Dailė

Atsitiktinai pasirinkęs kultūriniams pasivaikščiojimams dieną po Kauną, miestietis gali užtikti daugybę tradicinių parodų, sumaniau ar paprasčiau sukabintų geros tapybos, skulptūros pavyzdžių. Bet jeigu jis specialiai ieškotų interaktyvių parodų ar meno akcijų, kurių metu žiūrovai taptų dalyviais ir kartais menininkų projektų bendraautoriais, galėtų ir nusivilti – tokie renginiai reti.

Todėl vis dar vykstanti Kauno bienalė „Unitekstas“ daugiau laimi dėl aktyvios ir edukacinės meno veiklos ir nepalieka abejingų žiūrovų ne tik dėl eksponuojamų kūrinių (tarp kurių išskirtinė kviestinė Patricia Piccinini paroda). Žiūrovai šį rudenį įsitraukė į bienalės rengiamus konkursus, rinkosi į kolektyvinius užsiėmimus. Viename tokiame specialiame ture lapkričio mėnesio viduryje teko dalyvauti ir man. Turą po M. Žilinsko galerijoje išsidėsčiusią ekspoziciją vedė prof. Rasa Žukienė. Į jos viešą paskaitą susirinko daugybė įvairaus amžiaus miestiečių.

„Pasivaikščiojimas“ po galerijoje eksponuojamas bienalės parodas su menotyrininke, manyčiau, daugeliui buvo turiningesnis, nei vienišas ėjimas pasižiūrėti daug kartų išreklamuoto renginio. Svarbiausia, kad tai nebuvo populiarus bienalės „virtuvės“ pristatymas, eilinė renginio  reklama ar kitoks smagus, nereikalaujantis susikaupimo ar žvilgsnio įtampos pašnekėjimas. Rasa Žukienė sugebėjo visus aplinkinius įtraukti į kritišką stebėtojo poziciją, pamatyti meno objekte daugybę variacijų, iškelti klausimus, kurie skatintų tolimesnius pamąstymus ne tik meno, bet ir dar platesnėmis temomis. Tiesa, ir pati menotyrininkė prisipažino turinti „atsiprašyti“ tų, kurie atėjo į parodą ieškoti grožio (tradiciniu suvokimu): „Šiuolaikinis menas nebekalba apie visuotinį grožį. Jis kalba apie multikultūrą, socialines problemas, žmogaus jauseną platesniu mastu, dekonstrukciją, trikovės perrekonstravimą. Šioje parodoje grožis yra – labai asmenišku supratimu.“

Taip pat iš karto buvo apsiribota keliais skirtingais darbais, jų analize, nesiekiant papasakoti „visko ir apie viską“. Iš tiesų, bienalės dydis net per akademinę paskaitą neleistų išanalizuoti visų meno objektų, nebūtų įmanomas netgi supaprastintas variantas – juos „perleisti“ per vieną, pvz. grožio suvokimo, prizmę. Bienalė sujungė ne tik europietiško meno tradicijas ir inovacijas, bet ir pristatė kitų žemynų bei kultūrų menus, kur grožio sąvoka gali būti suvokiama paradoksaliai, visiškai atvirkščiai. Galbūt todėl žiūrovui menotyrininkės iškelti klausimai buvo vertingesni, nei akademinis kiekvieno darbo paaiškinimas.

Šioje parodoje (atrinktoje „iš viso pasaulio“) atsiskleidė ir žinomų menininkų paradoksas – maloniai nustebinti sugebėjo seniai pažįstami sava kūryba Lietuvos autoriai, tokie kaip Audrius Janušonis ar Jūratė Jarulytė.

Iš pradžių atrodo, kad Janušonis iš keramikos tverdamas skulptūras „nepersistengė“ ir bienalei tiesiog surinko savo darbus, išdėliojo, gal net sugrūdo ant ankštos platformos, paprasčiau – stalų. Tačiau autorius sugebėjo naujai pasižiūrėti į šias sava ironija atpažįstamas statulėles. Paprastai menininkai, norėdami patyrinėti savo darbus, džiaugiasi bet kokia galimybe eksponuoti savo kūrinius plačiai ir erdviai – tada galima atsitraukti nuo savo darbo ir pajusti žiūrovo žvilgsnį. Šį kartą kūrėjas padarė atvirkščiai: jis tarsi sugrūdo savo skulptūras į vieną naratyvinį netaisyklingą ratą, tankiai jas sustatė viena šalia kitos arba viena už kitos ir leido šiems visiems darbams „patiems“ prasimušti iki avanscenos ir grumtis dėl žiūrovo žvilgsnio.

