Kauną „saugantys“ fortai: dabartis ir perspektyvos 1

Laura Rimkutė
www.kamane.lt, 2015-05-20

Nuo pat seniausių laikų žmogui būdingas pirmykštis instinktas ginti savo žemę, namus, miestą ir tėvynę. Visiškai nesvarbu, ar tai pirmykštis urvas, ar modernus miestas, gynybai nebuvo gailima nei materialiųjų, nei žmogiškųjų išteklių. Gynybos klausimai ypač suaktyvėjo pastaraisiais metais, aštrėjant geopolitinei situacijai Europoje. Nors karybos techniniai laimėjimai pasiekė neregėtas aukštumas, tačiau svarstant apie galimą karo grėsmę iškyla tie patys klausimai: kaip ginsimės, per kiek laiko priešas užims svarbiausius šalies strateginius objektus ir t. t. Akivaizdu, kad XIX a. antroje pusėje šie klausimai kamavo ir carą Aleksandrą II didžiulėje carinės Rusijos imperijoje. Tokiu būdu Kaunas tapo tiems laikams moderniu pasienio tvirtovės miestu.

Kauno tvirtovės įrengimas

Po 1877–1878 m. Rusijos ir Turkijos karo paaštrėjus Rusijos santykiams su Vokietija, buvo susirūpinta vakarinės imperijos sienos stiprinimu. Kaip parodė garsusis 1812 m. Napoleono kariuomenės persikėlimas per Nemuną, Kauno kaip strateginio miesto gynybos sistemoje buvo didelių spragų. Todėl 1879 m. buvo nuspręsta jas užpildyti, čia įrengiant pirmos klasės tvirtovę. 1882 m. prasidėję statybos darbai iki 1891 m. Kauną apjuosė 8 plytinių fortų ir tarp jų įsiterpusių baterijų[1] žiedu. Vėliau sugalvota aplink miestą rengti dar vieną gynybinį fortų žiedą, tačiau suspėta pastatyti tik IX fortą, nes darbus nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Jo metu tvirtovė neatliko savo gynybinės paskirties ir po 10 dienų buvo užimta kaizerinės Vokietijos kariuomenės.

Kauno tvirtovę sudarė ne tik fortai ir gynybiniai įtvirtinimai, bet ir įgulos administracijai skirti pastatai, sakralinės paskirties statiniai, karo geležinkelio stotis, pašto ir telegrafo stotys, kareivinės, karininkams skirti namai, nutiestas geležinkelis ir t. t. Administracijos pastatai buvo išsidėstę dabartinėse Kęstučio, Gedimino ir Donelaičio gatvėse ir kartu su Soboru sudarė vientisą architektūrinį ansamblį[2]. Šančiuose buvo įkurtas karinis miestelis, kuriame apsigyveno įgula. Kaunas tapo viena didele karine visuma, o tai padarė didelę įtaką miesto urbanistinei ir architektūrinei raidai.

Kauno tvirtovė šiais laikais

Nuo tvirtovės sugriovimo praėjus šimtui metų, dauguma jos struktūros dalių tebelikę Kaune. Reprezentatyvūs administraciniai pastatai miesto centre puikiai restauruoti ir pritaikyti įvairioms reikmėms, įspūdingų matmenų Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia tapo kertiniu Kauno naujamiesčio objektu, Žemųjų Šančių ir Panemunės kareivinės rekonstruojamos ir jose įrengiami butai, o IX fortas paverstas vienu svarbiausių miesto muziejų. Tačiau itin aktuali problema iškilo su aštuoniais pirmojo gynybinio žiedo fortais. Cariniu laikotarpiu miestą iš išorės apjuosę fortai per šimtmetį įsiliejo į miestovaizdį ir tapo jo dalimi. Todėl natūralu, kad kyla klausimas, ką daryti su šiais karo istorijai svarbiais objektais. Be to, kadangi beveik kiekviename forte gyvena šikšnosparniai, sunkiai randamas dialogas tarp gamtosaugininkų ir paveldosaugininkų. Abiejų sričių apsauga kenkia viena kitai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tvirtovės objektai nėra saugomi kaip visuma, jie turi skirtingus savininkus.

