Literatūrinis Kauno mitas (keli pavyzdžiai) 10

Akvilė Rėklaitytė
www.kamane.lt, 2013-05-10

Daugybė pasaulio miestų turi konkrečius savo steigties mitus: visiems gerai žinomi ir mokslinėmis analizėmis pagrįsti Romos, Maskvos, Konstantinopolio, Krokuvos, Vilniaus, Jeruzalės, kt.miestų mitai. Tačiau yra miestų, kurie neturi savo tikrųjų kilmės legendų, todėl tarsi yra „mažiau šventi“. Amerikiečių antropologai Redfieldas ir Singeris tokius miestus vadina heterogeniškais ir tvirtina, kad šie, net neturėdami savo tiesioginės mitologijos, tikrai turi savitą dvasią, genius loci, kuri tarsi kompensuoja transcendentiškumo stygių. Tokie miestai dažniausiai yra pramonės, racionalumo, apskaitos, ekonominio augimo ir  merkantilinių santykių centrai. Kaip pavyzdžius minėti mokslininkai pateikia po industrinės revoliucijos Vakaruose iškilusius miestus Londoną, Niujorką, Vašingtoną, daugumą kitų pasaulio megapolių. Dėl skirtingų heterogeniškų žmonių, gyvenimo modelių koncentracijos ir didelės ekonominės galios tokie miestai kartu yra ir tradiciškai suprantamos kultūros (meno, mokslo, technikos, teisės, socialinių normų) centrai. Šių miestų mitus įtvirtina ir palaiko literatūra, kiti menai, anot filosofo, kultūros kritiko ir rašytojo W. Benjamino, veikiantys ir kaip vartojimo produktai.

Kaunas pasaulio miestų grafiniame žemėlapyje išsiskiria, nors ir mažu, bet labai taisyklingu gatvių tinklu. Kauno autoriteto ženklai atrodo sukurti dirbtinai (1919 m. tapus Laikinąja sostine), o ne žaibolaidžiu nuleisti iš  Dangaus. Taigi Kaunas tarsi įsitvirtina švento miesto (Vilniaus) opozicijoje. Ir ne tik dėl to, kad, kaip pastebi literatūrologė Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, tarpukario Lietuvoje dėl istorinių ir geopolitinių aplinkybių susiformavo vienplanis Vilniaus mitas („Vilnius idealizuotas, apipintas legendomis ir mitologizuotas, užkonservuotas herojiškos LDK praeities vaizdinyje, [...] stipriai sakralizuotas.“; o Kaunas, jo klestėjimo amžininkų (pvz., Maironio) liudijimu, regimas „kaip politinių bei verslo machinacijų vieta“). Vis dėlto Laikinoji sostinė turi savą genius loci, kurį daugybę kartų yra paliudiję jautriausi visuomenės nariai: menininkai, kūrybininkai, rašytojai. 

Tarpukario Kauno atmintis

Šiuolaikiniai Kauno menininkai yra pastebėję (pvz., prisiminkime 2011 m. rudenį architekto Audrio Karaliaus suburtos pagerinimo organizacijosŽmonės kavingais veidais surengtą

alternatyvų Kauno ženklo ir šūkio konkursą

) kauniečių ypatybę „gerai prasisukti“, „spekuliuoti“ arba užsiimti daugybe veiklų, įvairiai save pritaikyti. Šie bruožai savaip primena amžiaus pradžios aktyvizmą, kai kurti naujos sostinės ir didmiesčio dvasios būrėsi iš sodžių kilusi ir gilesnių kultūrinių tradicijų neturėjusi miestietija. Tada Kaune daug kas buvo padaryta ne profesionaliai, bet iš entuziazmo, savadarbiškai, kad būtų bent laikinai užpildytos spragos (pvz., Meno kūrėjų sąjunga įkūrė miesto dramos vaidyklą, Lietuvos šviesuomenė įsteigė Aukštuosius kursus, kurie vėliau buvo reorganizuoti į Lietuvos universitetą ir pan.) Lyg tarpukaris, mitinis Kauno laikas, būtų uždavęs šio miesto gyvybės ritmą. Progresiškas „Laikinosios sostinės“ vystymasis tarpukariu, technologijų pažanga, urbanistinės erdvės plėtra, beveik sinchroniškai pradėję kursuoti autobusai, funikulieriai, radijas, vandentiekis, tiltai, bankai, „važiuojantys laiptai“... Atrodo, kad raštuose 1361 m. pirmą kartą užfiksuotas Kaunas tik beveik po šešių šimtų metų pagaliau išsilukšteno iš savo kokono ir ėmė staigiai vystytis, bręsti, plėstis, didėti. (Kauno didmiesčio mitą, anot V. Šeinos-Vasiliauskienės, pradeda plėtoti naujoji avangardinė poezija, išryškinusi gatvės, aikštės, viešosios miesto erdvės, fabriko įvaizdžius).

