Architektūra

Kaip atrodys Kauno Vienybės aikštė, buvo galima daugiau sužinoti iš viename dienraščių išspausdinto interviu su projekto autoriais. Idėjos pristatytos, tikslai ir užmojai platūs, bet įgyvendinimas tikriausiai bus diskutuotinos kokybės, kadangi pagrindinio pastato – „Pramprojekto“ pateikiamos vizualizacijos atrodo kur kas blogiau, nei situacija, buvusi iki rekonstrukcijos, o, kaip žinome, neretai vizualizacijos būna geresnės už pabaigtą projektą, tad kažko per daug tikėtis nebėra ir prasmės. Visuomenę bandoma sudominti pigiais triukais, tokiais kaip miestiečius pradžiuginsiantis fontanas, bet mano širdis džiaugtis neskuba.

Iš kur viskas atsirado

Dabartinė Vienybės aikštė buvo numatyta jau 1847 metais parengtame naujamiesčio plane, kartu su dabartine aikšte palei Muzikinį teatrą ir Miesto sodą bei Nepriklausomybės aikštę. Tarpukariu aikštės kultūrinė ir funkcinė koncentracija pasislinko į šiaurės vakarų plokštumą, kurią įprasmino Vytauto Didžiojo karo muziejus ir suformuotas nepriklausomybės panteonas. Po karo sugriuvus keliems svarbiems pastatams senojoje šiaurinėje aikštės plokštumoje, vėl bandyta politiškai ir kultūriškai pakeisti aikštės konfigūraciją. 1960 metais V. Stauskui ir S. Bartusevičiui parengus projektą, netrukus prasidėjo naujo visuomeniniu centru turėjusio tapti urbanistinio ansamblio formavimas. Dabar renovuojamą plokštumą apribojo 1965 metais užbaigtas „Pramprojekto“ pastatas (arch. A. Sprindys ir V. Stauskas) bei jau nepriklausomybės laikais perdarytas (jei atvirai, tai arch. J. Audėjaičio ir R. Giedraičio sugadintas) „Miestprojekto“ pastatas, užbaigtas dar 1975 metais, kurio architektas – taip pat A. Sprindys.

Sovietinės urbanistikos kokybė

Pokariu vyravus perdėtai monumentaliam „stalinizmui“, vėliau architektūrinė srovė pasikeitė. Matyt, reikia padėkoti visoms įmanomoms metafizinėms jėgoms, kad Vienybės (tada Janonio) aikštės rekonstrukcija prasidėjo ne iškart po karo, pvz., kokiais 1955 metais. Tada būtume turėję perdėtai monumentalų ir mastelio požiūriu gigantomanišką, visiškai mūsų karo muziejų suniveliuojantį kompleksą, su daugybe penkiakampių ir kūjų bei pjautuvų kompozicijų pastato triglifuose ir metopose. Kita vertus, nors klasikines ir neskoningai naudotas formas architektūroje pakeitė modernesnės, vis dėlto gigantomanijos pavyzdžių nebuvo išvengta per visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Neseniai teko aplankyti Marijampolę, jos centrinę aikštę, kurios urbanistika tiesiog bylojo apie tą sovietinę propagandą visų mokslo ir literatūros kūrinių įžangose, privalomas Lenino raštų citatas ir kitus aspektus. Reikia pripažinti, kad nepataisė Marijampolės centrinės dalies ir šiuolaikinė nepriklausomas Lietuvos „paminklomanija“. Vien jau ko vertas pagrindinis monumentas.

Tuo tarpu Kaune, Vienybės aikštėje, tyčia ar netyčia, bet buvo sukurta nebloga urbanistika ir architektūra, kurios ideologine negalėtum pavadinti nei dėl tų keturių stelų, nei dėl Lenino paminklo, kurio man gyvai matyti neteko, bet, kiek leidžia fotofiksacijos ir asmeninė vaizduotė, įsivaizdavau, kad Vladimiras Iljičius turėjo jaustis pakankamai vienišas ir iš dalies nuolat slegiamas Kristaus Prisikėlimo bažnyčios, kuri anuomet buvo fabrikas, bet, matyt, ir pats Leninas suprato to reiškinio laikinumą, svorio.

