Kauno centrinio knygyno laukia pokyčiai 5
Šį pavasarį Kaune įsižiebė karštos diskusijos dėl ilgus metus egzistuojančio Kauno centrinio knygyno likimo. Suinteresuotą visuomenės dalį išgąsdino tai, kad knygynas po numatomos privatizacijos bus sunaikintas, kaip ir kitos viešosios paskirties vietos – kavinė „Tulpė“, restoranas „Versalis“, prekybos centras „Merkurijus“ ir kiti. O kadangi į tai įsivėlė ir Kauno politikai, skandalo atgarsiai pasiekė spaudą. Nors šioje istorijoje gausu politinių peripetijų, tačiau pabandysiu nuo jų atsiriboti ir pažvelgti paveldosauginiu požiūriu.
1953 m. adresu Laisvės al. 81 išdygo architektų Algimanto Mikėno ir Marijos Matušakaitės suprojektuotas gyvenamasis namas su knygyno funkcija pirmame aukšte. 1956 m. čia ir įsikūrė Kauno centrinis knygynas, gyvuojantis iki pat šių dienų. Per daugiau nei pusšimtį metų trunkančią egzistenciją jis sukaupė nemažai vertingų savybių, dėl kurių buvo įtrauktas į kultūros paveldo vertybių registrą. Pirmiausia pastatas turi neabejotiną architektūrinę vertę. Tai – „socialistinio realizmo“ stiliaus pastatas, kurio fasadas, atgręžtas į Laisvės alėją, pasižymi puošnumu. Jis dengtas akmens plokštėmis ir puoštas originaliais rusvos ir žalsvos spalvų keramiko Jono Mikėno lipdiniais. Karnizas, laiptinių langus rėminantys piliastrai su segmentiniu frontonėliu, centrinės dalies per tris aukštus besitęsiantys langų apvadai sudaro originalią dekoratyvinę viršutinės fasado dalies kompoziciją. Pirmame aukšte – plačios langų vitrinos bei dekoratyvūs metalo vartai. Visi šie elementai sudaro darnią „socialistinio realizmo“ laikotarpio fasado kompozicinę visumą. Statinio kompozicija šiek tiek skiriasi nuo mieste vyraujančios šio laikotarpio architektūros[1]. Tuo pastatas išsiskiria iš likusios Kaune dominuojančios tarpukario modernizmo architektūros, tačiau kitaip, nei daugelis sovietinio laikotarpio „beveidžių“ masyvių pastatų, dera Laisvės alėjos architektūriniame fone.
Knygynas turi išlaikęs ir autentišką interjerą. Tiesa, jis nėra pirminis, o išlikęs po 1980–1983 m. rekonstrukcijos. Jame atsispindi devintojo dešimtmečio pradžios dizaino tendencijos. Taip pat išlikę nepakitę baldai, vitrinos, medinės lubų konstrukcijos su kesonais, autentiškas Liucijos Banaitienės sukurtas gobelenas[2]. Visa tai sudaro vėlyvojo sovietmečio interjero visumą ir turi meninę vertę.
Be meninės ir architektūrinės vertės, namas turi istorinę bei memorialinę vertę. Jame 1954–1963 m. gyveno kompozitorius, dirigentas ir dainininkas Juozas Indra. Apie tai byloja ant pastato esanti memorialinė lenta. O pačiame knygyne devintajame dešimtmetyje, prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, vykdavo įvairūs viešai neskelbti menininkų susibūrimai. Juos yra organizavę žurnalistas ir rašytojas Antanas Gustaitis, poetas Bernardas Brazdžionis. Visa tai rodo, kad pastatas turi neabejotiną kultūrinę vertę. Be to, pastatas yra įtrauktas į Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių registrą. Išlikusi pirminė funkcija jį daro dar vertingesnį. Tai ne toks jau dažnas atvejis, kalbant apie pastatus, kurie turi ilgesnę nei 50 metų istoriją. Kaune yra išlikę tik keletas tokio pobūdžio pastatų. Laisvės alėjoje esanti „Spurginė“, išlaikiusi savo autentiškumą ir net personalą, vis dar nesiskundžia klientų trūkumu. Taip pat pasitvirtino ir kino teatro „Romuva“ autentiškumo išlaikymas. Nors šis kino teatras jau negali prilygti naujiems komerciniams kino teatrams, tačiau čia rodomi įvairių kino festivalių filmai sutraukia nemažai žiūrovų. „Romuvai“ taip pat buvo iškilęs pavojus būti privatizuotai, tačiau pasipriešinus kauniečiams kino teatras tapo biudžetine Kauno miesto įstaiga, sutraukiančia kultūrinių renginių dalyvius bei nostalgiją šiam kino teatrui jaučiančius kauniečius. Centrinis knygynas taip pat išsiskiria savo nekomerciškumu. Jame galima įsigyti knygų, kurių neplatina didieji knygynai, tad jis tampa labai svarbus rašytojams ir kitiems kūrėjams.
Todėl kyla klausimas, kodėl norima vieną iš kauniečių mėgstamų ir šiltus prisiminimus keliančių vietų privatizuoti ir taip pažeisti autentiškumą? Centrinis knygynas gali tapti tik dar vienu atsiminimu.