Vis dėlto pirminiai minėto laikotarpio šaltiniai byloja ir apie Kauno provincialumą. Štai V. Šeina-Vasiliauskienė pastebi Balio Sruogos komentarą apie Kauno visuomenę jo 1940 m. straipsnyje Vilniaus ir Kauno visuomeninė sanveika: „Kauno visuomenė – naujakurys, be specifinių miestietiškų tradicijų. Kauno šviesuomenė, kurios dvasios gyvenime svetimtaučių sluoksniai jokio žymesnio vaidmens nevaidina, yra atėjusi iš lietuviško kaimo, atsinešdama valstietišką galvoseną, valstietišką, pasakytume, juodžemišką psichologiją. Vis tai tebėra beveik išimtinai pirmosios kartos kaimo ateiviai.“ Kaip parodo Dariaus Daukšos atlikta tarpukario periodinių leidinių analizė, tik nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios miestas imamas suvokti „kaip vieta, kurioje vis labiau tolstama nuo tradicinių vertybių, perimamos naujovės iš Vakarų Europos ir Amerikos“, pirmą kartą istorinėje Lietuvoje tampa aktuali, nors ir menku laipsniu, Georgo Simmelio chrestomatiniame straipsnyje Didmiesčiai ir dvasinis gyvenimas įvardyta miesto ir kaimo priešprieša.

Priešprieša taip, bet ne istorinė savivoka (priešingai nei Vilniaus atveju). Tai patvirtina ne vien ilgus dešimtmečius apleistas Kauno senamiestis, nepagarbus unikalios naujamiesčio ir medinio žaliakalnio architektūros darkymas, bet ir kitų atminties ženklų politika. Iškalbingas ir Kaunui būdingas yra faktas, kad tarpukariu norėta nugriauti caro laikų palikimą Kauno soborą, pastatytą 1891–1895 m. Jei „miesto dvasia“ nesiremia į istorinį miesto kūną, tuomet kas kuria Kauno miesto mitą?

Kaunas – mylimas kaimas: B. Pūkelevičiūtė

Ne mažiau už faktus ir dokumentus reikšmingą Kauno istoriją pateikia subjektyvūs, literatūriniai pasakojimai. Birutės Pūkelevičiūtės (g. 1923) memuarų romane Aštuoni lapai Kaunas ryškėja kaip romantiškas pasakotojos vaikystės ir ankstyvosios jaunystės mano miestas, patiriamas labai intymiai – per šeimos idilės, laimingos ir saugios vaikystės bei ankstyvos jaunystės išgyvenimus:

Kai mūsų autobusas stenėdamas kyla į Aleksoto kalną, aš išsilenkiu pro langą.

Žaliuoju tiltu eina traukinys; juoda jo uodega dar rangosi Fredos kalno papėdėj, o virš Nemuno tįsta tirpdama dūmų juosta. Geležiniai tilto lankai atrodo lyg milžiniškos žalios delčios, išrikiuotos ant sijų.

