Katė, kuri atėjo 4

Urtė Navalinskaitė
www.kamane.lt, 2013-09-02

Sandra Bernotaitė – jauna lietuvių rašytoja, kilusi iš Šiaulių ir šiuo metu gyvenanti Melburne, Australijoje. Pirmasis jos novelių rinkinys „Gaisras“ pasirodė 2010 metais ir pelnė Augustino Griciaus premiją už geriausią metų debiutą. Tačiau mano pažintis su šios autorės kūryba prasidėjo ne noveles skaitant. Pirmiausia S. Bernotaitę atradau tinklaraštyje grafomanija.com, kuriame ji pasakoja apie rašymą: dalijasi istorijomis apie savo ir kitų kūrybą, analizuoja įvairius kūrinius, atskleidžia daugybę rašymo technikos subtilybių. Būtent šioje  svetainėje ir radau  užuominas apie „Katę, kurios reikėjo“ – pirmąjį jaunos autorės romaną. S. Bernotaitė savo skaitytojams pasakojo  apie šio romano kūrybos procesą ir rašymo kančias, prieš pat knygai pasirodant dalijosi istorijomis apie darbą su leidyklomis.

Paėmus „Katę, kurios reikėjo“ į rankas, pirmiausia į akis krenta pilkas jos viršelis ir ryškus oranžinis užrašas „Katė“. Lyg iš karto įspėjama, jog katė bus tai, kas nulems veikėjų likimus.  Antrasis dėmesį atkreipiantis dalykas – tarp romano puslapių „tūnantys" atvirukai. Anot S. Bernotaitės, knygų puslapiuose paslėpti net keli skirtingi atvirukai-skirtukai (jie tuo pačiu yra ir tinklaraščio reklama) skelbia apie tai, kaip grafomanai nori būti išgirsti ne tik interneto platybėse  ar draugų kompanijoje. Ne kartą pati autorė teigė, kad ir grafomanija, ir profesionalus rašymas yra sunkus darbas.

Atsivertus pilko viršelio romaną, sutinkame Virgą. Tai – pagrindinė pasakojimo herojė, pati autorė ją apibūdina, kaip „veikėją, kurios gatvėje niekas nepastebi, kuri mokyklos ar darbovietės fotografijose slepiasi už kitų nugarų ir atmintyje išblunka pirmoji, nes ir jos vardo niekas nepamena“. Virga būtent tokia ir yra – pilka tyli pelytė, neturinti savo nuomonės ir nemokanti spręsti, nešama srovės ir nė neketinanti į kažką įsikibti. Mirus motinai, Virga lieka viena ir niekieno nevedama šiame pasaulyje. Anksčiau ji ir motina buvo „mudvi“, šioji viską spręsdavo ir darydavo už dukrą, buvo jos griežtas, reiklus šešėlis. Tačiau šią tuštumą greitai užpildo Aidas –  sugebantis pasirūpinti ne tik savimi, stiprus, ryžtingas vyras. Virga nė akimirkos nepabūna „vienaskaitoje“: ji ir Aidas tampa „mudu“. Ši keista meilės linija (du nesavarankiški, bailūs ir vidinių demonų kamuojami žmonės, kurie iš tiesų stumia vienas kitą) trūkčiodama veda Virgą link persilaužimo.

Aido ir Virgos santykiuose autorė svarsto moters vietą tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Ar ji, net jeigu to nenori, turėtų būti nuolanki vyro tarnaitė, namų šeimininkė, be jausmų atsiduodanti partneriui. Svarstoma, ar moteris turi priklausyti vyrui, ar negali be jo gyventi tikro gyvenimo: „Nes svaigsti, kad Aidas tavo vyras, tavo meilužis. Kad jis tave turi. Kad esi jo. Jeigu ne jo, tai kieno gi būtum? Jeigu niekieno – kaipgi save mylėti?“ (20), „Be vyro gyvenime liktum tik atlieka – vieniša senmergė (net jei praradusi nekaltybę, nei jeigu kekšė)  – niekam nereikalinga, net Dievui.“ (26).

