Rss Facebook
2017
Spalis
21
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

Adomas Galdikas: nuo figūros iki Didžiojo įvykio 0

Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2017-07-02

Figūratyvioji tapyba, būdama išreikšta aktantais – laiko, erdvės ir atlikėjų figūromis, – yra priešinga abstrakčiajai tapybai, kurioje įžvelgti figūrų diktuojamo siužetiškumo neįmanoma, nes dominuoja vienas momentas, nedekoduojamas kaip laikas, erdvė ar atlikėjas. Figūratyvusis menas būtent dėl šios skirties yra visada socialus ir kuriantis simbolinio pasaulio reikšmes, kurios yra nusistovėjusios ir simbolinį pasaulį konstituojančių institucijų priimtos ir aprobuotos. Būtent dėl šios priežasties realistinė lietuvių išeivijos menininko Adomo Galdiko (1893–1969), iki Antrojo pasaulinio karo gyvenusio ir kūrusio tėvynėje, o vėliau pasitraukusio į Jungtines Amerikos Valstijas, ankstyvoji tapyba yra tokia menkai avangardinė ir nekurianti tuometinio meno simbolinio pasaulio deviacijų.

A. Galdikas tuo laikotarpiu, iki maždaug XX amžiaus šeštojo dešimtmečio, kelia sau kitą tikslą, nei avangardistai, modernistai ir abstrakčiojo meno autoriai. A. Galdikas siekia užfiksuoti tikrovę tokią, kokia ji yra kaip būties fenomenas. Tai reiškia, kad daiktas ar žmogus vaizduojamas ne toks, kokį jį subjektyviai mato tapytojas, o norima atliepti daikto archiformą. Vienas dažniausių realizmo krypties atstovų tapomų objektų – tai išnykstantis daiktas, paskutinė akimirka iki jo iškeliavimo nebūtin. Tai gali būti sutrešęs medis, pasenęs žmogus – visa, ko mūsų tikrovėje netrukus nebeliks. Paveikslo drobė A. Galdikui ir būsimam žiūrovui yra tarsi lango stiklas, pačios kūrėjo akys, rega yra fizinis būdas fiksuoti tikrovę tokią, „kokia ji iš tiesų yra“. Ne veltui dažniausiai A. Galdiko žvilgsnis krypsta į socialiai reikšmingus objektus – norima megzti su žiūrovu pasakojimo santykį. Pavyzdžiui, paveikslas „Burlaiviai“ vaizduoja kelionės momentą, kuriame dalyvauja ir laiko, ir erdvės, ir atlikėjų figūros – žiūrovas gali nesunkiai jas identifikuoti ir kurtis paveikslo diktuojamą savąjį pasakojimą. Tokia naracija, artima literatūros menui, turi savo struktūrą ir dėsnius. A. Galdikas gali fiksuoti bet kurią socialios istorijos akimirką, tačiau žiūrovas visada sieks ir jam pavyks susekti visą pasakojimą – ir nutapyto momento priešistorę, ir finalą bei atomazgą. Pagal postmoderniąją psichoanalizę toks A. Galdiko menas visada susijęs su tuo, ką filosofas Slavojus Žižekas ir jo pirmtakas bei autoritetas Jacques'as Lacan'as vadina „realybės“ plotme. Realizmo krypties kūryba ir yra labiausiai susijusi su mūsų kasdiene, įprasta ir niekaip neakcentuota realybe. A. Galdikas tik specifiškai pamato ir perteikia tai, kas realybėje jau egzistuoja. Menu tokie kūriniai vadintini dėl savo niuansuotumo ir minėto tikslo kurti subjekto ir objekto santykį. Tai – klasikinis loginis žmogaus ir realybės ryšys.

Avangardinis XX amžiaus vidurio menas, į kurį JAV įsitraukė ir A. Galdikas, ir abstraktusis ekspresionizmas pabrėžė visai kitą tapybos prigimtį ir raiškos galimybes. Pavyzdžiui, A. Galdiko „Kompozicija“ neturi figūrų, vienintelis būdas susikalbėti su žiūrovu – tai prigimtinės tapybos ypatybės, būtent kompozicija ir spalva. Tokiame kūrinyje A. Galdikas neakcentuoja kūrybinio socialumo, visuomeninės prigimties. Šis ir daugelis panašių A. Galdiko kūrinių savo reikšmėmis yra simbolinio pasaulio deviacija, tai, kas išsprūsta iš kasdienio regos lauko, tai, ko atitikmenų pasaulyje nėra. Tuomet A. Galdiko vaizduotė tampa labiau aktyvi, nei realistinio meno krypties laikotarpio kūriniuose. Abstrakčiosios tapybos atveju, A. Galdikas vaizduoja ne įprastinę, kasdienę, netrukus išnyksiančią realybę. Jo tikslas nėra vien fiksuoti ir perteikti, jis sukuria tai, kas papildo realybę naujais fenomenais. Paveikslas tampa ne būdu fiksuoti daiktus, o pats kaip daiktas turi savarankišką būtį. Skirtingai nei realizmo laikotarpiu, vėliau A. Galdikui drobė yra veidrodis, menininkas vaizduoja savo vidujybę, ją primeta tikrovei. Siekiama tokios tikrovės, kuri yra daugiau nei įprastinis, kasdienis vaizdas. Abstraktusis A. Galdiko paveikslas neturi pasakojimo struktūros, nes jis yra „Didysis įvykis“, kuriuo S. Žižekas vadina tokį momentą, kai žmogus praranda gebėjimą mintis reikšti verbaline kalba. Tokia A. Galdiko kūryba yra bežodžio santykio su aplinka rezultatas. Žiūrovas, matydamas tokius paveikslus, išsivaduoja iš socialinės, verbalinės realybės. A. Galdiko abstrakčiųjų darbų tikrumas yra ir didesnis, ir kartu nulinis. Didesnis, nes verčia kurti sudėtingesnį, gilesnius vaizduotės ir psichikos klodus sujudinantį santykį, o nulinis, nes iš tiesų juk tai, kas pavaizduota paveiksle, niekur kitur, išskyrus tą paveikslą, neegzistuoja. Ir kūrėjo, ir tapybos darbo autoriaus santykis su vaizdu yra tik tapybiškai kalbinis, akcentuojama medija kaip komunikacijos būdas.

Abstraktusis A. Galdiko menas yra galimybė papildyti savo sąmonę tuo, ką S. Žižekas apibrėžia kaip „Tikrovę“. Realistinis menas reikalingas kaip socialinės, buitinės ir net estetinės jau egzistuojančios realybės palaikymas, o abstrakčioji tapyba paliečia žmogaus trauminius išgyvenimus, kurie silpsta tapant ir stebint tokius kūrinius. A. Galdiko tapyba ir kūrėjui, ir žiūrovui – laisvėjimo, bet ne absoliučios laisvės būdas.

 

Straipsnių ciklas „Lietuvių egzilio menininkai“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*