Kol kas fortai nėra pritaikyti ir patrauklūs lankytojams. Neretai ten renkasi asocialūs asmenys, primėtyta šiukšlių. Kadangi fortai įsiterpę tarp gyvenamųjų namų, vaikai mėgsta landžioti po patalpas, o paaugliai ateina slapta parūkyti. Įvairios ventiliacijos angos, šuliniai ne visur uždengti, tad nesunku susižeisti. Fortų teritorijoje galima rasti užsilikusių sprogmenų – vienos ekskursijos metu buvo smarkiai sužalota mergaitė. Retsykiais pasigirsta pranešimų apie įvykdytas žmogžudystes. Žiniasklaidoje tokie įvykiai itin ryškiai nušviečiami, tad susiformuoja labai neigiamas požiūris į fortus. Todėl net dienos metu pakliuvus į bet kurį fortą baugina ne klaidūs požemiai su intriguojančia istorija ir legendomis apie čia galimai slypinčius karinius turtus, bet nemalonūs netikėtumai, kurių gali sulaukti.

Dabartinė fortų situacija

Prieš aptariant Kauno fortų ateities perspektyvas, verta pasidairyti ir įvertinti kiekvieno forto situaciją atskirai.

I fortas pastatytas Kauno miesto vakariniame pakraštyje 1888–1889 m. dengti tvirtovę nuo vokiečių iš vakarų pusės. Patyręs kelias rekonstrukcijas, per Pirmąjį pasaulinį karą fortas menkai atliko savo funkciją ir buvo labai greitai užimtas, ypač smarkiai apšaudytas. 1937 m. visiškai slaptai čia buvo įrengta dujų kamera mirties bausmei vykdyti. Aukų nebuvo itin daug, tačiau sklando legendos, kad mirusieji buvo laidojami čia pat, forto teritorijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dujų kameros likimas neaiškus. Sovietiniais laikais fortas naudotas ūkiniams reikalams, įrengti sandėliai. Dabar fortas okupuotas šikšnosparnių. Jų apsaugai įsteigtas Žagariškių teriologinis draustinis. Fortas mažai urbanizuotas ir, nors karo metu labai nukentėjo, tačiau palyginti neblogai išlaikė savo pirminį reljefą. 

II forto planas analogiškas pirmajam. Tačiau jo dabartinis vaizdas skiriasi, kadangi forto aplinka intensyviai urbanizuota. Aplinkui išsidėstę Julijanavos ir Kazliškių gyvenviečių namai. Būtent forto penkiakampė struktūra ir lėmė šių gyvenviečių gatvių tinklo planą. Kadangi fortas tapo tarsi užspaustas gyvenamųjų namų, gana sudėtinga patekti į jo teritoriją. II fortas gerokai apgriautas per Pirmąjį pasaulinį karą, be to, jo pastatai yra smarkiai sunykę dėl natūralios erozijos. Dėl šių priežasčių forto panauda tampa sudėtinga, tačiau tai visiškai netrukdo čia karaliauti šikšnosparniams. Jiems apsaugoti įsteigtas Julijanavos teriologinis draustinis.

III fortas savo planu labai panašus į pirmuosius du. Statinys patyrė kelias rekonstrukcijas, apie kurias byloja su plytinėmis konstrukcijomis kontrastuojantis betoninis antstatas ant kareivinių stogo. Iš pirmųjų smarkiai apšaudytų fortų nukentėjo mažiausiai, todėl čia dar galima aptikti autentiškų detalių. Tačiau jo aplinka smarkiai urbanizuota – apstatyta gyvenamaisiais ir pramoniniais pastatais, pastarieji ypač darko forto aplinką.

Dėl forte esančios drėgmės jį pamėgo šikšnosparniai. Fortas patenka į Naujosios Fredos teriologinio draustinio teritoriją ir yra saugomas valstybės. Šikšnosparnių saugojimas šiek tiek sugadino forto struktūrą, kadangi kai kurie tuneliai, landos buvo užmūryti, siekiant apsaugoti šikšnosparnių žiemos miego ramybę. Planuojama dar daugiau dėmesio skirti šikšnosparniams. Priešingai nei IV forte, gamtosaugininkai nelabai paiso paveldosauginių reikalavimų.

Vienas geriausiai išsilaikiusių, tačiau iš dalies nenaudojamas – IV fortas. Daugelis įėjimų neužgriuvę, kiek giliau nusileidus į požeminius tunelius, jie atrodo itin geros būklės. Šis fortas, nors ir statytas pagal tuos pačius planus kaip kiti, tačiau kur kas modernesnis nei pirmieji trys. Didžiausia forto naujovė – du betoniniai kazematai, skirti pulkininko Lichačiovo keltuvais kelti prieššturmines patrankas. Šie keltuvai turėjo supaprastinti sudėtingą patrankų paruošimą šaudymui. Kazematai pasitarnavo iki pat Antrojo pasaulinio karo. Dar ir dabar kazematuose po vandeniu galima pamatyti išmontuoto Lichačiovo keltuvo likučius. Galima teigti, kad tai – vienas geriausių Rusijos fortifikacijos pavyzdžių[3]. Fortas neblogai išsilaikė, nes traukiantis įgulai buvo susprogdinta tik jo dalis, tačiau visas fortas buvo mažai apgadintas. 1941 metais čia buvo šaudomi žydai, o sovietmečiu fortas naudotas kaip sandėlis ir šaudykla armijos reikmėms. Apie tai byloja silikatinėmis plytomis užmūryti buvusių kareivinių langai.

