Visuomenės modernėjimo ženklai tarpukario Lietuvos kurortuose 4
Kauno istorija tarpukariu iki šiol išlieka svarbia, o gal ir ryškiausia, šio miesto identiteto dalimi. Tačiau 2016 metų lapkričio-gruodžio mėnesiais Vytauto Didžiojo universiteto Menų galerijoje „101“ veikusioje parodoje „Modernūs Kauno kurortai tarpukariu“ buvo siūloma prisiminti ir kitą, plačiajai auditorijai dar mažiau žinomą, tuomet iškilusio modernaus miesto gyvenimo pusę – kurortus bei laisvalaikį. Tokia galimybė intriguoja, nes kurortų kultūra, galima tikėtis, turėjo kitokius socialinius ritualus, nei tuomet augančio miesto gyvenimas.
Taigi norisi klausti, kokius tarpukario visuomenės savitumus ir iki šiol mažai pažintus bruožus atskleidžia Kauno kurortų – Aukštosios Panemunės, Kulautuvos, Kačerginės, Lampėdžių – tuometinė plėtra?
Iš tiesų, moderni laisvalaikio kultūra ir pats kurorto fenomenas tarpukario Lietuvoje yra labai glaudžiai susijęs su moderniųjų idėjų sklaida ir modernia visuomene. Miesto aplinkoje tai pasireiškė aiškiomis funkcijomis ir funkciniu zonavimu. Tarpukariu buvo formuojamos atskiros erdvės pramonei, medicinai, švietimui, gyvenimui. Kurortai, kaip atskira funkcinė teritorija, atlieka labai svarbų vaidmenį kuriant modernią visuomenę. Tai liudija, visų pirma, kurortų, kaip atskiro funkcinio tipo, reglamentavimas XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje. 1932 metais priimtas Lietuvos kurortų įstatymas, kuriuo teisiškai įtvirtinta kurorto sąvoka ir poilsio kultūros kaip modernaus reiškinio pasklidimas po visą Lietuvą. Kurortai įsteigti bemaž visuose šalies regionuose. Taigi, šiuo dokumentu žymima simbolinė intensyvios kurortų modernizacijos laikotarpio pradžia. Stiprėjantis valstybės dėmesys higienos klausimams lėmė, kad sveikatingumo ir poilsio įstaigos tapo neatsiejama kasdienės socialinės infrastruktūros dalimi. Architektūra šiose zonose pritaikyta laisvalaikiui ir sanatoriniam gydymui. Jos tipų ir formų įvairovė yra vienas iš visuomenės modernėjimo ženklų, bylojančių apie jaunos šalies raidą, modernybės brandą.
Kurortų įteisinimo aspektas neabejotinai sugestijuoja ir tai, jog laisvalaikio kultūra ne tik laikinojoje sostinėje, jos apskrityje, bet ir likusioje Lietuvoje turėjo savo daugiau ar mažiau reguliuojamus socialinius ritualus. Todėl galima teigti, jog tam tikrais įstatymais buvo ne tik reguliuojama pramogų ir sveikatinimo praktika, bet ir veikiama bendra visuomenės elgsena. Šį faktą galima iliustruoti keliais pavyzdžiais iš tarpukario Kauno paplūdimių istorijos. 1923 metais Kauno miesto ir apskrities viršininkas priėmė privalomą įsakymą, kuriuo vyrams ir moterims buvo draudžiama maudytis drauge. Nepaklusę sulaukdavo administracinės atsakomybės – baudos iki 1000 litų arba mėnesio arešto. Įdomu tai, jog jau XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje spauda mirgėjo žinutėmis apie laisvą žmonių elgesį Kauno paplūdimiuose. Miesto savivaldybė 1937 metais suskubo paaiškinti, jog kasmet vykdant patikrinimus kartu su Jachtklubo, kūno kultūros ir policijos atstovų komisija, nustatyta priežastis, kodėl negali būti bendrų maudyklų. Archyviniame dokumente įvardinama, kad Kauno paplūdimiai yra per maži. Jeigu jie būtų atskiriami, ribotųsi su pėsčiųjų takais. O, pasak komisijos, iš praktikos yra žinoma, kad padaužos savo nešvarias užgaidas tenkina fotografuodami pro priartinančius aparatus. Taigi, abiem atvejais matome: gyvenimas, verdantis miesto poilsio zonose, buvo prižiūrimas ir, dar daugiau, turėjo savo raidą, kurios sąlyga ir priežastis – modernėjanti ir laisvėjanti visuomenė.