Tokiu principu autorius lengvai sulaužė senas tradicijas, bet pateikė naujas – privertė žiūrovą vaikščioti ratu, o sulig kiekvienu judesiu ir apsisukimu jo bendras darbas – marga formų ir figūrų kompanija – dėstydavosi pagal stebėtojo minčių eigą, pastabumą ir patirtį. Tarytum pats judėjimas suteikdavo galią prikurti tam vizualiai karnavališkam ratui ir literatūriškam apsisukimui (statulėlės vaizduoja tiek Antikos laikų kultūrą, tiek šių dienų aktualius mitus) savas istorijas, o asmeniškumus supinti su konkrečiais veikėjais – figūromis. Taip keramika (jau nekalbant apie kažkada gyvavusius formalius taikomosios ir vaizduojamosios dailės skirtumus) virto grupine skulptūrine kompozicija, o ši, pasitelkusi publiką, dar ir dokumentavo teatro sceną.

Jūratė Jarulytė – menininkė, retai būnanti namuose. Jos kūrybinis gyvenimas nuo tapybos link vaizdo ir garso projektų vyksta įvairiose pasaulio šalyse (pvz., Estijoje, Vokietijoje, Indijoje, Šri Lankoje, Portugalijoje, Škotijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV, Haityje). Tačiau bienalėje Jūratė „apsiriboja“ keturiais tapybos darbais, atsisakydama interaktyvumo ir medijų praktikos. Ar tikrai? Ši tapyba – tai ciklo „Neracionalūs pjūviai“ tęsinys. Ankstesnėse parodose menininkė drobės darbus jungdavo su videofilmu (pvz., filme „Be pavadinimo (Port-au-Prince)“ buvo rodomas permanentinis vaizdas, kaip artėjama ir niekaip nepriartėjama prie kranto), o dabar jos pagrindinė žinia susikoncentruoja į tapybą. Tai nuoga, gryna, be priemaišų, paprasta tapybinė maniera – padidinami gamtoje atsiradę žmogaus daiktų fragmentai. Burės klostės, raiščiai, virvės, iš virvių susidariusios kiaurymės, vamzdžio/vamzdelio atkarpa, grotos ir pan. – visas šias statiškas detales (ryškus medžiagiškumas iš metalo, iš nepermatomos medžiagos neleidžia kitaip galvoti) ištaško, sujaukia ir supainioja nematoma materija, paprasčiau tariant, kasdienis vėjas. Arba galima pasakyti ir metaforiškai: daiktų siautulys, sumaištis tai – potenciali tapytojo ekspresija, drastiško ir modernistinio potėpio ilgesys, kai deformuotas formas keičia visumos dekonstrukcija. Taip iš naujo sukuriama dabarties/tikrovės (dailėje – naujojo realizmo) oazė, kaip nepasiekiama, bet „aiškiai“ matoma galimybė pasitikrinti bendras ir savas tapybos vertes.

Senamiestyje ką tik baigėsi dešimt dienų trukęs VDA KDF naujų patalpų, galerijos „Akademija“ atsidarymo proga rengtas projektas „Savigyna“. Autoriai – kauniečiai „Psilikono“ teatro menininkai Auksė ir Darius Petruliai.

Specialiai susiruošę ar atsitiktinai užklydę praeiviai neabejotinai galėjo pasitikrinti, ką reiškia būti tradicinės parodos dalyviu ir kuo gali patapti įžengęs į psilikoninę teatrališką erdvę. Paprastai per parodos atidarymą žiūrovai pasiklauso ilgesnių ar trumpesnių kalbų ir apžiūri pristatomus meno objektus. Šiuo atveju viskas atvirkščiai – menininkai iš „žiūrovų“ laukia kalbų, istorijų, apžiūrinėti gali, bet minimaliai (viename stende išdėstyti pagrindiniai priešistorės prototipai – silikoninės lėles). Vaizdo projektorius rodo užfiksuotą istorijos pradžią – tai tarsi vaizdinga suflerio būdelė, padedanti atsipalaiduoti ir atsiskleisti pačiam, t.y. papasakoti individualią istoriją arba, dar geriau, čia ir dabar ją sukurti iš esamų arba kuriamų daiktų ir personažų. Todėl jeigu ateini čia turėdamas žurnalistinių/reportažinių užmačių (pasidomėti, kas vyksta, iš kitų sužinoti, ką jie mano), tai paties vyksmo gali ir nepamatyti. Tik stojęs prie „Psilikono“ teatro „imeidžerio“ (angl.  imager – vaizdavimo aparatas) dalyvis gali pasijusti režisieriumi, scenaristu, choreografu ir bendraautoriumi, suprasti, kad pasakojimas susideda ne tik iš įtaigaus žodžio, bet ir iš vizualumo galių. Be to, ypač galinga ir pati (nelabai užfiksuojama) pasakotojo išraiška, intonacija ir nutylėjimai, kuriuos gali patirti tik tiesiogiai bendraudamas.

