PASTOVŪS VAIZDAI? POKALBIS SU TAPYTOJA A. BARZDUKAITE–VAITKŪNIENE. 2

Ugnė Kraulaidytė
www.kamane.lt, 2013-01-30
A. Barzdukaitė–Vaitkūnienė. VAMP pilnatis kurorte. 2012

Kone visą sausio mėnesį vienoje iš Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų salių veikė dailininkės Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapybos paroda „Pastovūs vaizdai“. Eksponuotame paveikslų cikle į vieną pasakojimą susipynė miesto žaliųjų erdvių fragmentai, piknikų kieme vaizdai, karuselių, kurorto barų motyvai. Drobėje fiksuodama kasdienius reiškinius ir buitines šventes dailininkė pasakoja apie pramogavimo būdus, kurie, pasak tapytojos, nekinta.

Apie tai, kodėl pasirinko šiuos motyvus ir ką įdomaus juose atrado, kalbame su tapytoja A. Barzdukaite–Vaitkūniene.

- Pastovūs vaizdai laikui bėgant nesikeičia, bet to, paprastai jie kartojasi keliaujant tais pačiais maršrutais. Jūsų paveikslų pavadinimai išduoda tai, kad jų motyvus atradote ne vienoje vietoje. Taigi: kokie geografiniai vietovardžiai nužymi šių vaizdų maršrutą? Kodėl ir kaip jais keliaujate?

- Tie patys maršrutai suteikia apgaulingą saugumą. Taip pat, kaip ir „pastovumas“ ar pastovus vaizdas. Konstanta – lyg atskaitos taškas, apie kurį sukasi žmogaus gyvenimas. Daugiau yra nepažinu ir baisu. Tačiau ir „pastoviu vaizdu“ aš linkusi suabejoti, tai tik graži iliuzija, padedanti nusiraminti. Kyla klausimas, o kas slypi už įprasto vaizdo? Ar išdrįsime ten pažvelgti? Kelionės vyksta ne tik konkrečiais maršrutais, bet ir vidiniais labirintais.

- Kalbant apie pastovumą, kodėl būtent šiuos vaizdus vadinate pastoviais? Ar dažnai ir kokiomis aplinkybėmis juos stebite, ar tikrai jie nesikeičia?

- Pavadinimas „Pastovūs vaizdai“, manau, galėjo būti rašomas su klaustuku. Jį galima kvestionuoti. Visoje žmonijos istorijoje nestinga švenčių ritualų ir pramogų (nuo  sakralinių apeigų, ilgainiui tampančių tradicija, iki visiškai vulgarių, net gyvuliškų pasilinksminimų), kinta tik jų formos. Mano dėmesys krypsta į žmogaus įpročius, tam tikrą sąmonės rutiną ir pastovumą, o pamatyti/nutapyti vaizdai yra to išraiška.

- Karuselė prie jūros, piknikai kiemuose, pilnatis viršum miško. Ko šiuose motyvuose daugiau: ironijos ar nostalgijos?

- Ne, ypatingos nostalgijos  nejaučiu. Gal juose yra šiek tiek ironijos, bet daugiau rezignacijos, atjautos mums visiems, nes turime „išbūti“ savo gyvenimus. Mėnulis, keisdamas fazes, tikrai nekinta kaip Žemės palydovas (bent kol kas), pateka kaip laiko naikintojas, o tada tenka užsimiršti piknikuose. Taigi, daugiau ironijos.

- Iš vieno Jūsų paveikslo į kitą (nebūtinai susaistyto tos pačios tematikos gijomis) dažnai keliauja kiškutis. Taip pat esate minėjusi, kad turite personažą, vardu Marulė (kuris man tebėra paslaptingas), padedantį perteikti idėjas. Ką paveikslo „Vamp pilnatis kurorte“ (2012) mėnulyje „veikia“ kiškis ir kodėl Marulė neparodo savo veido (drobėse matome jos suknelę ir trobelę: ar visuose paveiksluose ji tėra menamas personažas ir kokias žmogiškąsias savybes ar polinkius jis įkūnija)?  

