Dailė

Eglės Ulčickaitės paroda „Laikinos vietos (kol manęs čia nebuvo)“, vykstanti „Meno parko“ galerijoje Kaune, iš pirmo žvilgsnio atrodo be galo paprasta. Paprasta, tačiau jokiu būdu ne prasta, o subtiliai praplečianti tradicinių tapybos priemonių arsenalą, žaidžianti spalvomis, jautriai kalbanti apie plačiai Agnės Narušytės fotografijos plotmėse išnagrinėtą, o Tomo Vaisetos paprastų sovietinių žmonių gyvenimuose aptartą sudėtinį gyvenimo elementą nuobodulį. Apie laikus, kai E. Ulčickaitės dar nebuvo, tačiau jau plytėjo vadinamųjų alytnamių (sovietmečiu gamintų populiarių greitai surenkamų namų tipas) laukai, prakaitu tvoskė sunkiosios atletikos salės...

Jaunos tapytojos, pristatančios jau ketvirtą personalinę parodą, pagrindinė darbuose nagrinėjama tema išlieka ta pati – laiko tėkmė. Šį kartą grįždama prie sovietmečio vaizdavimo autorė (beveik) palieka nuošalyje personažus ir daugiau dėmesio skiria atmosferai, kurioje jie gyveno, dirbo ar leido laisvalaikį. Dailininkė vaizduoja svetaines, valgomuosius ir mokytojų kambarius, laiptines, baseinus, prisnigtus laukus, vitrinas... Taip pat – juodą gulbę ir patrakėlę stirną, važinėjančią riedlente laiptais, tad tapusią vienaragiu.

Visi E. Ulčickaitės darbai sukursto smalsumą, norą pamatyti tai, ką autorė palieka už paveikslo ribos. Kol neperskaitau ant galerijos palangės gulinčiame lape surašytų kūrinių pavadinimų, įsivaizduoju visai ne tai, ką jie sufleruoja. Mano mintyse ant baltos, vertikaliai klostėmis krentančios medžiagos drambliškai juodais batais lipantis vyriškis rodosi lyg tironas, per jėgą vesiantis nuotaką prie altoriaus. Pasirodo, taip Eglė vaizduoja „Kuratoriaus kalbą“. Pasijaučiu kalta už visus menotyrininkus, kuratorius ir kritikus... Ar iš tiesų menininkai jaučiasi tokie užguiti?

Visgi palikus šį retorinį klausimą nuošalyje, norisi panagrinėti, kokiomis priemonėmis tapytoja sukuria tokias paveikias scenas. Pirmiausia tai – dar impresionistų išrastas fragmentiškos kompozicijos principas. Dailininkė nukerta paveikslo ribą ten, kur turėtų būti žiūrovo žvilgsnio labiausiai geidžiamas objektas. Beveik galima išgirsti stebėtojo galvoje pašėlusiai besisukančius smegenų krumpliaračius, sutelkiančius vaizdą ir bandančius užpildyti paliktas spragas. Antra, E. Ulčickaitė tiesiog tobulai valdo drobių formatą. Jis varijuoja nuo 25 x 34 cm iki 221 x 191 cm, ir kiekvienas vaizdas atsiduria jam geriausiai tinkančiame dydyje. Didelių ir visai mažyčių kūrinių sukabinimas šalia vienas kito sukuria žaismingą ekspozicijos vaizdą, dėl kurio ji tampa vizualiai patraukli.

Malonu žiūrėti į meistriškai dailininkės valdomą potėpį. Kartais jis visiškai nepastebimas, o retkarčiais itin išsiskiriantis, pavyzdžiui, „Laikiname monumentalume“ profesionaliai kuriantis medžio faktūrą. Vietomis esantys dažų nuvarvėjimai primena E. Ulčickaitės kartos tapytojos Mykolės Ganusauskaitės peizažus, suteikia impulsyvumo kruopščiai apgalvotoms kompozicijoms.

