ABSTRAKCIJA „1863“ – VAIZDUOTĖS SUKILIMAS 5

Monika Jašinskaitė
www.kamane.lt, 2013-03-18

„Vaizduotė veikia tuo geriau, kuo maksimaliau ji sužadinama“, – savo straipsnio „Paveikslinė sąmonė, reprezentacija ir vaizduotė“ išvadose rašo Kristupas Sabolius. Tokia tiesa vadovavosi Kauno šokio teatras „Aura“, ruošdamasis savo naujausiam pasirodymui. Kovo 11 dieną Kauno nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje šokėjai pristatė projektą „1863“ ir žiūrovo vaizduotę nukreipė į Lietuvą prieš 150 metų.

Projektas sudarytas iš dviejų dalių – Mindaugo Arlinsko sukurto videofilmo ir vengrų choreografo Ferenco Feherio šokio spektaklio. Filmas sumanytas taip, kad parengtų auditoriją, šiek tiek supažindintų ją su 1863 metų sukilimo įvykiais ir detalėmis.

Nors kūrinio funkcija yra edukacinė, ant galinės scenos sienos nepamatysime istorinius pasakojimus dažniausiai iliustruojančių realistiškų scenų – nei su carinės Rusijos „oficieriais“ besikaunančių bajorų ar valstiečių, nei degančių kaimų, nei sukilimo vadų egzekucijos. Vietoj to – greta sumontuoti „kieto“ tatuiruoto vaikino, mūzą primenančios merginos ir pikto, lojančio šuns vaizdai. Jais žongliruojant kuriamas pasakojimas. Jis rutuliojamas ir plečiamas, kadrų dinamika kausto dėmesį. Rodoma medžiaga neperteikia jokios faktinės informacijos, bet daro emocinį poveikį.

Į šokio spektaklį įvedančiame filme nenuskamba nė vienas pasakotojo žodis. Verbalinė informacija perteikiama ne pasitelkus, kaip mėgstama, didžiai tragišką užkadrinį balsą, o į pasakojimą įterpiamais užrašais. „1863 m. sukilimas – kova už Lietuvą, kaip tuo metu ji buvo suvokiama. Tai kitokia Lietuva“. „Per beveik pusantrų sukilimo metų Lietuvos teritorijoje vyko 321 mūšis.“ Žiūrovas užrašus sau skaito pats (taigi yra aktyvus) ir pats iš smalsumo pasiekia skleidžiamą žinią.

Kartu su vaizdu perteikiama emocija, tekstu perduodama informacija, stebėtojas patenka ir į emocinio poveikio muzikos lauką (garso takelio autorius – Jaras Ramūnas). Jo aukščiausiame taške – autentiška sukilėlių daina (atlikėja – Irena Višnevska), tūlam patriotui galinti sukelti dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, ji pateikiama ir greičiausiai priimama kaip mūsų,  t.y. lietuvių, paveldo dalis. Antra vertus, ji skamba lenkų kalba. Filmo stebėtojas gali pasijusti nepatogiai. Vis dėlto lygiai taip pat, net nepajudėjęs iš kėdės, jis turi galimybę apmąstyti, ar tarp šių dviejų faktų yra esminė prieštara, ir pamėginti juos sujungti.

Veikiamas videofilmo elementų (vaizdų, muzikos, teksto), žiūrovas po truputį patenka į fikcinį pasaulį, kuriame veikia nebe logikos, o asociacijų dėsniai. Kai filmas baigiasi, jis jau pasiruošęs asociatyvų mąstymą pritaikyti antrajai projekto daliai – šokio spektakliui. Tam tikrais momentais šokėjų judesiai atkartoja pirmoje dalyje pateiktą faktinę informaciją, o kitą kartą – faktinė informacija abstraktiems atlikėjų kūnams suteikia konkretumo, leidžia įsivaizduoti, savo fantazijoje patiems kurti pasakojimą.

Dviejų vengrų – judesį kūrusio F. Feherio ir muzikos autoriaus Davido Kovacsovicso – lietuvių ir lenkų sukilimo prieš carinę valdžią interpretacija gana abstrakti. Pats choreografas sako: „Visame pasaulyje nuo laikų pradžios vyksta kovos – tarp valstybių, žmonių, galiausiai kasdien kovojame su savimi“. Choreografinis audinys paremtas nesibaigiančiu kovos motyvu. Muzika sukuria intensyvų spektaklio ritmą, diktuoja greitą atlikimo tempą, o šokėjų formuojami vaizdai, kaip bitnikų tekstai, liejasi lyg iš pasąmonės srauto. Kai kurie judesiai kartojasi, tačiau, jungiami į skirtingas choreografines frazes, jie keičia kontekstą ir įgauna kitokias reikšmes.

Su (vis dar) mažai pažįstama pasąmone šokio kūrinį sieja ne tik varginantis fizinis atlikimas, bet ir paslaptingas apšvietimas. D.Kovacsovicsas ir Vladas Šerstobojevas, į juodut juodutėlę sceną nukreipę šoninius prožektorius, išgavo šviesotamsos efektą – ant atlikėjų kūnų žaidžianti šviesa ir šešėliai neleidžia sujungti visumos, žiūrovas vėl skatinamas įsivaizduoti. Kartkartėmis tokį miglotą pasąmonės srauto judesį pertraukia aiškumo blyksniai – šokėjų kelias iš scenos gilumos į priekį, skersai arba įstrižai jos nuspalvinamas gelsvos šviesos takais. 