- Mitologijoje kiškis yra mėnulio gyvūnas, jo simbolis. Įvairių tautų pasakose arba pats mėnulis arba tamsios jo dėmės laikomos kiškiu. Taip pat tai greitai bėgančio gyvenimo simbolis, o mėnulis simbolizuoja kaitą ir nežinomybę.

Marulė – tai mažybiniu vardu vadinama mirtis,  įkapių drobulė. Mara – Mirtis. Taip, ji neparodo savo veido, nežinia, kada pasirodo. Paveikslas su suknele – tai skeletas, griaučiai, laiko slinktis, kur suknelė – tik laikinas apvalkalas. Marulė yra chtoniškasis personažas, įkūnijantis raganiškas, antgamtines savybes. Tačiau šiuo vardu vadinama moteris yra konkreti asmenybė. Keista, vieniša, todėl ir jos namelis keistas.

Ankstyvoje vaikystėje į atmintį giliai įstrigo pasivaikščiojimų su tėvais Žaliakalnyje prisiminimai. Jie mane vesdavo parodyti, kur gyvena ragana, kur yra jos namelis. Smalsumas ir nepaaiškinama baimė, žvaigždėtas dangus ir kažkoks nenusakomas jausmas išliko iki šiol. Paveikslas „Stebuklingas Marulės namelis“ - tai konkretus Žaliakalnio motyvas, lydinys visų praeities prisiminimų ir emocijų.

- Kalbėdama  su menotyrininke Kristina Budryte-Geneviče teigėte, kad tokiais kasdienių reiškinių (kaip pasilinksminimai miesto skveruose, alaus barai, po atviru dangumi čirškinama mėsa, etc.) vaizdais įamžinate „nekintančius eilinių žmonių pramogavimo būdus“. Ar galima šiuos darbus pavadinti linksminimosi kultūros kritika? 

- Taip, šį požiūrį galima pavadinti kritišku ir ironišku, tačiau ne didaktišku. Kritiškas jis yra tiek pat, kiek ir savikritiškas. Man artima ir atjauta, ir juokas. Kaip ir fatalizmas, tragedija, nepermaldaujama egzistencija ir kita realybė.

- Kodėl Jūsų dėmesį patraukia pasilinksminimai po atviru dangumi? Į uždarą erdvę nepakviečia nė vienas paveikslas. Ar tai šiltojo metų laiko stebėjimų padarinys?

- Man įdomus žmogaus ir aplinkos, jo ir erdvės santykis. Nors paveiksluose žmogus tiesiogiai nepasirodo, matomi jo veiklos pėdsakai. Mąstau apie dydžius ir mastelius, makro- ir mikrokosmosą. Uždara erdvė, interjeras sukurti žmogaus, todėl tai jau - kita tema.

- Ką simbolizuoja karuselė: ar tai gyvenimo metafora, ar surūdijęs nefunkcionuojantis tam tikro laiko reliktas, o gal kažkas visai kita? Ir kuo tuščias narvelis susijęs su anksčiau minėtais pramogavimo būdais?

- Karuselė - tai proto, sąmonės apsvaiginimas juntama tikrove, samsaros rato metafora ir labai konkrečiam laikui (sovietmečiui ir dabarčiai, kurioje sukasi iš Olandijos atvežtos karuselės) priklausantis objektas. Tuščias narvelis – išsilaisvinimo metafora. 

Šie konkretūs motyvai man įdomūs, nes, būdami pastovūs, privalo būti stabilūs, tačiau tuo pačiu metu jie sukuria besikeičiančios, sūkuriuojančios, svaiginančios realybės pojūčius ir ištraukia žmogų iš jo įprastos tikrovės.

-  Ačiū už pokalbį. 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*