Panašias tendencijas galima įžvelgti ir kituose Kauno kurortuose, pamėgtuose to meto sostinės gyventojų – Kačerginėje, Kulautuvoje, Lampėdžiuose ir didžiausiame iš jų – Aukštojoje Panemunėje. Iki 1935-ųjų didžiosios dalies sklypų nuosavybės teisės kurorte priklausė turtingesniems Kauno gyventojams ir Lietuvos karininkams. Beje, Aukštosios Panemunės populiarumą galima iliustruoti faktu, jog 1939 metais, lyginant su 1932‑aisiais, sklypų kainos buvo išaugusios net keturiais šimtais procentų. Taigi, per šiek tiek mažiau nei dešimtmetį, ši vieta iš smulkaus priemiesčio virto šurmulingu rekreaciniu sostinės rajonu, masiškai traukiančiu kauniečius ne tik pasilinksminti restoranuose, atgauti jėgas mineralinėse voniose ar J. Basanavičiaus parke, bet ir „perkelti“ savo buitį, neretai visam sezonui, atokiau nuo didmiesčio triukšmo ir dulkių.
Šiandien tarpukario Lietuvos laikinosios sostinės modernioji architektūra sulaukia vis daugiau miestiečių dėmesio ir pelno tarptautinį pripažinimą. Ar kurortų architektūra yra tokia pat įdomi ir, galbūt, išskirtinė tarptautiniame kontekste? Ar galėtume kalbėti ir apie tuometę kraštovaizdžio architektūrą ar net bendrą kurortų plėtros viziją, kurią vėl bandoma atgaivinti mūsų dienomis?
Šiandien ne tik atsigręžiama į Kauno tarpukario modernizmo architektūrą, bet ir jau nuspręsta sugrąžinti kurortinės teritorijos statusą Kulautuvai bei kitoms panašioms vietoms. Artėjantis Nepriklausomybės šimtmetis ne tik aktualizuoja tarpukario laikotarpio istorijos tyrimus, bet taip pat yra svarbi šiandienos kultūrinių procesų dalis. Kauno modernizmo „perlams“ reikia atrasti vietą dabartinėje, sparčiai besikeičiančioje visuomenėje. Lygiai taip pat, kalbant apie istorinę kurortų aplinką, reikia paminėti faktą, jog didžioji dalis išlikusių architektūros objektų yra mediniai. Dėl šios priežasties būtina akcentuoti šios statybinės medžiagos trapumo aspektą ir būtinus paveldosauginius sprendimus. Juk šiandieniame pasaulyje nenumaldomai auga poilsinių veiklų poreikiai, kurie lemia (neretai skausmingus) istoriškai susiklosčiusios fizinės aplinkos praradimus. Manau, kad mėginama atgaivinti kurortų plėtros vizija turi tiek pat atliepti šiandienos poilsiautojų poreikius, kiek ir privalo būti jautri autentiškai aplinkai. Savitą charakterį galima tęsti naudojant tradicinę statybinę medžiagą – medį, projektuoti, atsižvelgiant į tarpukariu susiklosčiusį natūralios gamtos ir pastatų santykį, taip pat ir aukštingumą bei, vizualine prasme, išlaikyti vilų charakterį, kurioms būdingos terasos, verandos, balkonai ir kiti elementai, suteikiantys pastatui lengvumo ir šviesos.
Tarpukariu klestėjusiuose Kauno kurortuose šiandien dar galima atrasti įdomios poilsiui ir gydymui pritaikytos architektūros, pavyzdžiui, 1932 metais architekto Romano Steikūno projektuota Raudonojo Kryžiaus tuberkuliozės sanatorija Panemunėje (dab. Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė), 1935 metais inžinieriaus Prano Valiukėno statyta ir šiuo metu puikiai restauruota gydytojo, Lietuvos kariuomenės brigados generolo Prano Vaiciuškos vila ar 1935 metais inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektuota vila bankininkui A. Vaitkevičiui ir kt. Nemanau, kad būtų teisinga sakyti, jog ji buvo išskirtinė tarptautiniame kontekste, lygiai kaip ir teigti, kad Lietuvos tarpukario kurortų architektūra nepraturtino erdvinės aplinkos įvairovės unikaliomis estetinėmis interpretacijomis. Čia reikėtų pasakyti, kad savo vizualine raiška ji yra artima to meto Europos moderniosios architektūros tradicijai, o tipologija turi daug ryšių su bendraeuropinėmis poilsio kultūros tendencijomis. Sanatorijos, gydyklos, vilos, restoranai, kurhauzai ir kiti panašūs pastatai nuo XIX amžiaus statyti ne tik moderniuose Europos šalių kurortuose, bet ir Amerikoje.
Kalbant apie stilistinius bruožus, pažymėtina, kad XX amžiaus pradžioje šalyje palaipsniui pradėjo formuotis nauja, supaprastinta architektūrinė estetika. Kurortuose su istorizmu susijusios formos buvo keičiamos modernų pasaulį įkūnijančiais pavidalais. Lietuvos tarpukario rekreacinėse vietovėse, ypač nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios, ankstesnio laikotarpio pastatų dekoratyvumas įgijo tautinės romantikos bruožų, į architektūrinį pasaulį atkeliavusių iš bendrojo to meto politinio konteksto, nes „tautinis stilius“ buvo vertinamas veikiau ne kaip architektūrinis, bet kaip kultūrinis projektas, glaudžiai susijęs su naujosios valstybės siekiu sustiprinti savo vaidmenį kultūros srityje.
