Kinas ir fotografija

Šiemet „Kino pavasaryje“ buvo parodyta austrų režisieriaus Ulricho Seidlio (anktesnieji filmai – „Importas-eksportas“, „Šuniškos dienos“) trilogija „Rojus“. Trilogiją sudaro dalys: „Meilė“, „Tikėjimas“ ir „Viltis“. Visi trys „Rojaus” filmai  pasakoja apie tos pačios šeimos moteris: „Meilė“ – apie motiną, keliaujančią į Keniją atostogauti ir patirti naujo gyvenimo skonį bei ieškoti meilės; „Viltis“ – apie dukrą, kuri išvyksta į lieknėjimo stovyklą, trokšdama pakeisti savo kūną, o „Tikėjimas“ – apie motinos seserį, kurios gyvenime tikėjimas reiškiasi įvairiais perversiškais būdais. Visose trijose istorijose galime aptikti tarpusavio sąsajų – jos vyksta tuo pačiu metu. Iš pat pradžių Ulrichas Seidlis norėjo pristatyti vieną monumentalų filmą, tačiau vėliau apsiprendė sukauptą milžinišką medžiagą sukarpyti į dalis. Šio režisieriaus filmai pasižymi nenoru taikstytis su visuomenės diktuojamomis normomis ir nebijo kalbėti visuomenei „nepatogiomis” temomis. Autoriui ypač svarbios įvairios dichotomijos: gražus ir bjaurus, baltaodis ir juodaodis, turtingas ir vargšas. Daugeliui mūsų žiūrovų jau pažįstamas austras Michaelis Haneke taip pat mėgsta tokio tipo dichotomijas bei panašias temas, tačiau Haneke’s braižas labiau intelektualus ir psichologinis, veikiantis mentaliniame lygmenyje, tuo tarpu U.Seidlio – „kūniškesnis” ir jausmingesnis.

Pirmoji trilogijos dalis „Rojus: Meilė“ buvo pristatyta Kanų kino festivalyje, o pagrindinė aktorė Margarethe Tiesel nominuota geriausios pagrindinio vaidmens atlikėjos prizui. Pirmąją „Kino pavasario“ savaitę atvykusi į Vilnių, Margarethe Tiesel spėjo visus sužavėti humoro jausmu, atvirumu ir nuoširdumu, kuris tiesiog spinduliuoja moters veide. Tinkamiausias šiai aktorei apibūdinti žodis yra drąsa. Neabejotinai būdama viena ryškiausių festivalio viešnių, Teresa nesureikšmina savo vaidmens filme, o labiausiai dėkoja režisierui U. Seidliui, kuris, jos nuomone, dabar yra vienas geriausių pasaulio režisierių. Aktorės vaidmuo filme tikrai įspūdingas – neįprastas, puikiai sukonstruotas charakteris, sudėtingi moraliniai sprendimai, ieškojimai.

Aktorė filme įkūnijo pagyvenusią moterį, vardu Teresa, išvykusią į Keniją atostogauti  (iš pat pradžių režisierius manė, jog filmo veikėja bus jau nebe pirmą kartą į Keniją važiuojanti turistė, tačiau vėliau, pamatęs, jog istorijai kur kas labiau pasitarnauja moters padėties „naujumas“, nusprendė kreipti scenarijų visai į kitą pusę). Draugė supažindina Teresą su Kenijos turizmo ypatumais: ten vietiniai vyrukai maloniai vadinami „paplūdimio berniukais“ (angl. beach boys), o moterys turistės – „cukrinėmis mamytėmis“ (sugarmama; šis žodis reiškia moterį, kuri ne tik perka juodaodžio kūną ir draugystę, bet kartu ir tampa „berniuko” globėja). Filme vaidinančios moterys yra profesionalios aktorės, o vaikinai – vietiniai gyventojai, jau susidūrę su sekso turizmo patirtimi. Scenos improvizuotos, aktoriai prieš filmą nebuvo gavę jokio tikslaus scenarijaus. Filmas nėra tik apie socialines problemas, kurios kankina vargingą Keniją, tačiau ir apie vakaruose niekam neįdomias (apkūnios, raukšlėtos, „neatrodančios patraukliai“) moteris, kurios svetimoje šalyje ieško meilės, tačiau galiausiai supranta, jog Afrikoje vakarietišką kūno kultą keičia pinigų ir gero gyvenimo troškulys. Filmas pasakoja apie žmogaus gebėjimą mylėti save, nepaisant visuomenės spaudimo ir  apie bendražmogišką artumo paiešką.

Šių metų Kanų kino festivalio metu daugelis žiūrovų, pamačiusių naująją U.Seidlio juostą, liko pasipiktinę ir, deja, režisieriui svarbi ir jautri tema liko ne visai suprasta. Lietuvoje filmas buvo priimtas palankiai – susitikime su aktore kilo daugybė klausimų, tačiau, kai temos tokios subtilios ir jautrios, visuomet jų kyla dar daugiau. Jaukų saulėtą rytą susitikome su Margarethe Vilniaus senamiestyje pasikalbėti apie filmą, jame nagrinėjamas temas ir ypatingas filmavimosi patirtis.