Pernai mes ten ėjom: dundančiu tiltu į Botanikos sodą. Buvo žydra bobų vasaros diena – akinančiai šviesi ir perregima. Buvo jurginių žydėjimo metas. Rugsėjo pabaiga, kai dar nekrinta lapai, bet oras jau pilnas raudonų rudens šešėlių: šalto vandens, šermukšnių ir ugniavietės dūmų kvapo. (Vaga, 1992, p. 27)

Vaikystės miestas, net ir su visais civilizacijos, technikos ženklais (metaliniu tiltu dunda traukinys, virš Nemuno – dūmų juosta), kurie neo-romantinėje tradicijoje turi neigiamą konotaciją ir reiškia nežmogiškumą, šaltumą, mechaniškumą, dirbtinumą, vis dėlto regimas skaidriai (nerūpėstingai išsilenkia per langą, geležiniai lankai atrodo kaip žali delčios mėnuliai, diena šviesi ir perregima). Epitetai, palyginimai sakralūs, romantiški:

Baltuoja Karmelitų bažnyčios bokštai – lyg du didžiuliai angelai, susiėmę už rankų. Lyg du Dievo angelai, pasiklydę miesto gatvėse ir sustoję ant kranto, nedrįsdami perbristi kiton pusėn...

Vytauto kalnas dar šviesiai žalias ir pavasariškai gležnas. Ten dabar žydi kaštonai. (27)

Naujas, jaunas (žalias, pavasariškas) Kaunas – ne svetima aplinka, bet sava, kamerinė, suvokiama kaip šeimos, intymių dukters ir motinos santykių erdvė:

Žalioj parko būdelėj vėl pardavinėja limonadą, ir saulė blykčioja skardiniame Vasaros teatro išgaubime. Ten aš mačiau klounus. O paskui mudvi su mama vakarieniavom restorano verandoj.

Naktis buvo šilta, šlamėjo medžiai, parkas buvo pilnas tylaus juoko ir lengvų žingsnių, nugirgždančių žvyruotais takais. (27)

Tarpukario didmiestis toks artimas, šviesus dar ir todėl, kad savo forma ir turiniu dar daug kuo kaimiškas (kaimas pasakotojai taip pat svarbi – gimimo, lepinamos vaikystės, Dieduko – vieta). Kauną nuo karvių mūkimo skiria tik siaura Neries vaga: karštą vasaros dieną viename krante pliuškenasi miesčioniukai vaikai ir braido Kauno ponios, o kitame krante upės vandenį geria naminiai gyvuliai:

Popiečio saulėj bangelės nuraibuliuoja iki kito Neries kranto. Ten girdi karves. Paskui girdėti, kaip grandinės velkasi žvyruota atkrante ir kaip kartais suskamba geležinis mietas, atsimušęs į kelio akmenį. Pavandeniui, nuo Kleboniškio pusės, atlinguoja valtis – ten kažkas groja lūpine armonikėle. (31)

Tiesa, Kauno miestas nuo kaimo upėmis atsiribojęs ne visiškai. Tarpukario Kaune – ne tik architektūroje, miesto išplanavime, bet ir mentalitete – dar daug archajinės kultūros ženklų. N. Lukšonytė-Tolvaišienė, tyrinėjusi senąją Kauno architektūrą ir urbanistionius ženklus, pabrežia, kad „iki pat I pasaulinio karo Kaune klestėjo kaimiškojo gyvenimo reliktai: kieme stovėdavo medinukas, kuriame gyveno šeimininkai, o prie gatvės – dviejų aukštų mūrinukas – nuomai. Tuo metu Vilnius turėjo aiškesnių miesto požymių: centre – didmiestis, o pakraščiuose – sodybos.“ Taigi Kaunas savo dvasia amžiaus pradžioje (ir pabaigoje) labiau priminė O. Spenglerio išskirtą mažą miestelį nei didmiestį, ir todėl buvo, pagal Spenglerio sąvokas, arčiau kultūros (natūralumo, prigimties, gamtos) nei civilizacijos (technikos pažangos, kuri būdinga didmiesčiams).