Taigi, sovietmečiu Vienybės aikštės projektas pasiekė neblogą integralumo lygį, visai įdomiai papildydamas miesto audinį kokybiškai nauja pokario modernizmo estetika. Dabar galima ginčytis dėl įvairių niuansų: keleto nugriautų pastatų, erdvę skiriančios gatvės nebuvimo ir taip toliau, bet tenka pripažinti, kad tiek urbanistinis, tiek architektūrinis lygmuo atspindėjo ne tik socialistinį, bet ir, žvelgiant į Vakarų pasaulio architektūrą, apskritai to meto architektūrinį kontekstą. Čia išvengta ir homogeniško planavimo, išlaikyta Kaunui taip būdinga tapybiškos urbanistikos kokybė, kurią pamažu paveldosaugininkai nori suniveliuoti lygindami stogo ir „raudonąsias“ linijas.

Rekonstrukcijos poreikis

Kaip ir minėta, 2003–2004 metais buvo atlikta „Miestprojekto“ pastato rekonstrukcija. Asketiškas langų juostas ir puikų vidinį atriumą pakeitė „slick tech“ architektūrinei srovei būdingi blizgančio stiklo fasadai. Pastatas prarado veidą... Jei sovietinio modernizmo estetika turėjo tam tikrą istoriškumo dimensiją ir geriau įsiliejo į tarpukariu susiformavusį Kauno centro architektūrinį audinį, tai naujoji estetika labiau atitiko verslo poreikius, tačiau kaip XXI amžiaus pastatas, jis tapo beverčiu. Tos pačios rekonstrukcijos metu dalis Vienybės aikštės tapo automobilių stovėjimo aikštele.

Galima daryti išvadą, kad aikštė miesto centre prarado savo tapatumą (jei kalbėsime būtent apie šiaurės vakarinę plokštumą, nes karo muziejaus skveras neabejotinai yra paveikus ir socialiai gyvas urbanistinis organizmas) bei tapo praeinama nesaikingo pločio gatve tarp V. Putvinskio ir S. Daukanto gatvių. Todėl tapatumo sukūrimas lyg ir tapo būtinas. Ir iki dabar būta planų sutvarkyti Vienybės aikštę ir išspręsti automobilių statymo miesto centre problemą, bet realūs projektavimo ir statybos darbai neprasidėjo iki šios akimirkos. Atrodo, viskas turėtų būti gerai – žinoma statybų kompanija apsiima įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, atnaujinti pastatus, juose sukurti darbo erdvę kauniečiams ir taip prisidėti prie miesto ekonominės gerovės kėlimo.

Ir nors apgadinto „Miestprojekto“ ir „Pramprojekto“ sinergija atrodė neblogai ir kokybiniu aspektu buvo netgi neblogas savo laikmečio ženklas, tačiau aš ir pats tikėjau, kad šiai vietai visgi reikėtų kažko kito, kažko, kas už J. Zikaro „Laisvės“ angelo sakytų, jog ateitis atėjo ir už tą laisvą Lietuvą tiek kraujo lieta ne veltui. Norėjosi tokios architektūros, kuri dar pakankamai ilgai sakytų, kad ateitis atėjo šiandien. Deja, esami pastatai šios kokybės neturi.

Vizualizacijos

Iš pradžių projekto vykdytojas pateikė piešinukus su įdomiais dideliais korėtais langais. Man patiko, kad piešinuke buvo taip pabrėžtas transparentiškumas – pastatas buvo toks aiškus, suvokiamas, permatomas. Vargu ar tai buvo galima įvardyti ateitimi, apie kurią neseniai kalbėjau, tačiau tikrai ne visada gerai architektūrai būtini neišsenkantys piniginiai resursai, o va talento reikia begalinio. Juk architektūra ir urbanistika vertę įgyja ne tik savo laikmečiu, bet ir istorijos kontinuume, kai aiškiai galime palyginti naują pastatą ne tik su kontekstu, į kurį jį įterpiame, bet ir su kontekstu, kuris aplink jį atsiras vėliau. Taigi pirmųjų „Pramprojekto“ vizualizacijų nesmerkiau.

