Dailė

Vasaris buvo nykus: lankytinų Kauno parodų sąrašas išėjo ne itin ilgas, o ir pamatyti, prisipažįstu, spėjau ne viską. Tarp neaplankytų parodų liko „Aukso pjūvio“ galerijos atrasto tapytojo Stasio Sčesnulevičiaus (1905–1979) darbus pakeitęs Rimvydo Jankausko–Kampo (1957-1993) ir Rolando Karaliaus duetas bei M. Žilinsko galerijoje surengta jubiliejinė Kazimiero Žoromskio (1913–2004) paroda „Spalvos virpėjimas“.

***

Iki mėnesio vidurio „Žalgirio“ arenoje vyko Eugenijaus Varkulevičiaus–Varkalio paroda „Peizažai“. Šis 2011—2012 m. nutapytas ciklas veikiausiai nenustebino tų lankytojų, kurie yra bent kiek susipažinę su šio menininko kūryba. Varkalis jau ne vienerius metus įkvėpimo ieško vandens tėkmėje, upių pakrantėse, raistuose ir kituose gamtos kampeliuose. Drobėse meistriškai paliekami liejamo akrilo, vyno, kavos ar arbatos pėdsakai – dėmės ir sruvenančios linijos – susipina į tankų audinį šviesiomis proplėšomis. Nors kompozicijos „pažodžiui“ necituoja, neimituoja atspirties taškais tapusių motyvų, tarp Varkalio abstrakcijų ir gamtos (plačiąja prasme) galima rasti tam tikrų sąsajų. Visų pirma – tai tvarka ir harmonija. Liedamas dažus dailininkas pasikliauja intuicija, neatsisako atsitiktinumo, tačiau tai visuomet panaudoja darniai visumai sukurti. Grožis ir pusiausvyra išlieka vienomis  svarbiausių estetinių kategorijų E. Varkulevičiaus kūryboje. Toji pusiausvyra bei darna asociatyviai primena visatoje egzistuojančią tvarką.

Žvelgiant į E.Varkulevičiaus darbus neretai apima pojūtis, jog drobėje matomas fragmentas yra begalybės dalis, kitaip tariant, jos pars pro toto.  Nesvarbu, kokio formato būtų Varkalio drobės, jos prašyte prašosi išplečiamos, pratęsiamos tarsi neturėtų nei pradžios, nei pabaigos. Nors dailininkas atsispiria nuo konkrečių, teritoriškai apribotų vietų (ar tai būtų Čepkeliai, Santaka ar kitas gamtos kampelis) arba laiku apibrėžiamų paros ar metų laiko „reiškinių“, prie jų neprisiriša. Galbūt koloritas atkartoja tam tikroms vietoms ir mėnesiams būdingas spalvas ir nuotaiką, tačiau patys paveikslai pretenduoja būti pavadinti savotiškais kosmoso fragmentais, pasąmonės, asociatyvių minčių žemėlapiais. Autoriui rūpi ne tiek matomi objektai, kiek už jų pasislėpę dalykai. Geriau įsižiūrėjus, kai kurių E. Varkulevičiaus darbų, neturinčių horizonto linijos ar akcentuoto centro, struktūra primena iki makroapimčių išplėstas mikroschemas.

***

Neseniai Vilniuje vyko Aušros Barzdukaitės–Vaitkūnienės tapybos paroda „Pastovūs vaizdai“. Tuo tarpu kauniečiams A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje dailininkė pristatė tapybos darbų ir piešinių ciklą „4 istorijos“. Ekspozicijos skaidymą į keturis segmentus padiktavo muziejaus erdvės. Stebėdama aplinką, atsisukdama į asmeninius prisiminimus ir nuolat keldama klausimus, dailininkė suformulavo parodoje matomų istorijų pavadinimus. Tai „Baisi istorija“, „Istorija apie ateivius“, „Paini meilės istorija“ bei „Istorija apie vandenį“. Šiuos vizualinius pasakojimus papildo trumpi autorės tekstai (tiesa, juos skaitant klausimų kyla ne mažiau, negu randama atsakymų). Gana savotiškas temas dailininkė gvildena su jai būdingu šmaikštumu, o į pačias istorijas įpina keletą jau pažįstamų personažų (taip pat iš naujo jose įkontekstinami ir keli „Titaniko“ ekspozicijų salėje matyti darbai). Vienas jų – Ragana Marulė. „Marulė, Mara – Mirtis. Mėnesėtomis naktimis ji rinkdavo švytinčius grybus. Virdavo variniame katile  iš jų  viralą ir kas to viralo valgydavo, prisisotindavo ir skleisdavo tokį kvapą, nuo kurio garų nubyrėdavo kalėdinių eglučių spygliai,“ – pasakoja dailininkė. Šis sapną ar pasaką primenantis pasakojimas išduoda, kad plėtojant istorijas kūrybinga vaizduotė buvo ne mažiau svarbi nei pasaulio refleksija ar asmeniniai potyriai.