Kita vertus, Kaunas – vienintelis tikrasis tuometinės Lietuvos didmiestis, Sostinė, tokia pat jauna, kaip ir pasakotoja, dar gimnazistė, bet su visais brandumo požymiais: be „savaime suprantamų“ miesto ženklų: laikrodžio, miesto sodo, pašto, – dabar Kaunas turi jau ir afišas, liftą, itališkus ledus, savo radiją, kino teatrus, kavinių terasas, prancūziškų audinių parduotuvę ir drabužių ateljė su manekenais, Vokiečių knygyną, kibirėlių šampanui ir perlamutrinius operos žiūronus, princesiškas šlepetes, druskų voniai, jame jau yra ir gurmaniškų delikatesų iš viso pasaulio ir egzotiškų užjūrio kvapų. Kaune koherentiškai egzistuoja skirtingi gyvenimo modeliai: išprotėjęs žydas, gastrolieriai, totorė balerina, šveicoriai, damos lepiomis rankomis ir plonais kandikliais miesto kavinėse, vienintelis Kauno negras, prancūzė siuvėja:

Kiek nuostabių dalykų mūsų laukia nusileidus apačion!

Laukia Laisvės alėja. <...>

Laisvės alėja – tvinkčiojanti miesto gysla. Jauno, išpuikusio Kauno miesto: jam per vieną naktį atiteko sostapilio vainikas.

Pro Kanto gatvę pučia lengvas vėjas – švelnus Nemuno alsavimas. Toli, prie pat upės, tirta Jachtklubo vėliavėlė: ten galima nusamdyti baidarę ir numostaguoti iki Panemunės.

Pašto laikrodis stumdo savo minutes, ties kiekviena prabėgusia, nebegrįžtančia lengvai krūptelėdamas.

Miesto sode dar labai tylu. Tai valanda, kai raudonieji klevai keičia dienovidžio šešėlius. Mirga plakatais apklijuoti stulpai – didžiulės raidės ir gastrolierių nuotraukos. Kartais medžio viršūnėj rikteli kuosa...Ant tuščio suolelio sėdi išprotėjęs žydas Markūza. Jis visada čia sėdi, užsivilkęs seną smokingą, ir laukia vakaro, pusės aštuonių. Tada šveicorius jį įleidžia teatran. <...>

Ties Maironio gatvės kampu mūsų laukia „Monika“ – puiki kavinė, viliojanti apskritom savo bonbonjerėm, perrištom plačiais šilko kaspinais. Ant jų susodinti kaukėti arlekinai, ilgakojai pajacai ir kiniečiai su blizgančiom kasytėm.

Vasarą staliukus išneša ant šaligatvio, pavėsingon Maironio gatvės pusėn. Tik visas plotas būna atitvertas dryžuoto audeklo juosta. Bet jei pasistiebi – pro juostos properšas, pro raudonų begonijų lovelius kartais šmėkšteli siaura veido nuopjova ar lepi ranka ant kėdės atlošos, ar romo pyragaitis su pūpsančia glazūruota vyšnia. Kartais nugriebi juoko skeveldrą ar pusbalsį žodį, kartais užduodi kvapnų dūmą, smilkstantį pro ploną moterišką kandiklį...

O paskui – Vokiečių knygyno langai ir didžioji „Fru-fru“ vitrina su pirmaisiais Kauno manekenais ir Pažangos rūmai, kur galima pasivažinėti liftu.

Ankstyvą popietį nedaug ką Laisvės alėjoj tesutiksi.

Bet mums pakanka, jei pamatom radijo tetą, aukštą, tamsiaplaukę merginą, užsukančią pro Donelaičio gatvės kampą, pro „Gulbės“ vaistinę, į radijofono kiemą. Ji tik pernai baigė mūsų gimnaziją, o dabar kasdien, kai ksilofonas iškaukšina, jog lietuviais esame mes gimę, ir jog norim jais būt – pasigirsta saldus jos balsas: „Alio, alio, radijas Kaunas, Lietuva, Lithuanie“...

Mums pakanka, jei pro šalį pracipina gražioji totorė balerina, nešdama baltą savo pudlių. Jos liemuo plonas kaip vytelė, nes ji geria actą. Buvau ir aš pradėjusi jį siurbčioti nuo užtaisytų pomidorų, bet mama pagrasino, kad mirsiu – ir nustojau.