Prieš kelerius metus privatizacija pasiglemžė Vilniaus centrinį knygyną. Sostinės Gedimino prospekte esantis knygynas 2013 m. vasario mėnesį buvo parduotas. Tuo metu sklandė įvairios versijos apie tai, kas laukia knygyno. Nors pardavimo sutartyje buvo numatyta, kad naujasis knygyno savininkas negalės keisti veiklos paskirties 1,5 metų, tačiau kalbų buvo įvairiausių. Laimei, jos nepasitvirtino ir Vilniaus centrinis knygynas vis dar egzistuoja bei džiugina vilniečius. Tačiau jis jau praradęs savo pirminį veidą, jame pagal šiuolaikines tendencijas įrengta ir kavinė. Tai šiek tiek tuščias mados vaikymasis, kadangi dažniausiai į knygyną einama ne kavos, bet pasižvalgyti naujos literatūros ar tiesiog nusipirkti konkrečią knygą.
Kauno miesto savivaldybės atstovai užtikrino, kad Kauno centrinis knygynas privalės egzistuoti kaip knygynas, kitokias veiklas nuomos sutartis draudžia. Kaip viena iš sąlygų numatyta, kad nuomininkas privalo turėti bent vienus metus patirties prekybos knygomis srityje, vadinasi, tikrai siekiama išlaikyti pirminę paskirtį. Naujasis nuomininkas privalės išlaikyti ne tik knygyno personalą, bet ir autentišką interjerą. Tačiau labai dažnai nutinka taip, kad tokie reikalavimai nėra konkretūs arba yra lengvai apeinami. Jau ne vienas vertingas pastato interjeras buvo sugadintas, siekiant pastatą pritaikyti naujoms reikmėms ar tiesiog darant šiuolaikinį remontą. Toks likimas ištiko ir kauniečių mėgstamą kavinę „Tulpė“. Todėl susirūpinę knygyno likimu kauniečiai nepatikėjo valdžios pažadais.
Įdomiausia pasirodė kauniečių reakcija į susidariusią situaciją. Jie neliko abejingi ir ėmėsi įvairių mitingų bei akcijų, siekdami išsaugoti knygyną. Balandžio pradžioje buvo surengta protesto akcija „Je suis Centrinis knygynas“ („Aš esu Centrinis knygynas“). Balandžio 12 d. suinteresuoti kauniečiai susirinko prie Centrinio knygyno ir apjuosė jį simboline knygų siena. Šios akcijos iniciatorius – buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas, tad ir čia, mano nuomone, neapsieita be politinių peripetijų. Gegužės pradžioje prie knygyno buvo padėta baltų gėlių, į šermenis nešamas krepšelis. Nepasitenkinimas pasiekė apogėjų, kai gegužės mėnesį keletas entuziastų, tarp kurių buvo ir minėtasis A. Kupčinskas, antrankiais prisirakino prie knygyno. Savivaldybės atstovų nuomone, tai – tik politikavimas prieš artėjančius rinkimus. Kaip ten bebūtų, tačiau, žvelgiant iš paveldosauginės pozicijos, pastato privatizavimas ne visada atneša naudą. Dažniausiai verslininkų tikslas yra ne vertingųjų savybių išlaikymas, kuris neretai gali atnešti tik nuostolius, bet kuo didesnis pelnas. O norint gauti finansinę naudą, dažniausiai tenka daryti pokyčius, kurie negrįžtamai sunaikina bet kokį vertingumą. Žinoma, nereikia visko suabsoliutinti ir kartais įmanomas dialogas tarp verslininko ir paveldosaugininko. Tikėkimės, šiuo atveju liks patenkinti ir naujieji knygyno savininkai, ir paveldosaugininkai ir, žinoma, kauniečiai, kuriems labiausiai ir rūpi knygyno likimas.
Rengtos akcijos labiau paviešino šį įvykį, tačiau savo tikslo nepasiekė ir knygynas birželio mėnesį buvo išnuomotas. Naujasis jo šeimininkas – didžiausias Lietuvos knygynų tinklas „Pegasas“. Tai bent jau garantuoja, kad pastatas išlaikys savo funkciją, tačiau gali pasitvirtinti literatūros mylėtojų nuogąstavimai, kad knygynas bus priverstas prekiauti didžiųjų leidyklų knygomis, o mažesnių, nepopuliarių leidyklėlių knygoms bei saviveiklininkų išleistoms knygelėms vietos gali nebelikti. Lygiai taip pat tai gali reikšti didesnes knygų kainas.
Kol kas knygyne esminių pokyčių nematyti, tačiau ant lango jau buvo galima pastebėti plakatą su „Pegaso“ ženklu, kvietusį į susitikimą su rašytoju. Literatūriniai renginiai – geras sprendimas knygynui populiarinti. Reikia tikėtis, kad knygyno interjeras taip pat bus nepakeistas ir Laisvės alėja nepraras vienos iš savo sudedamųjų dalių.
_______________
[1] V. Petrulis, Gyvenamasis namas su knygyno patalpomis Kaune (Išlikęs) [interaktyvus], [žiūrėta 2016-05-16]. Prieiga per internetą: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/201?rt=3&type=2&ss=laisv%C4%97s%20al.%2081.
[2]Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search.
Lauros Rimkutės nuotr.