Šiuo metu forte įsikūrę nauji gyventojai – šikšnosparniai. Apie čia esančius nakties padarėlius byloja užrašai, įspėjantys, kad IV forto teritorija – Kauno teriologinis draustinis. Prie paties forto taip pat yra daug šmaikščių lentelių, pasakojančių apie šikšnosparnių gyvenimo ypatybes ir perspėjančių laikytis tylos. Todėl šaltuoju sezonu, šikšnosparniams užmigus žiemos miegu, forte ribojama veikla, triukšmo skleidimas. Už taisyklių nepaisymą gali grėsti baudos už gamtai padarytą žalą. Tačiau forto paskelbimas teriologiniu draustiniu prisideda prie forto saugojimo ir kultūrine prasme, kadangi yra tvarkoma teritorija, naikinamos pastatus ardančios medžių šaknys, atveriamos angos į požemius. Įdėjus daugiau pastangų, tai būtų puikus kultūros ir gamtos paveldo bendro saugojimo pavyzdys. Ypač todėl, kad apsaugos būdai vienas kitam netrukdo, o papildo. Panaši situacija yra susiklosčiusi Vokietijoje, Berlyno prieigose esančiame forte. Viena forto pusė yra pritaikyta kultūros reikmėms, o kita atiduota gamtos apsaugai[4].

V fortas savo struktūra – viena sudėtingiausių ir brangesnių tipinio forto plano realizacijų, nes teko atsižvelgti į vietovės reljefo ypatybes. Dėl kalvoto reljefo forte įrengta sudėtinga drenažo sistema, papildomi kazematai. Per Pirmąjį pasaulinį karą fortas nenukentėjo, tik atsitraukianti įgula susprogdino šaudmenų sandėlį. Tarpukariu forte įrengtos Lietuvos kariuomenės ginklų dirbtuvės. Sovietmečiu čia dislokuotos priešlėktuvinės gynybos pulko techninis divizionas: kareivinės pritaikytos garažams, sunaikintas originalus jų fasadas, gynybinio griovio dalis užpilta žemėmis, teritorijoje pristatyta naujų pastatų[5].

Šiuo metu fortas labai apaugęs augmenija, todėl susilieja su gamtine aplinka, sunkiai suvokiama forto visuma. Forte sporto klubas „Legionas“ jau dešimtmetį sėkmingai organizuoja dažasvydį ir šratasvydį. Teritorija natūraliai pritaikyta taktinėms karinėms užduotims, tad galima sakyti, kad V fortas vienintelis atlieka savo pirminę paskirtį.

VI forte tarpukariu veikė karo kalėjimas. Antrojo pasaulinio karo metu, atsižvelgiant į padėtį fronte, čia buvo kalinami vokiečiai ir rusai, civiliai. Vokiečiai karo belaisvius laikė siaubingomis sąlygomis. Trūkstant maisto, į šį fortą jo tiekimas buvo nutrauktas, tad kaliniai čia mirė tiesiog iš bado. Fortui atitekus sovietams, kalinių gyvenimo sąlygos tapo kiek geresnės. Tačiau yra duomenų, kad čia buvo nužudyta apie 35 tūkst. karo belaisvių[6]. Sovietmečiu fortas buvo paverstas nenaudojamų sprogmenų sandėliu. Fortas nenukentėjo karų metu, todėl yra pakankamai gerai išlikęs. Pastatai tik apgadinti dėl netinkamos veiklos sovietmečiu ir laiko erozijos. Forte yra nesaugu, nes galima rasti nuo sovietmečio likusių sprogmenų. Pavojų kelia ir teritorijoje esantys neuždengti šuliniai, kuriuose, anot gandų, galima rasti ir karo belaisvių palaikų likučių.