Kartais iš tolo atbanguoja šiaudinė ponios Leškienės skrybėlė, apdėta milžiniškom aguonom. Jai priklauso du Kauno kinai – ji gali ten sėdėti nors kas vakarą.

Kartais sutinkam barzdotą chirurgą-apendicitininką, užsimaukšlinusį minšktą filco skrybėlę, atplasnojantį juodo apsiausto skvernais.

O ko daugiau ir bereikia, jei tik, žiūrėk, atžingsniuoja vienintelis Kauno negras? Jis dėvi platų languotą švarką ir vakarais dainuoja Metropolio šokių salėje...

Turit penkiasdešimt centų? – staiga šūkteli Irka.

Itališkų ledų valgyti!

Mes susimetam į patį tolimiausią kampą, nusviedžiam portfelius ant grindų ir paklojam savo pusličius: blizgančius variokus su kviečio varpa ir avižos žvangučiais.

Palubėj sukinėjasi propelerio pavidalo vėduoklė, į aprasojusius kielikėlius mums įverčia šaltos košės kaušą: baltos, citrininės, tirpstančios burnoj lyg lengvas sniegas, ir gelsvos – su įšalusiom ananasų luobom, ir nugatinės, tirštai pritrupintos riešutų, ir tamsiai rudos, kvepiančios kava, pačia juodąja, pačia karčiąja kava.

Už tą kviečio varpą, už tą lauko avižėlę...

Kai ima rudenėti miestas tarsi prityla.  <...>

Jau ateina ruduo, ir Kaunas trokšta žėrėti, trokšta pataikauti moteriškės užgaidai, kaip ir kievienas tikras miestas. Kaunas jau turi šampanui kibirėlių ir perlamutrinių operos žiūronų, ir šlepečių mažutei, lepiai kojai, ir spavotų druskų voniai – kvepiančių baltom alyvom, karčia levanda ir sandalo medžiu.

Lobynas prekiauja rožine lašiša, prekiauja Parmezano sūriais ir juoda Ceilono arbata.

Madame Jeanette siuva baltinius su koketiškom rožytėm, madame Jolie – apdribusi žydė kepurninkė, sidabru nusilakavusi nagus – kaišo skrybėles stručio plunksnom. (139–141)

Cituojamoje ištraukoje pateikiamas ne tik pasakotojos Kauno atsiminimas, bet kartu ir Kauno miesto mitas. Sunku įsivaizduoti, kad autorė romane pateiktų vientisą tikslų prisiminimą, kaip buvo vieną rudens dieną jai ir bendraklasėms nusileidus laiptais nuo kalno į Laisvės alėją. Ne tik romanuose, bet ir kasdienybėje neįmanoma istorijos papasakoti objektyviai: faktai linkę prisitaikyti prie suvokiančiosios sąmonės. B. Pūkelevičiūtės romano ištraukoje pavienius prisiminimus, fenomenologinį Kauno patyrimą gaubia iš atminties, asmeninės visų laikų (ne vien vaikystės) patirties ir įsivaizdavimo (pasakotoja žino, koks turi būti kiekvienas tikras didmiestis: „Kaunas trokšta žėrėti, trokšta pataikauti moteriškės užgaidai, kaip ir kiekvienas tikras miestas. Kaunas jau turi šampanui kibirėlių <...>“) sulipdytas Kauno mitą pagrindžiantis aprašymas.

Romantiška provincija: M. Zingeris

Kitoks autoriaus santykis su Kauno miestu juntamas M. Zingerio romane Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius (1998) apie visų laikų Kauno miestą, vadinamą Menapolį, – nuo tarpukario iki šių dienų. Autoriaus balsą išduoda pašaipus, net sarkastiškas pasakojimo stilius:

Tai amžinoji provincija, pabuvusi Laikinąja sostine. Taigi ir su kaprizais, tartumei nuotaka, kurios jaunikis pabėgo nuo altoriaus ir nebegrįžo.

Varnos ją išmokė švabiškai, šarkos – angliškai, žvirbliai rusiškai.

