Rss Facebook
2017
Gruodis
18
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Medinis Kaunas: Žemųjų Šančių fenomenas  1

Laura Rimkutė
www.kamane.lt, 2014-12-01
Namas Vokiečių g. 24

Atskiri istoriniai priemiesčiai savo mediniais namais nuo XX a. pirmosios pusės formuoja Kauno veidą. Kiekvienas priemiestis turi tam tikrą vyraujantį medinių namų tipą, kurį nulėmė socialinės sąlygos, kultūrinės tradicijos, vietovės urbanistinė sankloda. Pavyzdžiui, Panemunėje gausu vasarnamių, kuriuose Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu poilsiaudavo visuomenės elitas. Vilų kompoziciją papuošdavo bokšteliai, terasos, balkonai, įvairios formos prieangiai. Žaliakalnyje dėl pasiturinčio sluoksnio gyventojų įnorių, namai išsiskiria įmantriu dekoru, kuriam būdingi geometriniai ir liaudiški motyvai, modernesni  architektūriniai sprendimai.  Žemieji Šančiai ir Vilijampolė, kaip darbininkijos apgyventi priemiesčiai, išsiskiria konservatyviu statymo pobūdžiu – santūriomis pastatų architektūrinėmis formomis, kukliu elektiniu dekoru[1].

Visi šie rajonai ir priemiesčiai laikui bėgant įgavo charakteringų bruožų (skurdžių, darbininkų, elitinis, pramoninis ir t.t.). Tokios gyvenamosios vietos suformavo vietos gyventojų pasaulėžiūrą ir kultūrą. Tai ypač pastebima kalbant ne apie sovietmečiu pastatytus didžiulius daugiabučių mikrorajonus, bet apie senuosius, turinčius gilią istoriją, rajonus. Ne vienas kaunietis su arogancijos gaidele balse pasakys, kad jis gyvena Senamiestyje, ar kad visada liks Žaliakalnyje.

Vienas iš tokių, ypatingą statusą turinčių rajonų – Žemieji Šančiai.. Savaimingai besiklostantis rajono užstatymas nulėmė savitą gyventojų mentalitetą, tarpusavio santykius. Šančiai – Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais sparčiai augęs Kauno darbininkijos rajonas. Nuo panašaus profilio rajonų kitose valstybėse ar Lietuvos miestuose, Šančiai skyrėsi tuo, kad darbininkai gyveno higienos reikalavimų neatitinkančiuose daugiabučiuose, turėjo savo medinius namukus su žemės sklypeliais. Taip tik miestui būdingas darbininkų sluoksnis neatitrūko nuo žemdirbiško, lietuviško prado.

Žemuosiuose Šančiuose sunku rasti vieningų bruožų apjungiančių visus namus. Nors dauguma namų yra dviejų funkcinių tipų: sodybiniai (vienos šeimos) arba nuomojami. A. Juozapavičiaus prospekte dar yra specifinių geležinkeliečių ir kariškių namų.

Mediniai pastatai iki 1919 m.

Pastačius pirmąsias pramonės įmones, kuriantis tvirtovės pastatų kompleksui, plėtėsi Žemųjų Šančių priemiestis. Dėl Rusijos kolonizavimo ir asimiliacijos politikos iš miesto išstumti gyventojai kūrėsi šiame darbininkų ir kareivių priemiestyje. XIX a. pab. jau visą Nemuno kilpą užėmė medinių vienaaukščių gyvenamųjų namų kvartalai[2]. Patyrinėjus Kauno apskrities archyve saugomus medinių namų statybos projektus matoma tendencija, kad Tarpukariu daugelis senų namų buvo perstatyti, prie jų pristatyti priestatai arba žemės sklype atsirasdavęs  antras gyvenamas namas.

XX a. pr. prasidėjo gyvenamųjų namų statyba (yra išlikusių ir iki šių dienų). Iš dalies tai siejama su Sergėjumi Fanstiliu ir jo žemių išpardavinėjimu. Šiam dvarininkui priklausė Žemieji ir Aukštieji Šančiai, Petrašiūnai. Jo paties dvaras su oranžerija stovėjo Ringuvos gatvėje. Atsiradus finansiniams nesklandumams S. Fanstiliui išlaikyti tokį gausų kiekį žemės buvo sudėtinga, tad jis pradėjo ją pardavinėti. Žemės sklypai buvo pardavinėjami pagal pirkėjo finansines išgales. Taip susiklostė margas ir chaotiškas Žemųjų Šančių kraštovaizdis.

