Kauno menininkų namų profesionalaus meno žinių portalas
Eiti prie turinio
Idėja tautos, kurią vienija bendri papročiai, bendra kalba ir kurios nebe pirma karta gyvena toje pačioje teritorijoje, primenama ir O. Koršunovo „Katedroje“. Ši samprata yra XIX a. tautų pavasario vaisius, kurio graužtuko, regis, iki šiol tebesame įsikibę. Ji nėra, kaip neretai teigiama, priemonė jungti žmones. Priešingai, skiria, nes kuria savo-svetimo opoziciją. Dramoje ši idėja iškeliama labiau nei spektaklyje, tačiau ir čia Povilas (Paulius Ignatavičius) pakylėtai skaito M.Daukšos postilės prakalbą, savotišką tautiškumo manifestą. Keista, kad ši idėja, sovietmečiu buvusi aktuali kaip pasipriešinimo okupantams priemonė, vis dar aktualizuojama ir dabar, kai jau žinome, kur nuveda savo tautos sureikšminimas. 1
Idėja tautos, kurią vienija bendri papročiai, bendra kalba ir kurios nebe pirma karta gyvena toje pačioje teritorijoje, primenama ir O. Koršunovo „Katedroje“. Ši samprata yra XIX a. tautų pavasario vaisius, kurio graužtuko, regis, iki šiol tebesame įsikibę. Ji nėra, kaip neretai teigiama, priemonė jungti žmones. Priešingai, skiria, nes kuria savo-svetimo opoziciją. Dramoje ši idėja iškeliama labiau nei spektaklyje, tačiau ir čia Povilas (Paulius Ignatavičius) pakylėtai skaito M.Daukšos postilės prakalbą, savotišką tautiškumo manifestą. Keista, kad ši idėja, sovietmečiu buvusi aktuali kaip pasipriešinimo okupantams priemonė, vis dar aktualizuojama ir dabar, kai jau žinome, kur nuveda savo tautos sureikšminimas.
Tai štai, galbūt maišydamas visas realizmo pakraipas ir bandydamas pridėti magijos, režisierius Rolandas Atkočiūnas drėbtelėjo, kaip spektaklio aprašymas sufleruoja ekscentrišką tragikomediją „Jeruzalė“ žiūrovų verdiktui. Bendradarbiavimas su scenografu Martinu Vilkarsiu ir režisūrinė koncepcija, visi 613 norų ir 7 troškimai, virsta mišraine spektaklio metu. Kartais atrodo, kad ir žiūrovui reikėtų šamano paslaugų bei „stebuklingųjų“ grybų, kad sugebėtų įsijausti ir būti vedamas bendros koncepcijos link. 8
Tai štai, galbūt maišydamas visas realizmo pakraipas ir bandydamas pridėti magijos, režisierius Rolandas Atkočiūnas drėbtelėjo, kaip spektaklio aprašymas sufleruoja ekscentrišką tragikomediją „Jeruzalė“ žiūrovų verdiktui. Bendradarbiavimas su scenografu Martinu Vilkarsiu ir režisūrinė koncepcija, visi 613 norų ir 7 troškimai, virsta mišraine spektaklio metu. Kartais atrodo, kad ir žiūrovui reikėtų šamano paslaugų bei „stebuklingųjų“ grybų, kad sugebėtų įsijausti ir būti vedamas bendros koncepcijos link.