 ***

Kaip ir kiekvienais metais, didžiausias vasario įvykis Kauno parodų gyvenime – geriausio kūrinio rinkimai. Kritikuojami, peikiami, bet vis tiek lankomi gausiau negu kitos Kauno paveikslų galerijos parodos.  Pakartosiu organizatorių ypač pabrėžiamą jos demokratiškumo  principą: pernai sukurtus kūrinius laisva valia išsirenka ir atneša patys dailininkai, paveikslams netaikomi jokie žanro, temos, meninės vertės apribojimai, o parodos lankytojai turi teisę balsuoti už labiausiai patikusį darbą. Deja, šis principas vis pakiša koją parodos kokybei: į ekspozicijų sales „prasmunka“ nemažai menkaverčių, neprofesionaliai atliktų darbų. Šiemet tokių liūdesį keliančių darbų taip pat būta, tačiau jų sukeliamą vidinį erzulį (mano atveju) užgožė pakili Vasario 16-osios vakaro nuotaika. Vis dėlto pramoga, susipynusi su tam tikrais ritualais (balsavimo, bendravimo, apdovanojimų, etc.), lieka vienu  sudedamųjų šios parodos elementų.

Vertintojų dėmesį šįkart patraukė Onos Staskevičienės tekstilės darbas „Būna dienų“, Prano Griušio istorinės tematikos drobė „Karo šunys“, Marijaus Petrausko skulptūra „Pradžia“, Sigito Straigio televizoriaus ir kirvio ready-made derinys „Protestas“, Rolano Stankūno konceptualus darbas apie konceptualumą „Piešinys“.

Antrus metus iš eilės šioje parodoje buvo pastebėti tapytojas Alonas Štelmanas ir dailininkė  Elena Balsiukaitė–Brazdžiūnienė. A. Štelmano triptikas „Ruduo parke“, kaip ir pridera tokios tematikos kūriniams, dvelkė pastoziška melancholija, vienatve ir lietumi. Tuo tarpu E. Balsiukaitė–Brazdžiūnienė pristatė drobę „Tik niekam nesakyk“, priklausančią paauglių portretų serijai. Pasitelkusi monochrominę, realistinę tapyseną, sąmoningai padidinusi mastelį, autorė fiksuoja jaunų žmonių emocijas, išgyvenimus. E. Balsiukaitę–Brazdžiūnienę domina paauglių santykis su pasauliu, jų polinkis maištauti, tačiau dailininkė stengiasi pabrėžti ir jų trapumą, jautrumą.

***

Smalsumas mane vis dar atgena į „Fluxus ministeriją“. Atgaivintuose seno fabriko užkaboriuose ir salėse vaikštinėti šiurpiai malonu: tai beveik prilygsta slampinėjimui apleistame negyvenamame pastate, paslapčiomis ieškant čia apsilankiusiųjų būties pėdsakų. Šįkart čia juos paliko aštuoni šiuolaikinio meno kūrėjai. Tačiau „Fluxus ministerijoje“ eksponuojamos banalios fotografijos, kurias nesunku įsivaizduoti tarsi plakatus ant populiariajai kultūrai neabejingos paauglės kambario sienos, parodoje „Fabriko serija Nr. 1934“ rodomi ekshibicionistinį atspalvį turintys piešiniai, itin tiesmukai traktuojantys nuogumo temą, naivios dekoratyvios  harmonijos paieškos, sienų nišose pasislėpę eskiziški darbai nesukėlė jokio padoraus estetinio išgyvenimo. Paradoksalu, bet nuobodžią situaciją pagyvina ekspresas (skulptūra „Savaitės ekspresas“, aut. Algimantas Šlapikas), lėtai ir sunkiai tempiantis rūdijančią kasdienybės monotoniją ir... nuobodulį. Smagus šalto pasivaikščiojimo atradimas – Martyno Plepio fotografijos „Smiltys lig dangaus...“ Jose Nidos kopos įgauna plastiškas, svajingas ir moteriškas linijas, išraiškingą į debesis besiremiančią faktūrą. Juodai baltos fotografijos pasirinkimas suteikia pajūrio motyvams malonų klasikos prieskonį.