Iki Pirmosios Lietuvos Respublikos susikūrimo statytų ir išlikusių namų nėra daug. Šiandien dauguma jų modifikuoti panaudojant naujas medžiagas, pakeičiant namo tūrį. . Tačiau galima pastebėti pirmųjų dviejų XX a. dešimtmečių gyvenamųjų namų statybai būdingus bruožus. Pirmiausia dauguma namų ištęsti į ilgį ir yra dviejų butų ar net daugiau. Tai galima sieti su Lietuvos kaimo tradicija, kai namai buvo statomi iš ,,dviejų galų“. Dažniausiai viename gale įsikurdavo tėvai, o kitame – ūkį paveldėsiantis sūnus su šeima. Kita priežastis, kodėl tokie dvibučiai namai buvo statomi Žemuosiuose Šančiuose buvo ta, kad dauguma iš kaimo atvykusių geresnio gyvenimo ieškoti žmonių statėsi didesnius namus su perspektyva padėti savo šeimos nariams ir giminaičiams čia įsikurti. Bent jau taip pasakojo senieji Žemųjų Šančių gyventojai paklausus jų apie ryšį su šiuo rajonu.  Kai kuriems dvibučiams namams būdingi du skirtingi įėjimai. Kartais jie simetriški ir lygiagretūs, o kitais atvejais išryškėdavo savininkų originalumas:  įėjimai tapdavo nevienodi, taip namui suteikiant asimetrijos. Dar kitais atvejais į butus būdavo patenkama iš vienoje verandoje esančių dviejų durų. Kitais atvejais – iš kiemo pusės.

Visiems namams būdingas dvišlaitis stogas. Pasitaiko ir pusvalminis dvišlaitis stogas. Kai kuriuose namuose jis apdengtas skarda. Kiti jau sovietmečiu perdengti šiferiu.

Langų angos stačiakampės, kai kur dar yra išlikusios langinės. Jos kuklios, be dekoro elementų. Langų angos įvairaus dydžio.

Tie namai, kurie nėra iki šiol renovuoti, apkalti horizontaliai išdėstytomis lentelėmis. Namo cokoliui būdingas vertikalus lentelių apkalimas. Kai kurie namai apkalti mišriai. Nesant fasado suskaidymo apkalimu, namas sukelia mažesnio tūrio įspūdį.

Namas Vokiečių g. 24 pasirodė išskirtinis kukliame, iki 1919 metų statytų namų architektūrinės įvairovės, kontekste. Namas stačiakampio plano, su uždaru prieangiu, kuris pastatą dalina į dvi lygias simetriškas dalis. Antrame aukšte įrengtas mansardinis aukštas. Namą puošia drožinių juostos, kurios to laikmečio gyvenamiesiems namams nebuvo įprastas reiškinys. Prieangis puoštas drožinių juostomis, o langams būdingas smulkus skaidymas. Pastogėje esančios drožinių eilės panašios į juostas ant medinių carinio laikotarpio kareivinių ir geležinkeliečių namų.

 

Mediniai namai iki 1940 m.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Kaunui tapus sostine, prasidėjo naujas, jau lietuviškos tarpukarinės architektūros bruožų persmelktas, statybų etapas. Jis šiek tiek atsispindi ir Žemųjų Šančių architektūroje.

Per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį buvo pastatyta daug naujų namų, jų forma ir architektūra darėsi vis įmantresnė. Nors Žemuosiuose Šančiuose nėra daug lietuviško modernistinio racionalizmo apraiškų kaip kituose Kauno gyvenamųjų namų rajonuose, tačiau čia ryškūs viduriniojo miesto gyventojų sluoksnio gyvenamųjų namų statybos bruožai. Nors tuo metu Kaune jau paplito mūrinė gyvenamųjų namų statyba, tačiau čia išlieka vietinė statybos medžiaga – medis.

Stebint 1920 – 1940 m. pastatytus namus pirmiausia į akis krinta sudėtingesnė jų tūrio konfiguracija. Carinės Rusijos laikotarpiu statytus kuklius, vienaaukščius, pirmiausia funkcionalius namus, pakeičia įmantresnes formas įgaunantys pastatai. Nors šiuo laiku tebebuvo statomi tradiciniai vienbučiai ir pailgo plano dvibučiai namai, bet jų architektūriniai sprendimai kur kas modernesni nei ankstesniųjų. Namai dažnai statomi jau 1,5 aukšto su mezoninu. Įėjimui į antrą aukštą rengtos laiptinės ne tik viduje, bet ir namo išorėje. Taip namas įgaudavo asimetrijos.