Tradicines tapybos priemones pagyvina asambliažo ir koliažo detalės, panaudotos darbuose „Laikinas monumentalumas“, „Popietė Bokšto g. 6“, „Kolona“, „Laiko koliažas“. Įdomu tai, jog šios detalės taip natūraliai papildo tapybą, jog jas galima pastebėti tik atidžiau įsižiūrėjus į kūrinius. Visi elementai ne tik darniai susiję su vaizduojama tema, bet ir sukuria papildomų prasmių. Pavyzdžiui, korintinė kolona drabužių spintos monumentalumą papildo švelnia ironija, o koliažo technika sukurta „Kolona“ (kolonų gausybė skaitytojui gali sukurti šiokią tokią painiavą, tad patikslinu, jog kalbu apie du darbus: „Laikiną monumentalumą“ ir „Koloną“) primena Romos miesto istoriją – italai nesidrovėdavo savo būstų statybai išardyti antikinių pastatų ir iš atskirų detalių konstruodavosi naujus namus.

O dabar norisi grįžti prie laikų, „kol manęs čia nebuvo“. Kaip dailininkė konstruoja vaizdą, jog jis tampa mums atpažįstama sovietmečio reprezentacija? Paradoksalu, tačiau nuoroda į laikmetį galima laikyti ne tai, kas paveiksluose yra, tačiau tai, ko nėra, kitaip tariant – tuštumą. E. Ulčickaitės kūriniuose vyraujanti erdvė ir tuščias plotas, ypač vaizduojant interjerus, virsta vizualiniu deficito įkūnijimu. Pustuštės lentynos darbe „Lapkričio 10. Gastatelier“, tuščios sienos „Mokytojų kambaryje“, baseinas be vandens – visa tai kuria nejaukumo, vienatvės jausmą, nykumo įspūdį.

Iš visų kūrinių labiausiai man ramybės neduoda „Krivių g. 54-3“, kuriame ant stalo, stovinčio prie krosnies, groja Edouardo Manet fleitininkas. Darbas, kuris pasižymi harmoninga, statiška kompozicija, tvarkingai suderintomis spalvomis (fleitininko kelnės – krosnies spalvos...) vis dėlto trikdo. Susirandu pavadinime įvardytą adresą Google žemėlapiuose – žaliuojančių medžių apsuptyje stovi geltonų plytų daugiabutis. Gal ir galėtų jame vykti toks veiksmas, bet tokių namų krosnimis niekas nekūrena... Netikėtai prisimenu Haruki Murakami apsakymą, kuriame pagrindinį veikėją į paslaptingus spąstus vilioja tobulai, tarsi pats būtų muzika, šokantis nykštukas. Aplinkybių priverstas išmokti šokti, pagrindinis veikėjas, rizikuodamas savo siela, sudarys sandėrį su nykštuku. Per kūną nueina šiurpuliukai ir noriu kuo greičiau pabėgti nuo netikėtose aplinkybėse atsiradusio E. Manet – E. Ulčickaitės kūrinio.

Pabaigai noriu paminėti dar vieną darbą – „Pirmuosius alytnamius“. Iš visos ekspozicijos išsiskiriantis tamsiu koloritu, reikia pripažinti, pats savaime kūrinys atrodo silpnas, neįdomus nei kompozicija, nei siužetu. Visgi jis tinkamai pasirinktas galutiniu parodos tašku, kadangi pavaizduota tema apibendrina visus ankstesnius kūrinius. Alytnamius dailininkė pasirenka ne atsitiktinai – pirmiausia, Alytus yra E. Ulčickaitės gimtinė. Be to, šie 1976 m. pradėti statyti namai taikliai iliustruoja parodos pavadinimą. Tai neilgaamžės vietos, kurios klestėjo, kol jaunosios Lietuvos kartos dar nebuvo. Šiame nedideliame peizaže telpa visoje ekspozicijoje matytos tipiškos 8–9 dešimtmečių „laikinos vietos“ (galbūt tik baseinas ir sporto salė ten netilptų). Taigi jei galėtume šio nedidelio peizažėlio alytnamius perskrosti rentgeno spinduliais, greičiausiai pamatytume tai, ką autorė jau parodė kituose savo darbuose.

E. Ulčickaitė iš atskirų vaizdų talentingai sukonstruoja vientisą pasakojimą. Ši istorija sudomins ne tik tuos, kurių tada dar nebuvo, bet ir tuos, kurie laikinas vietas matė savo akimis.

E. Ulčickaitės parodą „Laikinos vietos (kol manęs čia nebuvo)“ galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) galima aplankyti iki kovo 14 d.

Deimos Žuklytės nuotr.