Parodoje Kauno tarpukario kurortai pristatyti tarsi dviem, gana skirtingais aspektais. Viena vertus, parodos lankytojai galėjo susipažinti su įvairiais brėžiniais, pateikiančiais tikslią ir objektyvią informaciją. Kita vertus, ją papildė senų fotografijų reprodukcijos, įamžinusios to meto poilsiautojus, kasdienį kurortų gyvenimą ir pagaliau – asmeninių gyvenimų akimirkas. Ar tai sąmoningas sprendimas? Kokius pasakojimus kuria toks sugretinimas?
Parodoje pristatytas modernaus kurorto reiškinys tarpukariu per pakaunės rekreacinio arealo pavyzdį. Juolab, kad didžiausia pramogų ir sveikatingumo židinių koncentracija tarpukario Lietuvoje telkėsi aplink to meto laikinąją sostinę. Informacijos apie tai galima rasti įvairiuose šaltiniuose – archyvinėje medžiagoje, teritorijų planuose, pastatų brėžiniuose, tarpukario periodinės spaudos fragmentuose, fotografijose. Vis tik, rengiant parodą pagrindinis tikslas buvo turinys, padiktavęs ekspozicijos priemones. Jomis siekta atskleisti tarpukario Kauno kurortų fenomeną kaip modernėjančios visuomenės reiškinį ir išryškinti architektūrinius miestietiškėjimo ženklus viešojoje ir privačioje erdvėje. Tai kurortiniam laisvalaikiui, gydymui (reabilitacijai) ir gyvenimui pritaikyti bei naujai pastatyti vasarnamiai, vilos, kurhauzai, restoranai, sanatorijos, gydyklos, prekybinės paskirties objektai (kioskai), viešoji infrastruktūra (maudyklos, paviljonai). Juk fizinė aplinka byloja apie tai, kaip keičiantis tradicinei mąstysenai, praturtinant kasdienį gyvenimą naujomis veiklos formomis, ypač susijusiomis su poilsiu, pramogomis ir sveikatinimu, plečiasi architektūros formų ir tipų įvairovė, pritaikyta besiilsinčiam žmogui. Taigi, architektūra, viešoji erdvė – parkai, alėjos, pakrantės, paplūdimiai – ir žmonių gyvenimas toje aplinkoje rekonstruoja kurorto aplinką, leidžia suvokti, ką tuo metu reiškė modernus laisvalaikis bei kurortas, kokios veiklų subtilybės tai atspindėjo ir kokios infrastruktūros reikėjo šiems poreikiams išpildyti.
Šiandien Kaunas vėl bando „atsigręžti“ į upes. Tačiau šie bandymai vis dar atrodo pavieniai ir iš esmės nekeičia nei miesto veido, nei jo gyventojų įpročių. Ko trūksta, kad Kauną vėl galėtume laikyti upių miestu? Ar pasiekti šį tikslą trukdo, lyginant su tarpukariu, sunykusi laivyba, infrastruktūra, ar labiau sociokultūrinis kontekstas?
Tarpukariu Lietuvos kurortuose išryškėjusi funkcinių poreikių įvairovė atsispindėjo ir miestovaizdžio raidoje. Urbanistinė poilsio erdvė, ypač po 1932-ųjų metų, pradėta sieti su žmogaus poreikių (gyvybinių, gamybinių, prekybinių ir kt.) tenkinimu. Todėl ir kurortų ar poilsio vietų prie upių vystymasis turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kurio metu asmens poreikiai (šiuo atveju – rekreaciniai) nulemia architektūrines‑urbanistines formas, tarp kurių susiformuoja saviti santykiai, darantys įtaką tolesnei jų raidai. Kaip tarpukariu, taip ir dabar, žmogaus poreikių tenkinimas nėra nuspręstas tik jo paties, bet stipriai paveiktas sociokultūrinių, o dar labiau – sociopolitinių aplinkybių. Visa kita yra tik priemonės. Nuoširdžiai tikiu, kad vienas iš puikių precedentų joms kurti galėtų nutikti 2022 metais, jei Kaunui būtų suteiktas Europos kultūros sostinės statusas. Šis projektas, kuriamas pačių kauniečių, yra puiki galimybė pasiūlyti miestui, šaliai ir visai Europai tai, ko trūksta, jog Kauną galėtume laikyti upių miestu – matomumą, strategiją ir scenarijų, kaip sutelkti įvairias bendruomenes, menininkus, atkreipti savivaldos atstovų dėmesį bei organizuoti „atgręžimą“ į upes.
Ačiū už pokalbį!