Namų stogai tapo įvairesni. Be tradicinio dvišlaičio stogo, jau atsiranda ir laužyto stogo forma. Taip pat galima pamatyti ir keturšlaičių stogų..

Kai kur dar yra išlikusių namų su ryškiais puošybos elementais. Tai Sodų g. 78 ir Sodų g. 88 esantys namai, kurie yra pailgo stačiakampio plano dvibučiai, pastogėse puošti drožinių juostomis. Tačiau šie drožiniai jau būdingi lietuviškajai tradicijai, turi istorizmo architektūros bruožų. Jie kuklesni nei carinės Rusijos laikais pastatyti pastatai . Sodų g. 78 namo langus puošia drožinėtos langinės ir apylangės. Tokių elementų Žemuosiuose Šančiuose be minėtųjų beveik nebėra išlikę.

Verandų langai smulkaus skaidymo rėmais, kartais įstiklinti spalvotais stiklais. Tiek nuomojamuose, tiek sodybiniuose namuose virš į gatvę vedančių durų įrengti metaliniais ornamentais dekoruoti stogeliai.

Tarpukariu namai puikiai prisitaikė prie tankaus urbanistinio Žemųjų Šančių gatvių tinklo. Gatvių sankryžose pastatyti kampiniai namai. Namo Vokiečių g. 65 statybos projekte nurodyta, kad planuojama jame įrengti kepyklas. Matoma tendencija, kad šie namai pastatyti prie pat gatvės tiek Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, tiek sovietmečiu virsdavo krautuvėlėmis ar kitos viešos paskirties objektais. Be to šie namai yra ryškus miestiečio namo pavyzdys.  Sodybinis namas sklype dažniausiai stovi kiek toliau nuo gatvės, aptvertas tvora. Tuo tarpu miestiečio namas labai arti šaligatvio. Taip patogiau pastatą panaudoti komercinėms reikmėms.

Pirmosios Lietuvos Respublikos metu pastatytų namų daugiausia yra 4 – ajame dešimtmetyje. Būtent tada matomas ženklus statybos suaktyvėjimas[3]. Tad ir Žemuosiuose Šančiuose statybos darbai įgavo pagreitį. Tačiau šiuo laikotarpiu išryškėja tam tikri esminiai statybų skirtumai, kuriuos reikėtų aptarti plačiau.

Dauguma ketvirtajame dešimtmetyje pastatytų namų – nuomojami namai. Tai keturių ar daugiau butų turintys namai. Kai kurie mediniai daugiabučiai savo butų skaičiumi ne ką atsiliko nuo vėliau, pokario metais, statytų mūro dviaukščių daugiabučių. Šie namai pailgo plano, dviaukščiai. Jiems būdinga langų gausa ir kuklus dekoras. Namai apkalti horizontaliai išdėstytomis lentelėmis, Kranto al. 47 esantis namas pagražintas cokolio bei tarp aukštų esančios juostos vertikaliu apkalimu. Šio namo centre esančios pagrindinės namo durys ir virš jų – antro aukšto balkonėlio durys skaido fasadą į dvi lygias dalis, todėl pastatas įgauna simetriškumą. Abiejuose dalyse ritmiškai išdėstyta po keturis langus. Ant stogo įrengti Tarpukario laikotarpiui būdingi du trikampiai švieslangiai. . Antrame aukšte esančios durys leidžia spėti, kad name būta ir balkono kuris turbūt suiro ir nebuvo atstatytas. Populiariausi nuomojami namai – keturbučiai. Tai dviaukščiai, stačiakampio plano namai. Jų stogas jau ne visada dvišlaitis, pasitaiko ir plokščios formos. Dauguma jų apkalti horizontaliomis lentelėmis. Dekoro požiūriu šiuos namus galima skirstyti į du variantus: su balkonais ir be jų. Pirmieji vizualiai atrodo labai kuklūs, paprasti, vienas į kitą panašūs namai. O antrosios grupės nuomojami namai, nors ir panašūs savo architektūrine forma, tačiau balkonų puošybos elementai suteikia jiems išskirtinumo ir grakštumo. Balkonai puošti ažūrinėmis metalo arba medinėmis tvorelėmis. Jiems būdingi tautinių elementų motyvai (kokie?). Balkonai būdavo komponuojami antrame aukšte, pagrindiniame fasade simetriškai. Tokiu būdu namai įgaudavo grakštumo. Kituose namuose balkonai būdavo komponuojami nesilaikant simetrijos principų, pvz įtaisant vieną šoniniame fasade.

