Viena ir Laudono spalva  2

Neringa Krikščiūnaitė
www.kamane.lt, 2014-12-10

Galerijoje „Meno parkas“ eksponuojamoje Mildos Gailiūtės tapybos parodoje „Viena“ surinktus kūrinius galima skirti į dvi grupes: sukurtus Vienoje 2012 metais ir kitus – jau Lietuvoje, 2014-aisiais. Menininkė prieš dvejus metus Austrijos sostinėje atliko meninę rezidentūrą, kuri buvo paskirta 2011 m. laimėjus jaunojo tapytojo prizą. M. Gailiūtė tris mėnesius ten gyveno ir kūrė, todėl parodoje siekiama parodyti šio miesto kraštovaizdį, atskleisti menininkės emocijas būnant svečioje šalyje, pristatyti vaizdinius, prisiminimus, išlikusius jau grįžus į Lietuvą.

Vienoje sukurti kūriniai taip pat skyla į dvi grupes – didesnio bei mažesnio formato. Didesniuose kūriniuose daugiausia dėmesio skiriama gamtovaizdžiui, kuris M. Gailiūtę supo būnant Vienoje. Kraštovaizdis vaizduojamas taip, lyg būtų stebimas iš ganėtinai didelio atstumo. Šį gylį, atstumą perteikia tamsesnės spalvos atspalvis drobėje, o dažų nubėgimas sukuria miglos ir paslaptingumo įspūdį. Atstumas padeda žiūrovui „įeiti“ į paveikslo gylį, geriau ištirti vaizduojamą aplinką – paveikslą stebinti iš arti tampama  kūrinio objektu, laikantis nuotolio – subjektu, stebėtoju iš šalies. M.Gailiūtė ekspresyviai, tačiau atidžiai vaizduoja medžius, egles. Tapytoja neapsiriboja štrichu ir bando atskleisti ne tik gamtos esmę, bet ir savo būsenas esant svečioje aplinkoje.

Mažesnio formato kūriniuose menininkė į vaizduojamą gamtą įterpia ir architektūrinių elementų. Šie statiniai, kaip ir Mildą supusi gamta, lydėjo buvimą Vienoje. Menininkė teigia, jog pamatę šiuos statinius, juos nesunkiai atpažintume miesto kraštovaizdyje. Jie mažyčiai, įsispraudę į vaizduojamą erdvę. Vieni statiniai fiksuojami vos keliais štrichais, kiti – daug atidžiau: svarbios tampa net jų konstrukcijos, spalvos. Gamta čia (priešingai nei didesnio formato darbuose) ne taip preciziškai perteikta, nebelikę jos gylio, nebeišlaikomas atstumo pojūtis. Milda teptuku ir dažais čia dirba griežčiau, grubiau. Nelieka buvusios ramybės, nes spalvų atspalviai kur kas tamsesni.

Tapybos darbai, kuriuos menininkė sukūrė Vienoje – be pavadinimų. Šalia jų pateikiama  informacija: „Be pavadinimo (Viena)“. Toks apibendrinantis, tačiau vis dėlto šiek tiek tikslumo suteikiantis įvardijimas padeda lengviau atskirti iš Vienos atkeliavusius darbus.

Kiti tapybos darbai sukurti Lietuvoje. Juos, kaip ir pirmuosius, galima skirti į panašias grupes, pagrįstas kūrinių dydžiais. Didesnėse drobėse (jų matmenys pralenkia  Vienoje sukurtų kūrinių išmatavimus, nes, kaip teigia Milda, vienas sunkiausių uždavinių buvo parvežti drobes į Lietuvą) menininkė įamžina peizažus šalia psichiatrinės Steinhofo ligoninės („Gražus peizažas Nr.1 (šalia psichiatrinės Steinhof ligoninės)“) ir „Gražus peizažas Nr.2 (šalia psichiatrinės Steinhof ligoninės)“). Ramybė ir harmonija tiesiog užburia. Menininkė giliai pasineria į prisiminimus apie Vieną – paveikslų rūko apdangalas tikriausiai simbolizuoja prisiminimų šydą. Kituose dideliuose kūriniuose taip pat tapomas gamtovaizdis, kuriame galime įžvelgti sąsajų su Vienoje tapytų drobių vaizdais.