Panašiai pasakojo ir Auksė Petrulienė prisimindama projekto „Savigyna“ pradžią. Jie kūrė spektaklį turėdami tik tragikomišką „Kauno dienos“ straipsnelio ištrauką apie tai, kaip Šančiuose tvoroje įstrigo ir pasikorė lapė, ir mažą bendruomenę, su kuria dar niekas nebuvo kūręs teatro magijos paslapčių. T.y. penkiais žmonėmis, grįžusiais iš įkalinimo įstaigų ir gyvenusiais krikščioniškajame labdaros fonde „Tėvo namai“. Tokios komandos darbas rašyti scenarijų vertas atskiro straipsnio. Tik paminėsiu, kad iškart labai neprognozuojamas procesas išaugo į detektyvo, įtampos kupiną ir pasakėčios moralo baigtį turintį siužetą, kuriam dar reikėjo tęsinio ir kurį norėjosi dar labiau paviešinti.

Būtent todėl dešimčiai dienų menininkai apsigyveno viešoje erdvėje ir laukė kuo daugiau praeivių. Nes, kaip pasakojo Auksė: „Teatras toks dalykas – tu turi sukviesti žmones, kuo daugiau žmonių, negali dviese žiūrėti spektaklio tuščioj salėj, nes nebus smagaus ir bendruomeniško jausmo. Atrodo, sukviesti žmones – labai sudėtingas mechanizmas, o dabar pamatėme, kad visai ne – užklydo tiek daug įdomių praeivių! Aišku, neapsilankė tūkstantis, bet visi, kad apsilankė netyčiom, ir buvo tie, kurių reikia.“ Tarsi patvirtindami tuos žodžius paskutinę projekto valandą atėjo ir paskutiniai lankytojai – mama su trimete Veronika, kuri staigiai perprato meno veiklos laisvę ir sukūrė baigiamąjį lapės epilogą „Lapei krenta ūsai“. Nupiešusi veikėjus ir dekoracijas, ji kartu su menininkais čia pat ir surežisavo savo pasakojimą. Vadinasi, teatro tęsinys yra ir dar bus ne vienas...

Šalia interaktyvių ar tradicinių parodų į metų pabaigą išleidžiama vis daugiau ir dailės albumų. Kaip visada, tai susiję ir su svarbesnių projektų finansavimo kalendorinių metų pabaiga. Dailės albumas – ypatingas leidinys, jam nėra vietos tarp provokuojančių romanų recenzijų, juo domisi tik nedidelis būrys žmonių, bet entuziastai vis tiek leidžia tokias knygas, nors ir žino, kad, mažesnę dalį išdalijus kolegoms ir bibliotekoms, didžioji dalis egzempliorių lauks savo skaitytojų sandėliuke. Todėl ypač reikia tokius specializuotus leidinius reklamuoti – viešai pristatyti plačiajai visuomenei.

Galbūt kol kas per anksti kalbėti apie tokius leidinius, nes jie dar spaustuvėje ir jų pristatymų turbūt teks palaukti iki kitų metų, bet norisi atkreipti dėmesį į tai, ką greitai bus galima skaityti. Štai pavyzdžiui, LDS galerija „Meno parkas“ iš karto leidžia net tris albumus: Aušros Vaitkūnienės paskutiniųjų metų kūrybos katalogą „4 istorijos ar daug daugiau?“, vilniečių menotyrininkų ir menininkų grupės „24“ dokumentinį leidinį ir Jono Gasiūno tapybos albumą. Menų studentus tokie leidiniai turėtų sudominti, ypač grupių dokumentų rinkiniai – jie ne tik chronologiškai surikiuoja įvykius, perteikia bendrą panoramą ar sutaupo laiko. Kartu išdėstyti šaltiniai ir vaizdai išskleidžia debatus, atgaivina senai užmirštus dalykus (pvz., ar kas dabar žino grupės „24“ manifestą, paskelbtą „Šiaurės Atėnuose“?) ir vėl suburia žmonių grupes (naujas ir senas, išsibarsčiusias ir susibūrusias) pasikalbėti apie tai.

