankas, liečiančias šiuolaikinius mediatorius – techninius įrenginius – telefonus, planšetes. Menininkė teigia, jog jai, kaip fotografei, svarbu užfiksuoti akimirką, kuomet susiliečiant prietaisui ir rankai, išgaunama informacija.

Patalpoje neįmanoma nepastebėti pagal sieną besidriekiančios didžiulės Yngve Holen stiklo instaliacijos „Window seat 10–22F“ („Vietos prie lango 10–22F“). Pastarosios meninė idėja remiasi akies rainelės ir vyzdžio atkartojimo principu. Kūrinio autorius neabejotinai žavisi akies fenomenu. Akis čia interpretuojama labai įvairiai: ir kaip reikšmingas žmogaus kūno organas, ir kaip visa matanti jėga (mistinis aspektas), ir kaip globalaus judėjimo galimybė ar langas į platųjį pasaulį (ne veltui „akiai“ išreikšti panaudota tikroji „Boeing 787“ lėktuvo iliuminatoriaus forma ir matmenys).

Bunkeryje taip pat demonstruojamas žiūrovo dėmesį pritraukiantis Andree Korpys’o ir Markus’o Löfflerio vaizdo filmas, pasakojantis apie didmiestyje įsikūrusio ir funkcionuojančio verslo centro – architektūrinio, techninio, ekonominio ir informacinio monstro – veiklą.

Ketvirtąja parodų vieta, kurioje buvo įkurdinta ir bienalės būstinė, kuratoriai pasirinko KW šiuolaikinio meno institutą (KW Institute for Contemporary Art). Čia galėjome pamatyti asociatyvius itin garsių vaizdo menininkų Wu Tsango ir Josho Kline kūrinius. Be to, vandeniu pripildytoje didžiulėje patalpoje pristatyta įspūdinga Cecilės B. Evans instaliacija, kurios esminiu akcentu tapo vaizdo istorija, perteikianti realybės ir virtualybės sampyną, gamtos bei dvasinės ekologijos pasaulyje poreikį bei ateityje manomai aktualų žmogaus ir roboto santykį.

Šiame pastate, be daugelio interaktyvumu ir technologijomis prisodrintų kūrinių, buvo atliekami performansai, demonstruojami ir keli tapybos projektai.

Apžvelgus visas Berlyno šiuolaikinio meno bienalės ekspozicines erdves, išryškėjo, kad šių metų renginys rėmėsi pačiomis novatoriškiausiomis meno formomis. Bienalė neabejotinai atskleidė, kad naujųjų medijų galimybės stipriai praplečia meno kalbą, įtaigiai ir taikliai reflektuoja žmogaus konstruojamų bei propaguojamų šiuolaikinių idėjų specifiką, naikina ribas tarp estetikos ir realios kasdienybės, taip pat į meninį vaizdą sėkmingai integruoja ne tik kultūrinių, bet ir techninių, vadybos, ekonominių reiškinių įvairovę.

 

Naudoti šaltiniai:

http://bb9.berlinbiennale.de 

http://www.delfi.lt/veidai/kultura/europos-ir-lietuvos-parodos-i-kurias-verta-atkreipti-demesi-sia-vasara.d?id=71452398 

https://www.goethe.de/ins/lt/lt/kul/mag/20777749.html 

http://www. kultura.lrytas.lt/daile/tarptautineje-parodoje-manifesta-11-lietuvis-rodys-performansa.htm

http://www.kulturpolis.lt/info_kurejams/8-oji-berlyno-siuolaikinio-meno-bienale-kviecia-dalyvauti-kurybinese-dirbtuvese

 

Raimondos Simanaitienės nuotraukos


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*