Dar viena pasakojimo gija užmezgama taip pat romano pradžioje. Virgos patėvis – nekenčiamas ir nepageidaujamas – apsilanko laidotuvėse ir atgaivina senas merginos baimes. Jai ima vaidentis (o gal ne?) alsavimas ir žingsniai už durų, kiekvienas taksi automobilis kelia nerimą, užmiršti siaubai putodami kyla viršun. Trečioji linija susijusi su pirmosiomis dviem – tėvo ir išpildytojo linija. Virga augusi be tėvo, niekas jos ir motinos namuose nekūrė „atmosferos“ ir nebuvo „vyriško kvapo“: „Jei visu kitu gali pasirūpinti mamos, tai tėčiams lieka rūpintis atmosfera.“, „Patėvis išgelbėjo jus abi su mama. Atėjo ir buvo trečias – svarbiausias trečiasis“ (26). Mergina bando atkurti motinos ir tėvo istoriją per senų giminaičių pasakojimus, kapstosi vis tamsesniuose motinos ir tetų praeities užkaboriuose, rausiasi sulaužytoje sovietinėje artimųjų praeityje. Tėvas, kurio nebuvo, paliko ją ir motiną, tačiau bent jau šioji gavo išsipildymą – dukrą. Virga kamuojama dviejų priešingų vidinių demonų: jai įkalta, kad moteris įprasmina  savo gyvenimą tik per vaiką, tačiau ji nenori paleisti mažylio į tokį tamsų pasaulį ir vis „laukia kraujo“.

Visoms šioms linijoms besipinant tarpusavyje, pasirodo Katė. Pasakojimo pradžioje Virga pasikliauja Aido požiūriu, kad katės, ypač laukinės, yra bjauru. Lygiai taip pat bjaurios ir moterys, kurios jas priglaudžia. Vėliau Katė visgi apsigyvena Virgos namuose ir viskas ima keistis. Keistoji atstumiančios meilės istorija ima trūkinėti, atsiskleidžia tikrasis Aido veidas, užverda patėvio suterštas vanduo, išsivynioja tragiška motinos praeities istorija, o Katė atsiveda kačiukų. Virga po truputėlį keičiasi  – visų pirma ji tampa gražesnė ir elgiasi drąsiau, nebebijo anksčiau kamavusių košmarų, tampa atviresnė sau. Ji atleidžia gyvenimui, motinai, sau.

Virga, ko gero, – giliausia romano veikėja, tačiau tai natūralu – ji istorijos pasakotoja, jai autorė ir skiria daugiausia dėmesio. Tiesa, kartais kliūva jos blaškymasis: pasakodama apie savo sapnus Virga pasineria į filosofiją, svarstymus apie žmogaus būtį ir gyvenimo tikslą. Pasakodama apie veikėjos sapnus autorė nuslysta į simboliką – dažnas jūros, kritimo, tamsos motyvas. Sapnuose Virgą kamuoja nežinomybė, baimė, ji svarsto apie gyvenimą, savo fobijas, sapnuose ji, kaip ir gyvenime – silpna ir neryžtinga. Aprašydama tokias scenas S. Bernotaitė neretai kalba trumpais, kapotais sakiniais: „Chaosas. Vandenys sklandžiai įplaukę į orą. Dangus seniai nuskandintas. Nebėra jokio galo, nėra pakraščių, begalinis. Siaubas. Kylantis iš mano žarnų.“ (34).

Tačiau neretai sudėtingus klausimus svarstanti Virga nugarma  iki praeito amžiaus kaimo moterėlės minčių, ypač svarstant moters padėtį vyro atžvilgiu. Kartais atrodo, kad tai dviguba asmenybė: būdama viena ir sapnuodama Virga yra palaužta liūdesio, gana tragiška ir gili asmenybė, tačiau kai kuriose scenose ji ne tik paneigia ankstesnes savo mintis, bet ir nuoširdžiai tiki kitų primestais stereotipais. Galbūt toks dvilypumas (gana išsilavinusi, mąstanti ir svarstanti asmenybė prieš stereotipinių minčių kupiną, uždarą irbailę „kaimietukę“) yra būdas parodyti, kad tiek Virga, tiek žmogus  apskritai yra sudėtinga būtybė . Sapnuodama ir svarstydama, būdama su Kate, Virga kalba dramatiškai, nagrinėja savo praeitį ne tik kaip vienos šeimos, bet ir kaip visos tautos žaizdą. Vis dėlto „kaimietukė“ Virga kitokia – ir iš jos lūpų galima išgirsti vieną kitą aštresnį žodelį, tačiau darbe ar prie kitų žmonių ji dažniau tyli, nebent komentuoja įvykius mintyse.  Virgos mintis supurto kolegė Unė, kurios pagrindinė veikėja nelabai mėgsta, bet, regis, slapta svajoja tokia tapti – drąsia, veržlia ir patrauklia. Per vidinę kelionę Virga laisvinasi nuo stereotipų apie moteris ir jų vietą pasaulyje, atranda savo kelią.