Norėčiau paklausti apie Jūsų reakciją gavus pasiūlymą filmuotis Ulricho Seidlio filme. Ar turėjote abejonių dėl jo? Galbūt, jei dabar galėtumėte atsukti laiką atgal, rinktumėtės nebesifilmuoti? Ar Jūs esate patenkinta pačiu filmu?

Esu labai laiminga dėl to, kad pasirinkau dirbti su Ulrichu. Tai iš tiesų geriausia, ką aš esu padariusi per trisdešimt metų, kol dirbu aktore. Jeigu žinote, kokius filmus kuria Ulrichas Seidlis, jūs tikrai suprasite, kad darbas su juo tikrai nebus lengvas. Tačiau prieš sutikdama filmuotis jo „Rojaus” „Meilėje“, daug mąsčiau apie tai, jog jei nesutiksiu, vėliau labai gailėsiuosi nežengusi šio žingsnio.

Gal galėtumėte papasakoti apie filmavimo procesą? Kaip atsidūrėte Kenijoje? Ar pačios pirmosios dienos susipažinus su neprofesionaliais aktoriais Jums buvo sunkios?

Nei prisitaikyti, nei susipažinti nebuvo sunku. Ulrichas į Keniją buvo atvykęs kelis kartus per dvejus metus, kol dar nefilmavome, o tik galvojome apie filmą. Jis susipažino, atliko daugybę interviu su „paplūdimio vaikinais“, todėl „berniukai” žinojo, ką turės vaidinti ir apie ką šis filmas. Buvo rengiama labai daug interviu ir atrankų neprofesionaliems aktoriams. Kai atvykau į Keniją, dar nebuvo nuspręsta, kurie iš vaikinų vaidins pagrindinius, o kurie antraplanius vaidmenis. Visi truputį varžėsi dėl pagrindinių vaidmenų – vaidinti Kenijoje kuriamame filme, vietiniams yra tikras prestižas ir išskirtinumas. Užmegzti ryšį tikrai nebuvo sunku, nes Afrikoje tai labai lengva. Jeigu tu baltaodis, tuomet esi savaime įdomus. Vietiniai labai domisi užsieniečiais, jiems esame egzotika.

Režisierius stengėsi pasirinkti tokius vaikinus, kurie Kenijoje turi savo „cukrines mamytes“, kurie jau išgyvenę vienokius ar kitokius santykius su vakarietėmis moterimis, t.y. turi tikros patirties.

Iš europietiškos perspektyvos atrodo, kad tai, ką daro tie vaikinai, ir, žinoma, moterys, yra amoralu. Tačiau ar patys vaikinai mano, jog jie elgiasi blogai?

Ne, vaikinai yra patenkinti. Jei afrikietis turi „cukrinę“ vakarietę, tuomet tai reiškia, jog jis užima aukštesnę socialinę poziciją. Kenijos valstybė, žinoma, nenori tokio verslo savo šalyje, jie bijo, kad Kenijos įvaizdis bus sugadintas. Aš taip pat manau, kad ir šeima (tėvai, seneliai) nemėgsta tokio savų vaikų elgesio, tačiau piniginis aspektas jiems be galo svarbus. Pinigai jiems labai padeda. Net jeigu jie turėtų galimybę užsidirbti kitais būdais, turbūt ja nepasinaudotų, nes tokio pobūdžio darbas yra labai lengvas, pinigai yra lengvi. Tačiau „paplūdimio vaikinai“ ne tik pardavinėja save: jie taip pat užsiima papuošalų prekyba, siūlo turistams apsilankyti jų kaimuose ir t.t. Tačiau jeigu jie turi savo „cukrinę mamytę “, tuomet gyvena gerai. Pavyzdžiui, interviu metu jaunuoliai dažnai pabrėžia, jog jų didžiausias noras yra turėti „mamytę“.

Europiečiui tai skamba gana šokiruojančiai…

Taip, tačiau savo šalyje jie neturi darbo. Jie labai neturtingi ir tai yra puiki galimybė užsidirbti pinigų, pragyventi. Nereiktų sakyti, jog tai blogai: negalime jų teisti, nes tai – jų maža galimybė uždirbti pinigų šeimai. Tokiu būdu jaunuoliai  išgali leisti savo jaunesnius brolius, seseris ar net savo vaikus mokytis į mokyklą.

Filmas yra tikrai atviras ir provokuojantis. Kodėl aktoriai linkę pasirinkti tokius – atvirus ir šokiruojančius – vaidmenis?

Tam tikros temos gali būti išreikštos tik tokiu būdu. Žiūrovus tokios scenos sukrečia, pasiekia jų vidų. Jeigu pradedi juoktis ir staiga juokas sustingsta tavo gerklėje, pradedi mąstyti. Jeigu žiūrovui parodai gražų peizažą, jis galbūt nebus taip paliestas kaip kad pamatęs šokiruojančius vaizdus.