Mažesnėse drobėse Milda jau ima vaizduoti ir figūras: savo pačios (paveikslą pavadina „Asmenukė su žymiu paveikslu. (2012 09 26 (5 dienos iki išvažiavimo))“) ir kitų merginų, kurios taip pat atliko meninę rezidentūrą („Ne viena (iš kairės į dešinę: Marta, aš, Jonė, Agnė, Lina ir Edita)“). Figūros visiškai necharakterizuotos, neįasmenintos. Įvardijimą žodžiu atlieka pati M. Gailiūtė. Taip kūrėja tarsi saugo prisiminimus apie patirtis vien sau – ne iki galo juos atskleidžia, vaizduoja tarsi „išplaukusios“, susiliejusios fotografijos negatyvus, žiūrovams pateikiami tik patirčių fragmentai. 

M. Gailiūtei būdingos monochrominės aliejinės tapybos bei dažų nubėgimo techniko neatsisakoma ir šioje parodoje. Nubėgę dažai tarsi užfiksuoja emocijas, prisiminimus ir neleidžia jiems išblėsti. Monochrominė tapyba skatina įsigilinti į vieną spalvą, jos atspalvius. Taip kuriamas naujas, tapybinis, intymus, asmeninis pasaulis.

Tapytoja atskleidžia keletą įdomių patirčių, susijusių su Viena ir kūrybos procesu: „Vykdama į Vieną sąmoningai neėmiau nei drobių, nei dažų, mėgstamų spalvų ar teptukų. Maniau, kad galbūt pradėsiu kai ką naujo. Gal visiškai nesusijusio su tapyba. Tačiau nuvykusi į Vieną vis tiek ėmiau galvoti apie tapybą, ieškojau, kur gauti drobės, kitų priemonių. Vis dėlto buvo svarbus naujumo siekis. Pirkdama dažų komplektus mąsčiau apie naują spalvą, kokia galėtų būti Vienos spalva. Galiausiai pasirinkau šią nei šviesią, nei tamsią rudą, kuri iš tiesų primena Laudono parko kūdros spalvą – šiltą, ramią. O temos... Žinoma, jaučiau namų ilgesį, šios temos neišvengiau, tačiau ir aplinka labai stipriai veikė. Parkas, kuriame gyvenau, miesto erdvės, pažintys su lietuvių bendruomenės nariais – viskas atrodė įdomu, kėlė įvairių minčių, formavo temas. Tačiau vėliau žvilgsnis nukrypo į supančią gamtą, parko namukus, kurie iš dalies priminė ir mano pačios būseną – šiokį tokį nejaukumą, bandymą pritapti, įsilieti. Kai kurių tapybos darbų formatas pakankamai didelis. Juos buvo sunku parsivežti į Lietuvą, todėl didžiąją dalį kūrinių tapiau ant mažesnio formato drobės. Nedideli mane supę pastatai ir tiko mažesnio formato drobėms, kurios man pačiai kiek neįprastos – tokių dar nebuvau tapiusi. „Atviresnius“, platesnius kraštovaizdžius bandžiau perteikti ant didesnių drobių. Dažų nubėgimas atskleidžia ir mano emocijas: namų ilgesį, norą kuo ilgiau būti čia.“

Akivaizdu, jog M. Gailiūtės parodos pavadinimas  – daugiaprasmis. Sąvoka „viena“ gali reikšti vienišumą, buvimą vienumoje. „Viena“ – tai ir Austrijos sostinė, didžiausias šios šalies miestas. Menininkė  kaip pagrindinį parodos akcentą pasirinko būtent paskutinį sąvokos variantą, tačiau šalia jungia ir kitas reikšmes: buvimą vienumoje tapymo metu ir patį kūrybinio proceso vientisumą, vieningumą.

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*