Šiuo metu Kauno miesto savivaldybė yra susirūpinusi forto atgaivinimu. Kauno miesto tarybos narė Gintarė Skaistė, vadovaujanti VI forto atgaivinimu besirūpinančiai darbo grupei, pasakojo, kad yra parengti visi reikalingi planai forto projekto atgaivinimui. Pagal projektą VI forte būtų sutvarkyta aplinka, įrengta Vytauto Didžiojo karo muziejaus karinės technikos ekspozicija. Forto prieigose būtų pastatytas naujas pastatas, kurio vienoje pusėje įsikurtų muziejaus administracija, o kitoje būtų įrengta erdvė konferencijoms ir seminarams. Forto teritorijoje būtų įrengtas parkas, o šalia – automobilių stovėjimo aikštelė, priekyje būtų pastatytas amfiteatras, kuriame galėtų vykti koncertai ar kiti renginiai. Bendra idėja yra tokia, kad VI fortas turėtų tapti atviru daugiafunkciu kultūros, edukaciniu ir poilsio kompleksu. Jo valdyme dalyvautų tiek Kauno miesto savivaldybė, tiek Vytauto Didžiojo karo muziejus, tiek VšĮ „Kauno tvirtovės projektai“.

VII fortas – vienintelis iš aštuonių pirmojo žiedo fortų, kuris yra sutvarkytas ir naudojamas turizmo bei pramoginėms reikmėms. Kadangi buvo skirtas saugoti tvirtovės užnugarį, šis fortas yra silpniausias. Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė jame atlikti modernizaciją, todėl fortas mažiausiai nukrypęs nuo pirminio plano. Nors fortas praktiškai niekada nebuvo nenaudojamas, bet netinkama panauda jam padarė didelę žalą. Tarpukariu čia įsikūrė Lietuvos valstybės centrinis archyvas. Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkurta koncentracijos stovykla, kurioje buvo vykdomos masinės žudynės. Vėliau čia laikyti karo belaisviai. Sovietmečiu fortas buvo paverstas kariuomenės pramoninių prekių sandėliu. Nuo 1993 iki 2007 m. čia buvo dislokuotos 22-ojo bataliono kuopos. Nors fortas nestūksojo tuščias, tačiau jis buvo niokojamas: buvo užkasti grioviai, griaunamos konstrukcijos, gadinami kareivinių fasadai. 2009 m. fortą privatizavo VšĮ „Karo paveldo centras“.

Privatizavus fortą prasidėjo restauracijos procesas, aplinkos tvarkymo darbai. 2011 m. jame įsteigtas Kauno tvirtovės VII forto muziejus. Tačiau dabartinė forto įgula neapsiriboja vien muziejine veikla. Čia vykdomos įvairios edukacinės veiklos, forte vyksta vaikų šventės, įmonių bei bendruomenių renginiai, menininkų plenerai, įvairių tematikų ir trukmės stovyklos[7]. Šią veiklą galima vertinti dviprasmiškai. Visų pirma, fortas yra memorialinė vieta tūkstančiams nacių nužudytų asmenų artimiesiems ir čia vykstančios šventės disonuoja su šiuo faktu. Kita vertus, fortas yra prižiūrimas, neapleistas, neša kultūrinę ir ekonominę naudą. Ir, žinoma, yra didžiulis „Karo paveldo centro“ entuziastų indėlis į Kauno tvirtovės gaivinimą.

VIII fortas skiriasi nuo pirmųjų septynių. Jis pastatytas vėliausiai – 1889–1890 m. ir ne itin strategiškai patogioje žemoje vietoje. Nuo aplink esančių Kumpės ir Milikonių aukštumų priešui būtų labai lengva paimti tvirtovę. Tačiau fortas jau yra kur kas modernesnis, statytas naudojant betoną, jame pirmajame buvo įrengta elektra. Beveik visas fortas, įskaitant ir kareivines, paslėptas po storu pylimo sluoksniu, todėl nėra fasadų.

Šiuo metu dėl sugedusios drenažo sistemos beveik visas fortas yra užtvindytas, tačiau po vandeniu galima rasti išlikusios originalios forto įrangos. Forto išorė atrodo kaip žole apaugusi kalva. Tačiau joje pilna įvairių ventiliacijos angų, šulinių, kurie dėl saugumo uždengti metaline skarda. Teritorija užstatyta gyvenamaisiais namais. Beveik ant paties forto pylimo įrengti gyventojų daržai. Įdomu tai, kad fortas dėl to, jog neturi jokio antžeminio statinio, yra traktuojamas kaip paprasčiausias žemės sklypas.

Forte organizuojamos treniruotės narams, norintiems įgusti nardyti uždarose patalpose. Apsemtos patalpos sudaro urvo iliuziją, o įvairios išlikusios forto įrangos liekanos sukelia ekstremalias situacijas.