Ką Jūs asmeniškai išmokote, sužinojote apie save atlikdama šį vaidmenį, būdama Kenijoje? Ar filmas Jus pakeitė?

Išmokau, jog niekada negalima pasiduoti. Net jei labai sunku, tu privalai stengtis. Keliaujant ir susiduriant su kitokiais gyvenimo būdais, kitomis kultūromis, tavo pasaulis visuomet prasiplečia, taip pat keičiasi ir mąstymas. Tampi daug atviresnis. Taip lengvai neteisi, nevertinti tam tikrų poelgių ir situacijų, nes nežinai visų aplinkybių, nežinai priežasčių, kodėl visa tai vyksta. Prieš filmą aš tikrai būčiau pasipiktinusi: „Kaip žmonės gali parduoti savo kūną?.” Tačiau pamačiusi įvairias aplinkybes, kurios verčia žmones taip elgtis, supratau, kad jiems kitaip galbūt ir neišeitų.

Žiūrint iš moterų perspektyvos, jos ieško būdo, kaip tapti mylimomis - toks šios situacijos tragiškumas. Susidūrusi su tikrosiomis „mamytėmis“ supratau, kad daugelis santykių su vietiniais vaikinais baigiasi prastai: po dvejų trejų metų moterys nusivilia. Nemažai moterų netgi pasistato namus, ruošiasi gyventi su savo afrikiečiais vaikinais, tačiau galiausiai atsitinka taip, kad nieko neišeina: pavyzdžiui, „berniukas” susiranda kitą merginą, gal net susilaukia vaikų ir tuomet moterys lieka sugniuždytos. Viena moteris iš Šveicarijos pasakojo, jog po kelių tokio turizmo metų ji suprato, kad nieko iš to neišeis. Vaikinai iš „mamyčių” tik ima, tačiau nieko neduoda atgal. Moterys negauna taip trokštos meilės ir galiausiai paaiškėja, jog gyveno jos iliuzija. Kartais atrodo, jog po daugelio kolonializmo metų tose šalyse, jų gyventojai tiesiog jaučia turį teisę pasiimti atgal tai, ką prarado.

Jei gerai supratau pagrindinę šio filmo temą, kalbama apie gebėjimą pamilti save, t.y. mylėti save ir savo kūną tokį, koks jis yra, nepaisyti vakarietiškos masinės kultūros primetamų kūno standartų. Ar jums ši tema svarbi?

Manau, jog kiekvienai moteriai ši tema labai svarbi. Net tuomet, kai esi gražios figūros, nuolatos jaudiniesi, kad kažkas ne taip, kad nesi tobula. Po filmo aš vis dar labai stengiuosi atsikratyti tų prietarų ir stengtis mylėti save.

Pačioje filmo pradžioje yra scena, kurioje vaidina protiškai atsilikę vaikai, atrakcionų parke besivažinėjantys mašinėlėmis. Ką ji galėtų reikšti?

Šis klausimas labai dažnai pateikiamas po filmo pristatymo įvairiuose festivaliuose ir Ulrichas atsako, jog visą savo karjerą norėjo nufilmuoti tokią sceną. Ji reiškia, jog kiekvienas žmogus nori būti laimingas, nori džiaugsmo savo gyvenime. Ši scena siejasi su visu filmu: kiekviena moteris nori patirti ne tik laimę savo gyvenime, bet ir meilę.

Visos trilogijos dalys pavadintos teologinių dorybių pavadinimais: tikėjimas, viltis ir meilė. Kaip manote, ar tai svarbu? Kokią sąsają šie filmai galėtų turėti su šiomis dorybėmis? Juk šios sąvokos turi labai stiprų krūvį…

Jei esi gimęs krikščioniškoje šalyje, savaime esi susijęs su krikščioniškomis sąvokomis bei tradicinėmis vertybėmis. Tau didelę įtaką yra padaręs krikščioniškasis paveldas. Tai yra trys dalykai, kurių trokšta visi žmonės.

Paskutinis klausimas: ar dirbtumėte su šiuo režisieriumi dar kartą?

Be abejonės. Šis žmogus yra labai ypatingas. Režisierius labai domisi aktoriumi, jį gerbia, stengiasi, kad jo filmavimo aikštelėje visi jaustųsi patogiai. Labai puiku dirbti su juo, nes jis visuomet domisi tavimi kaip žmogumi. Jis bando ištraukti iš aktoriaus tai, ką jis jau mato esant žmoguje. Kiti režisieriai bando teikti nurodymus, kaip elgtis, kokiam būti, o Ulrichas stebi ir stengiasi pamatyti tai, koks aktorius yra iš tiesų. Mano galva, tai išskirtinis bruožas, kadangi žmonės trokšta būti priimti tokie, kokie jie iš tiesų yra. Jausti tai darbe – dar nuostabesnis dalykas. Tai labai sunkus darbas, tačiau visuomet verta stengtis.

Kauno „Kino pavasario“  žiūrovai filmą „Rojus: Meilė”  turės galimybę pamatyti kovo 26 d.