Tačiau šiuo metu yra pasirodžiusios naujos vizualizacijos. Panašu, kad neliko nei korėtumo, nei transparentiškumo. Iš to, ką pamačiau, man pasirodė, kad A. Sprindžio „Pramprojektas“ buvo pakeistas kokiu nors tipiniu serijiniu daugiabučiu, greičiau bendrabučiu, kurio korpusas, atsuktas į aikštę, neturi balkonų, nes jie, matyt, kitoje pusėje, kad džiūstančių skalbinių neišteptų pravažiuojančių automobilių teršalai.

Suprantama, pritaikyti pastatą naujai funkcijai nelengva, juk „Pramprojekto“ vidinės erdvės pakankamai nykios ir klaidžios – moraliai pasenusios. Bet argi ne geriau būtų buvę rekonstrukciją, bent jau išorės, grįsti autentiškumo siekiu? Juk „Pramprojektas“ nebuvo blogas pastatas. Tad kam jį sugadinti ta vientisa balta spalva, taip išdarkant ir proporcijas, ir apskritai visa kita? Kam daryti prasčiau, kai galima visai nieko nedaryti? Vėl prisiminkime: gerai, kad prie Vienybės aikštės sovietmečiu nagų neprikišo socialistinio realizmo kūrėjai.

Fontanas ir įveiklintas pirmas aukštas kažin ar sugebės kompensuoti architektūrinį nykumą ir urbanistinį miegamojo rajono įspūdį. Galbūt šių laikų kontekste ir pats „Pramprojektas“ atrodė nykokas, na, bet jis bent jau turėjo tą istorinę dedamąją, su kuria buvo galima pasielgti tikrai kur kas išradingiau. Šioje vietoje pagrįstai norėtųsi ir architektūrinės kokybės, galbūt netgi įdomaus eksperimento, ne vien tik funkcionalumo. Bet tai pasiekti galima tik esant dideliam viešumui, įsiklausant į daugelio suinteresuotų profesionalų, bendruomenės ir kitų žmonių idėjas. Čia viešumo trūko. Pagaliau juk pastatas yra ne autoriaus kūrinys, o veikiau suvoktas kontekstas – suprasti šiandienos ir rytdienos poreikiai, suprastas kultūrinis, socialinis ir ekonominis fonas. Tuo tarpu čia galime matyti, kad autoriai puikiai suprato, kokį biudžetą jiems suformavo užsakovas.

Ateitis

Yra žinoma, kad netgi Kauno tarpukario architektūra, kurią mes siūlome pasauliui kaip unikalią paveldo vertybę, amžininkų buvo suvokiama prieštaringai. Kauno modernizmas nebuvo nei tarp lyderiaujančių savo modernumu vietovių, nei aiškiai laikėsi tradicinės architektūros kanonų. Tik laikas ir pasikeitęs supratimas suteikė tai architektūrai vertę, ji tapo vertinga ne kaip grynas savo laikmečio artefaktas, bet veikiau kaip fenomenalus procesas, numatęs, koks naujovės ir tradicijos santykis bus laikomas pavyzdiniu ateityje.

Galbūt ir mūsų ateitis bus tokia, kai žmonės suvoks vizualinio ir materialaus pasaulio beprasmybę, ims domėtis tik abstrakčiomis filosofinėmis sąvokomis ir visuotiniu siekiu vietoje dabar esančios materialinės gerovės ir apsirūpinimo taps noras atskleisti pasaulio ir gyvenimo prasmę. Galbūt tada santūrus požiūris į architektūros estetinę kokybę bus vertinamas teigiamai ir ateities žmonės sakys, kad 2017–2018 metų kauniečiai jau tada suprato, jog materialioji estetika neturi prasmės. Panašiai, matyt, pasakytų ir G. V. F. Hėgelis. Ir būtų teisus.