Kiti veikėjai – daugiau fonas Virgos vidinėms paieškoms. Įdomu, jog jie kur kas spalvingesni už pagrindinę veikėją. Tiek Aido motina, tiek kaimynė Galina vaizduojamos gyvybingos, energingos, o ir patėvis atskleidžia netikėtą savo pusę.  Rašytoja šiuos personažus kuria kaip ryškius, lengvai ir greitai atpažįstamus tipažus, tam tikras kaukes: Aidas – tipiškas mamyčiukas, nevėkšla ir savimyla, bendradarbė Unė – emancipuota darboholikė ir puošeiva, Galina – motiniška, rusiškai nuoširdi kaimynė.

S. Bernotaitė „Katę, kuri atėjo“ skėlia į dvi dalis – prieš Katę („Nei verkti, nei juoktis“) ir jai apsigyvenus Virgos namuose („Švinta lėtai, tarsi šviesa dainuotų“). Pirmojoje dalyje – mirus motinai ir jos vietą užėmus Aidui – Virga sapnuoja košmarus, nedrįsta išsakyti savo minčių ir abejonių garsiai ir niekam nesipriešina, pasiduoda energingam Aido ir jo motinos šeimyniniam spektakliui. Virga girdi priekaištingą motinos balsą, vis primenantį, kad ji yra apgailėtina, ir kaltinantį nuodėmėmis. Tačiau jos ir Aido santykius supurto netikėtas įvykis vakarėlyje. Beje, šioje pasakojimo dalyje visi veikėjai, išskyrus pagrindinę, nevengia kalbėti liepiamąja nuosaka, t. y. aiškinti Virgai, kaip elgtis ir gyventi. O pastaroji vartoja tokius žodžius, kaip „nenoriu prieštarauti“, „pasižadu nedaryti“, „sugadinau“, „nepageidauju girdėti“ ir „noriu išnykti“... Antroji dalis kiek lėtesnė, čia daugiau svarstymų apie praeitį, ima aiškėti liūdna ir skausminga merginos tėvų praeitis, Katė atsiveda kačiukų ir tai perlaužia Virgos mąstymą. Ji rūpinasi svetimais padarėliais ir pamažu ima nagrinėti savo ir motinos santykius.

Autorė knygos anotacijoje kelia klausimą – „Kas mus palaiko, kodėl nepasiduodame ir toliau gyvename, ištveriame? Kur iš tiesų slypi žmogaus stiprybė?“  Tiesioginis atsakymas romane „Katė, kurios reikėjo“ nepateikiamas: Virga skausmingai ieško savo stiprybės, simboliškai mokosi iš Katės. „Viskas, atlikta. Tuoj ims groti klasiką radijas, užsives variklis. Važiuosi gyventi. Tik nežiūrėk per petį.“ (344) – galbūt vaistu nuo skausmo taps atleidimas ir susitaikymas su praeitimi.

S. Bernotaitės „Katė, kurios reikėjo“ – iš pirmo žvilgsnio niūrus ir pilkas romanas, net ir jo atomazga nėra labai ryški. Tačiau jis nėra toks, kuris praėjus laikui užmirštamas. Tai nėra romanas tik apie vienos nelaimingos moters vidinį virsmą. Ir jis ne tik apie skaudžią šeimos dramą. Jis pilkšvais, neryškiais atspalviais primena, kad yra tokių žmonių, kurių likimą sulaužė iškreipta ir supuvusi sovietinė sistema. Tai romanas apie stereotipus, vidinės laisvės paieškas ir vienatvę.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*