Rss Facebook
2017
Lapkritis
17
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Albinas Elskus: Savasties vitražai 0

Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2017-09-04

Psichoanalitikas Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung) XX amžiaus pirmojoje pusėje suformulavo ir pagrindė esmines tezes apie giliąsias žmogaus pasąmonės struktūras. Skirtingai nei jo kolega Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), teigęs, kad žmogaus psichiką sudaro trys sluoksniai – id, ego ir superego (pasąmonė, sąmonė ir autoritetinė instancija), – K. G. Jungas pasąmonės nesupaprastino ir neredukavo tik į seksualinio pobūdžio geismus ir poreikį juos tenkinti, taip neva išlaisvinant šiuolaikinį žmogų nuo pasenusių normų, o, kita vertus, tuos geismus pajungiant kultūros reikmėms. Po Z. Froido tiesa pasirodė nenumatoma ir nevaldoma – kai seksualiniai geismai tampa išlaisvinti, juos susigrąžinti ir sublimuoti į kultūrinę veiklą tampa beveik neįmanoma.

K. G. Jungas, be moteriškojo Anima ir vyriškojo Animus, žmogaus pasąmonėje įžvelgė dar ir keletą kitų struktūrų. Viena svarbiausiųjų iš jų – vadinamoji Savastis. Šis archetipas, kaip ir kiti, yra būdingas žmogaus giliesiems psichikos klodams beveik savaime, nepriklauso nuo auklėjimo ir socialinių sąlygų. Savastis reiškia, kad žmogus gimsta kaip psichiškai netvarkinga, fragmentuota būtybė ir vėlesnę vaikystės ir paauglystės patirtį kaupia chaotiškai – yra atviras pasauliui ir dažniausiai, dar neturėdamas susiformavusio kritinio mąstymo, įima į save visą aplinkos sukeliamą patirtį. Kai žmogaus vystymasis pasiekia brandą, įvyksta lemiamas kritinis įvykis, leidžiantis asmeniui susikurti vidinį integralumą: žmogus staiga perpranta visą savo ankstesnę patirtį, gerai pažįsta savo įgimtąsias savybes, kritiškai įvertina gyvenimo įvykius ir sutiktus žmones – suveikia archetipas, kurį K. G. Jungas ir vadino Savastimi. Žmogus tampa vientisas ir psichiškai integralus.

Iš visų vaizduojamojo meno rūšių ir tipų tik stiklo vitražas kaip meno forma yra tiesiogiai susijęs su Savasties archetipo veikimu ir padeda žmogui geriau suvokti savo fragmentiškumą bei jį sujungti į vientisą psichinį darinį – įsisąmonintą patirtį. Be to, vitražas yra toks meninės raiškos būdas, kuriam turbūt labiausiai būdinga sakralinė funkcija. Ši meno funkcija ypatinga tuo, kad yra stipriai susijusi ir su šiapusybės praktiniu, buitiniu, materialiu gyvenimu, ir kartu padeda megzti ryšį su tuo, kas yra anapus ir nepažinu. Ne veltui vitražai dažniausiai puošia bažnyčių šoninių navų langus ir centrinius altorius – būtent šie erdviniai šventovių komponentai tradiciškai krikščionybėje yra suvokiami kaip vietos, kur driekiasi savotiški vartai tarp šiapusinio ir anapusinio pasaulių. Pagaliau pats svarbiausias sakralinės funkcijos momentas yra tas, kad ji tiesiogiai siejasi su tuo, ką Katalikų bažnyčia ištisus tradicijos šimtmečius įvardija kaip šventumo kategoriją. Šventumas yra ne kas kita, o galėjimas gyventi mums įprastoje realybėje, joje elgiantis, mąstant ir jaučiant anapusybės kategorijomis. Be to, šventumas dažniausiai reiškia ir kankinystę kaip minėtų dviejų plotmių radikalų nesutapimą ir priešingumą. Vitražas ir jį kuriantis menininkas yra tas asmuo, kuriam patikima fiksuoti perėjimą iš įprastinės daiktinės, buitinės, socialinės erdvės į mistinę plotmę.

Amerikos lietuvių menininkas Albinas Elskus (1926–2007), iš tėvynės pasitraukęs po Antrojo pasaulinio karo, yra vienas iš nedaugelio lietuvių egzodo menininkų, kūrusių vitražus. A. Elskus ypač gerai gebėjo jausti ir apmąstyti po XX amžiaus tragedijų žmogų ištikusį vidinį suskilimą, kurį menu stengėsi įveikti vitražo darbuose. A. Elskaus kūrinius iš kitų pirmiausia išskiria tai, kad jis skirtingiems vieno vitražo darbo komponentams atskirti nenaudojo švininių juostelių, kurios yra tokios įprastos daugelyje kitų vitražo menininkų darbų. Lietuvių vitražo kūrėjas į vientisą vaizdą gebėjo jungti įvairiaspalvius fragmentus, taip sukurdamas darbus, kurie padeda žiūrinčiajam į juos įveikti savo fragmentiškumą, atkurti ar susikurti vidinį vientisumą.

Kaip ir daugelis kitų vitražo menininkų, A. Elskus kūrė daugiausiai šventovėms. Jo vitražai iš kitų išsiskiria tuo, kad pačiais plokštumų vaizdiniais fiksuoja buitinę, ne sakralią, realybę, tačiau šie vaizdiniai, atsidūrę šventintose vietose, reiškia tai, kad vitraže perteiktas vaizdas yra paskutinė šios, mums įprastos, socialinės realybės sfera, iš kurios tęsiasi sąlytis su dvasiniu pasauliu ir randasi galimybė kalbėti apie vitražą kaip šventumo kategorijos meną. A. Elskus retai ant stiklo paviršiaus kuria religinius vaizdus, tačiau dėl to vitražai netampa banalūs, vienmačiai ir buitiniai – į šventovę atėjusiam žmogui jie tarnauja kaip materialiojo ir dvasinio pasaulio jungties liudijimas.

A. Elskaus vitražai sujungia ne tik paties žmogaus fragmentus, bet ir visą šio pasaulio netvarką, pakrikimą, chaosą į tvarkingą visumą, kuri, savo ruožtu, yra užuomina apie dermę su dangiškuoju pasauliu.

 

Straipsnių ciklas „Lietuvių egzilio menininkai“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*