Taip pat ir LDS Kauno skyrius laukia iš spaustuvės savo leidinio – XX amžiuje gyvenusios ir kūrusios grafikės Elenos Jakutytės albumo (Elena Jakutytė (1911-1999). Grafikos pasaulio suvokimas ir darna, Kaunas: LDS KS, 2013). Tai mažas primirštos, niekada labai atidžiai ir nenagrinėtos XX a. sovietinio tarpsnio dailės istorijos etapas. Vienišos kuklios  menininkės gyvenimas ilgai buvo tarsi baltas lapas su keliais nuoširdžiais mokinių prisiminimais.

Tik surengus jos 100-mečiui paminėti skirtą parodą pasirodė, kokius modernius darbus dailininkė kūrė. Šiame albume daug dėmesio skiriama jos biografijos faktams (kuriuos surinkti, mirus amžininkams, tampa vis sunkiau), susirašinėjimui su broliu, gyvenusiam Australijoje. Grafikės darbai suspindi atviriau, kai laiškuose atrandami jos ar jo žodžiai apie kūrybą, menus, palyginimai su pasaulio daile. Kelia nuostabą, kokią vertingą meno biblioteką, gautą iš brolio, turėjo dailininkė, kūrusi okupuotoje Lietuvoje ir gyvenusi skurdžiame Žaliakalnio kambarėlyje...

Vienas paskutiniųjų dailės leidinių, kurį jau galima vartyti ir skaityti, yra LDS leidyklos išleista menotyrininkės Violetos Krištopaitytės parašyta monografija apie dailininką ir pedagogą Joną Vaitį (Jonas Vaitys. 1903-1963, Vilnius: LDS leidykla, 2013). Kauno mieste ne tik tarpukariu, bet ir tautai skaudžiais permainų laikais (II pasaulinis karas, pokario ir sovietmečio metai) gyvenęs, net daugeliui menininkų  mįslinga figūra tapęs Jonas Vaitys tik dabar pradėtas tyrinėti išsamiau. Neretai archyvuose, ieškant kokio XX amžiaus vidurio dailininko studijų ištakų Kaune, galima pamatyti ant  iki 1951 metų veikusio Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto blankų direktoriaus parašą – Jonas Vaitys. Vėliau jo pavardę dar buvo galima rasti ir Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus valdyboje, kol 1963 metais staigi mirtis viską nutraukė. Tas profesines pareigybes  miniu ne šiaip – jau iš biurokratinių dailės įstaigų raštų buvo galima suprasti, kad šis tapytojas – humaniškas žmogus, mokėjęs suteikti pagalbą reikiamu metu,  pasitarnaudavęs tiek studentams, tiek dailininkams kolegoms. Monografijos autorė ir jos rinkti prisiminimai patvirtina, kad Vaitys ypač pokario institute bandė išsaugoti visus savo studentus ir dėstytojus nuo „brutalaus gyvenimo pokyčių“.

Knygoje gausu tapybos darbų reprodukcijų. Daugiausia tai skirtingų metų laikų peizažai. Tarp amžininkų kolegų sklandė dailininko posakis apie save, kaip peizažistą: „Vaitys geriausias tirpstant sniegui.“ Labai nedaug yra Vaičio sukurtų darbų, atspindinčių tarpukario laikų socialines problemas ar aktualijas, pvz.: „Visuomenės grietinėlė“, „Voras“, „Dvasios skurdžiai“. Nors pavadinimai iškart dramatiškai įvertina tokią tuščią visuomenės dalį, bet šių kūrinių  struktūra, tapymas ir siužetas yra bene patys įdomiausi. Vėlesnėse ne tokių išskirtinių personažų (daugiausia  dirbančių valstiečių) kompozicijose socrealizmas visiškai sunaikino tą laisvą potėpio figūrą: nei „Šienas išgelbėtas“, nei „Linarautė“ nebeturi to paveikumo, kokį turėjo ankstesni jaunystės maksimalizmu dvelkiantys darbai.