Fortų ateities perspektyvos

Fortai domina karo istorijos mokslininkus, entuziastus ar tiesiog smalsuolius. Mokslinių darbuotojų indėlis į fortų apsaugą materialia prasme nėra didelis, tačiau savo veikla jie prisideda prie archyvinių, istorinių, ikonografinių šaltinių saugojimo ir apdorojimo. 2005–2007 m. vykdytas iš dalies ES finansuotas tarptautinis projektas „Baltijos tvirtovių kultūros ir turizmo kelias“, kurio metu susijungę kelių šalių mokslininkai dalijosi patirtimi. Vienas iš projekto tikslų buvo sujungti Baltijos regione išsibarsčiusias tvirtoves ir parengti turistinį maršrutą. Taip pat buvo stengiamasi surinkti tvirtovių dokumentaciją – brėžinius, generalinius planus, vaizdinę medžiagą. Projekto metu tvirtovių pastatus administruojantiems darbuotojams, muziejininkams, specialistams rengti įvairūs kursai, seminarai, kuriuose aptarti tvirtovių panaudos ir apsaugos klausimai. Surengtos kelios mokslinės konferencijos, daug dėmesio skirta informacijos sklaidai[8]. Projekto metu prie fortų atsirado informaciniai stendai, kuriuose glaustai pateikta forto istorija.

Šiuo metu Kaune aktyviai svarstoma idėja apie tvirtovės objektų sujungimą į vieną įstaigą. Fortai turi daug šeimininkų arba tiesiog nepriklauso niekam (pavyzdžiui, VIII fortas), tad nėra tinkamos apsaugos. Nuo 2010 metų veikianti VšĮ „Kauno tvirtovės projektai“ turi idėją sukurti istorinį-architektūrinį parką, kuriame galėtų įsikurti parkai, muziejai, bendruomenių patalpos. Įstaiga galėtų rūpintis informavimu ir būtiniausia fortų ir kitų karinių statinių priežiūra, pritraukti turistų, bendradarbiauti su objektų savininkais tvarkant juos. Tačiau projektas dėl savo didžiulės apimties nėra taip lengvai įgyvendinamas. VšĮ „Kauno tvirtovės projektai“ vadovas Valdas Rakutis teigia, kad, visų pirma, tokio istorinio-architektūrinio parko vizija yra nauja mintis, prie jos reikia priprasti. Antra, Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybės bijo, kad atsiras nauja pinigų reikalaujanti sritis, neduodanti apčiuopiamos naudos. Be to, keblu rasti tinkamą biurokratinį sprendimą. Vis dėlto projektas, nepaisant kai kurių kliūčių, palengva skinasi kelią.

Artimiausiu metu daug tikimasi iš gegužės–liepos mėnesiais VšĮ „Kauno tvirtovės projektai“ organizuojamo dviračių žygio, skirto fortų tematikai. Kadangi fortai nėra lankomi turistų, žygio metu dalyviai bus ten nuvedami ir tokiu būdu supažindinami su fortų istorija. Važiuojant dviračiais nuo forto link forto žygio dalyviams bus lengviau suvokti tvirtovę kaip visumą, o ne tik kaip pavienius objektus.

Pasižvalgius po fortus, nekyla abejonių, kad Kaunas turi didžiulį paveldosauginį turtą. Tvirtovės statybos kainavo tais laikais didžiulius pinigus ir šiais laikais visų apleistų objektų sutvarkymas kainuotų, ko gero, ne ką mažiau. Ir nors tvirtovė neatnešė naudos per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau dabar ją maksimaliai sutvarkius, Kaunas galėtų drąsiai lygiuotis į europinio paveldo gretas ne tik puikia tarpukario modernizmo architektūra, bet ir kaip unikalus karo istorijos pavyzdys su savo intriguojančiomis legendomis.

_______________

[1] Baterija – fortifikacijoje naudojamas įtvirtinimas, skirtas kelių šalia esančių pabūklų apsaugai.

[2] Orlov V., Kauno tvirtovės istorija, 2007, Kaunas, p. 86.

[3] Orlov V., Kauno tvirtovės istorija 1882–1915, Kaunas, 2007, p. 72.

[4] Veliutė I., Kauno tvirtovių metamorfozės XXI amžiuje, Kauno istorijos metraštis, X tomas, Kaunas, 2009.

[5] Kilinskaitė R., Kauno tvirtovės V fortas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1002.

[6]Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 2007, p. 234.

[7]Kauno tvirtovės fortas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.septintasfortas.lt/paslaugos/.

[8] Veliutė I., Kauno tvirtovių metamorfozės XXI amžiuje, Kauno istorijos metraštis, X tomas, Kaunas, 2009, p. 119–132.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*