Atlikėjai scenoje veikia kaip laikrodis. Šiame spektaklyje kartu su „Auros“ senbuviais Gotaute Kalmatavičiūtė, Marium Pinigiu, Mantu Stabačinsku pasirodė ir augančios šokėjos – Ema Nedobežkina ir Solveiga Vasiliauskaitė. E.Nedobežkinai F.Feheris patikėjo pagrindinę partiją, iš vyresnių kolegų ji išsiskyrė natūralesniais, bet drauge ir ne tokiais tiksliais, švariais judesiais. Jai skirtame choreografiniame tekste mažiau ieškota keistų, neįprastų formų, paveikumas sukurtas labiau per patį fizinį buvimą, nei per buvimo raišką. Vis dėlto, kai scenose su kitais šokėjais akivaizdžiai ima dominuoti forma ir tikslumas, šešiolikmetė atlikėja mėgina įsilieti į kolegų nulemtą choreografinę visumą.

Stebint spektaklį pasąmonės srauto įspūdį sustiprina šokėjų grupavimai ir pergrupavimai. Turbūt ryškiausia perskyra – vyriškieji ir moteriškieji duetai, tačiau juose galime nuspėti tik vieną – M.Pinigio ir M.Stabačinsko – porą. Spektakliui tai suteikia dinamikos, išlaikoma netikėtumo galimybė. Be to, priešingai nei kituose „Auros“ kūriniuose, čia tik kelios akimirkos šokio mišriose porose.

Vykstant nuolatiniam kitimui vis iškyla slapstymosi (įdomiai stilizuotas vyrų šliaužimas „apkasuose“, įspūdingas G.Kalmatavičiūtės ir S.Vasiliauskaitės judėjimas sulinkus pusiau, atsispiriant kojomis ir rankomis), prievartos (išraiškingas valdomų ir valdančiųjų šokčiojimas, šiurpokas atžagarus nešimas), kovos motyvai. Muzikos ritmas ir mechaniškai tikslūs judesiai šia prievarta ir kova persmelkia visą erdvę, nepastebimai ją užvaldo.

Tik tuomet, kai atmosfera sukurta ir žiūrovui pradeda diktuoti savo sąlygas, įterpiami keli pertrūkiai. Vienas tokių, leidžiančių kovą matyti platesniame kontekste, ne tik kaip pasipriešinimą carinės Rusijos priespaudai, yra M.Stabačinsko sportinių šokių intarpas. Kitas – du (S.Vasiliauskaitės ir G.Kalmatavičiūtės) draugiški prisilietimai prie šokančių kolegų.  Jie išsiskiria iš viso kūrinio stilistikos ir ryškiai kontrastuoja su visais kitais atlikėjų veiksmais. Kaip videofilme įterpiama sukilėlių daina, taip spektaklio garso takelyje atsiranda sutartinės motyvas. Jis dar labiau sustiprina griežtą muzikinio audinio ritmą, bet kartu su moterų balsais išleidžia švelnumo gaidą.

Kurdamas spektaklį apie kovą ir ją parodydamas ne tik istorijoje, bet ir kasdienybėje, pats F.Feheris užima kovos kritiko poziciją. Nors kūrinyje jaučiama lyg mechanizmas tikslaus ir greito judesio diktatūra, per E.Nedobežkinos judesius atsiskleidžia choreografo simpatija žmogaus prigimčiai ir natūralumui. O dvi draugiško prisilietimo akimirkos tarytum sufleruoja, kad įpuolus į (kasdienės) kovos mechanizmą nereikėtų pamiršti ir žmogiškosios šilumos. Spektaklio finale pasirodanti mergaitė su meškiuku – tarsi grįžimas į vaikišką tyrumą ir naivumą. Vis dėlto mūsų pasąmonę persmelkusi spektaklio atmosfera čia leidžia įžvelgti ir dar vienos būsimos kovos užuomazgą. Kova nesiliovė.

Istorinė tema Lietuvos šiuolaikiniame šokyje, kaip ir apskritai Lietuvos šiuolaikiniame mene, – reta ir neįprasta. Teatro scena – ne „History channel“, už faktus čia svarbesnis poveikis žiūrovui. „Aura“ kartu su M.Arlinsku bei F.Feheriu nemėgina mojuoti grandioziškais vyčiais ar eiti kitais ydingais keliais, kai meno kūrinys remiamas vien istoriniais faktais ar tiesmuka tautine simbolika. Spektaklyje „1863“ Kauno šokio teatras žadina žiūrovo vaizduotę ir taip skatina jį patį be prievartos atrasti, išgyventi, suvokti, įžvelgti vienokias ar kitokias sąsajas.

Net neabejoju, kad istorikai spektaklyje matys viena, o, tarkime, fizikai – kita. Bet argi tai blogai?

 

Tomo Jundulo nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*