Kartais pasitaiko architektūrinių sprendimų nebūdingų šiam rajonui. Pvz, namo Vokiečių g. 26 laiptinę puošia įmantrus langas, primenantis vitražą. Namo Sodų g. 50 viršų puošia laiptuotas frontonas su apskritu švieslangiu, kuris nebūdingas kukliai Žemųjų Šančių medinei architektūrai. Tokie stilistiniai elementai rodo, kad architektų išmonė kūrėsi ne tik prabangiuose Kauno rajonuose, bet ir kukliuose Žemuosiuose Šančiuose.

Kai kurie Žemuosiuose Šančiuose pastatyti namai nepasikeitė nuo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio. Namas Švedų g. 5 puikus sodybinio dvibučio pavyzdys. Namas apkaltas horizontaliomis lentelėmis, o viršutinė dalis nuo stogo iki langų vertikaliomis. Toks apkalimas būdingas Žemųjų Šančių architektūrai. Namą į dvi lygias dalis skaido dvejos vienodos durys su ovalo formos langais. Mezoninas su balkonėliu puoštu metaline tvorele. Stogas pusvalminis dvišlaitis, apdengtas tarpukario laikotarpiui būdinga danga – skarda. Langai puošti langinėmis. Išskyrus plastikinėmis lentelėmis apkaltą mezoniną, namas išlaikė savo pradinį variantą, kuris buvo numatytas projekte.

Urbanistikos ir vietinių gyventojų mentaliteto sąryšis

Atlikus natūrinius Žemųjų Šančių pastatų tyrimus paaiškėjo, kad architektūrinės-urbanistinės struktūros turi itin glaudžią sąveiką su vietinės gyvensenos ypatumais.

Nuo pat tarpukario priemiesčio urbanistiniam išplanavimui nebuvo skirtas tinkamas dėmesys, taip pat nebuvo skiriama pakankamai lėšų gatvių tvarkymui, apšvietimui. Todėl Žemieji Šančiai asocijavosi su prastesne gyvenimui miesto dalimi. Sovietmečiu, sparčiai daugėjant gyventojų, priemiestis buvo maksimaliai apgyvendintas namuose įrengiant papildomus butus, tankinant gyvenamąją statybą (ūkinės paskirties pastatus paverčiant gyvenamaisiais, dažnai be jokių patogumų – vandentiekio ir kanalizacijos, centrinio šildymo), todėl naujų blokinių daugiabučių kontekste rajono įvaizdis išliko skurdus.

Daugelis tarpukariu pastatytų namų susidėvėję, neremontuojami, kai kurie medinukai griūvantys, kiti, turintys kelis savininkus ir remontuojami pagal kiekvieno jų išmonę ir finansines galimybes, atrodo neestetiškai ir primena ,,kregždžių lizdus“. ,,Prastesnis“ Žemųjų Šančių įvaizdis miesto kontekste padarė įtaką gyventojų mentalitetui. Laikomi darbininkijos sluoksnio atstovais, šančiškiai tapo uždaresni, labiau priklausomi savai Žemųjų Šančių bendruomenei, bet ne Kauno miestui. Kalbantis su vietiniais gyventojais,  viena  respondentė pabrėžė, kad šančiškiai yra aršesni, mokantys pakovoti už save, visada pasirengę ginti savo artimuosius. Neveltui epitetas ,,šančiovskas“ turi dvigubą reikšmę: pats šančiškis juo save priskiria Žemųjų Šančių bendruomenei ir didžiuojasi, o likę miestiečiai, pusiau juokais, pusiau rimtai šiuo epitetu apibūdina Žemųjų Šančių gyventoją kaip žemesnio socialinio sluoksnio, žemesnės kultūros atstovą. Žemieji Šančiai pagarsėję muštynėmis, turi prastą reputaciją. Respondentė paaiškino, kad tai yra natūralu ir jiems priimtina. Šančiškiai nemėgsta į savo rajoną įsileisti svetimų, todėl vietiniai vaikinai taip saugo savo gyvenamosios vietos privatumą.  

Daugelis Žemųjų Šančių gatvių yra neilgos. Vienoje gatvėje gyvenantys žmonės puikiai vienas kitą pažįsta, jie sudaro kaip atskirą, artimą bendruomenę. Rengia iškylas, švenčia kartu šventes ir pan. Nereglamentuotas gatvelių išsidėstymas nulėmė bendruomeniškumą, apjungė svetimas šeimas į bendruomenę, kurios jungtimi tapo ne institucija, bet urbanistinė struktūra.

Gyvenamųjų namų sklypų išsidėstymas taip pat padarė didelę įtaką gyvensenai. Dar XIX a. pab. – XX a. pr. S. Fanstilio pardavinėti nedideli žemės sklypai, nulėmė, kad gyvenamieji namai buvo statomi labai arti vienas kito. Kai kur kaimyninių sklypų ribos net neatskirtos tvoromis, todėl tampa nesunku girdėti ir matyti, kas vyksta kaimyniniame kieme. O kai kuriuose gatvėse namai taip arti vienas kito, kad galima pro langą matyti, kas vyksta gretimame name. Vietinės, viduriniosios kartos gyventojos pabrėžė, kad tai  netrukdo, kad jos tiesiog nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta pas kaimynus, gandų neskleidžia, nes visiems tai savaime suprantama. Negana to, kaimynai visada pasiruošę pagelbėti vienas kitam. Šančiškiai neslepia savo privataus gyvenimo nuo kaimynų. Toks gyvenimo būdas jau nebebūdingas miestietiškai gyvensenai. Nors daugiabučiuose gyvenančius žmones nuo kaimynų skiria tik plona siena, dėl nuolatinės gyventojų kaitos (butai parduodami, nuomojami, savininkai ir nuomininkai keičiasi nuolat), kaimynai dažnai vienas kito nepažįsta ir visiškai nekreipia dėmesio, kas vyksta už sienos. Tuo tarpu Žemųjų Šančių gyventojams vis dar būdingas ,,dalyvavimas“ kaimynų gyvenime.

Privataus sklypo turėjimas nulėmė tai, kad šančiškiai ko gero iš visų Kauno gyventojų mažiausiai nutolę nuo kaimiškos gyvensenos - beveik   prie kiekvieno privataus namo yra žemės. Vyresni gyventojai pasakoja, kad daugelis šančiškių sovietmečiu laikydavo naminius gyvulius, paukščius, beveik kiekvienoje gatvėje kažkas turėdavo bent vieną karvę, buvo veisiami sodai, auginamos daržovės. Net vidutinio amžiaus šančiškiai, visą gyvenimą pragyvenę mieste, žino ką reiškia kaimiškas gyvenimas. Todėl ir dabar daugelis turi nedidelius daržus, šiltanamius, kieme laiko šunelį ar katę.

Kadangi Žemuosiuos Šančiuose nuo pat XIX a. pab. aktyviai plėtojosi pramonė, čia susiformavo savotiška agrarinės (ikikolūkinio kaimo) sanklodos atmaina, kai vienuose namuose gyvendavo net kelios kartos . Neretai tėvams dirbant fabrikuose, užaugę vaikai taip pat ten įsidarbindavo, kartu likdami gyventi tėvų namuose.

Apibendrinant galima teigti, kad beveik pačiame Kauno miesto centre, vaizdingoje Nemuno kilpoje susiformavo ypatingas priemiestis. Specifniai istoriniai ir urbanistiniai - architektūriniai veiksniai nulėmė savitą Žemųjų Šančių materialųjį ir nematerialųjį vaizdą. XXI a. sparčiai plečiantis miestams, kylant moderniems pastatams, Žemieji Šančiai atrodo lyg kaimas miesto centre, turintis savo uždarą bendruomenę, kaimiškos gyvensenos liekanas ir savo specifinį ,,šančiovsko“ mentalitetą.

 

[1] Laužinskaitė A., Kauno medinės architektūros paveldo vertybės, Urbanistika ir architektūra, XXIII tomas, Nr. 3, Vilnius, 1999. p. 132 – 133.

[2] Laužinskaitė A., Kauno medinės architektūros paveldo vertybės, Urbanistika ir architektūra, XXIII tomas, Nr. 3, Vilnius, 1999. p. 132.

[3] Kauno architektūra, p. 46


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*