Arkliai išmokė prancūziškai, Baltijos Lloydo draudimo kompanijos laivai – amerikoniškai.

O iš ko petnešas išmoko nešioti jis, miestas Menapolis? Ogi iš telegrafo stulpų. Štai Menapolis išeina pasivaikščioti po Europą ir teis kiekvienu kampu keičia išvaizdą. Mėgdžiodamas Berlyną jis apsiskuta smilkinius, mėgdžiodamas Paryžių, jis ima nešiot katiliuką. <...> Girtutėlis nuo savo svajonių, Menapolis stebi upe plaukiančius žiburius. Ir negali patikėti, kad atsibunda tapęs Lietuvos sostapiliu ir Laikinąja sostine!

Tai citata iš romano pradžios – pirma pažintis su miestu. Išryškinami svarbiausi, būdingiausi šio keisto miesto bruožai: amžina provincija, kaprizingas, pasimetęs, be tapatybės („ties kiekvienu kampu keičia išvaizdą“), be tradicijų, amžinai nesubrendęs (girtutėlis nuo svajonių, nenusipelnęs sostinės garbės, bet išlošęs ją per vieną naktį lyg loterijoje). Toliau pasakotojas tęsia metaforišką tarpukario Kauno aprašymą, pabrėždamas cholerišką Kauno temperamentą ir romantišką būdą (ar šios ištraukos grafine išraiška negalėtų būti vienas iš alternatyvaus Kauno įvaizdžio ženklo konkurso darbų – pvz., Petro Išoros, savo darbe išryškinusiam būtent šias pagrindines savybes?):

Jo tautos amžinai rungėsi dėl to, kokia kalba turi šviesti praeiviams miesto blyninės ir bakalėjos, nors prancūzų kalba čia išsaugojo diplomatinį statusą. Kiekviena iš tų tautų įrodinėjo savo istorines teises ir praktinę kalbos naudą, bet sveikas protas šitame ginče niekados neimdavo viršaus, nesgi sveikas protas iš seno čia buvo laikomas žemiausia ir netgi niekšingiausia žmogiškos prigimties puse. Ir atvirkščiai, romantiškieji jausmai, karšta meilė ir stingdanti neapykanta čia buvo laikomi didžiausiais žmogiškumo įrodymais, tegu dėl to net ir kraujas tarpuvartėse pasiliedavo [išskirta cituojant] (11)

Aprašymas pabrėžia miesto irracionalumą, romantiškumą, polinkį į kraštutinumus, spontaniškumą. Tai nesuvaldyto gamtiškumo, nesukultūrintos prigimties, stichiškumo požymiai, paprastai priešinami intelektui, racionalumui, manieroms, „geram auklėjimui“. Panašu, kad autorius apie Kauno kultūringumą turi panašią nuomonę, kaip G. Simmelis apie kultūros tragediją: kad būtum kultūringas, nepakanka išsiugdyti tik tą ar kitą atskirą žinojimą ar gebėjimą, net virtuoziškumą; visa tai esą išorinė vertybių sistema, nieko bendro neturinti su žmogaus siela. Žmogus tampąs kultūringas tik tada, kai tie išoriniai vertybiniai turiniai natūraliai prigyja, kaip skiepas įsilieja į dvasinį ir kūnišką organizmą ir „sieloje išskleidžia vien tai, kas egzistuoja joje pačioje kaip savičiausias jos siekis ir kaip subjektyvaus jos tobulumo vidinis apibrėžtumas“. M. Zingeris Kauno miesto gyvenimo formą mato būtent kaip kultūringą tik išoriškai (techniniai pasiekimai ir fabrikų skaičius dar nereiškia racionalumo), nes šis miestas kaip fenomenas niekada nepajėgė užslopinti savo stichiškos, pirmapradės, kaimiškos, vitalinės jėgos. (Ar ne simboliškai atrodo kelerių praėjusių metų Kauno linčo teismo aktualija?): „Su arkliais miestiečiai, net ir pasirodžius mieste visos Europos automobiliams, niekad neatsisveikino“(12). Arba štai kokios romano veikėjos Lietuvoje užaugusios Prancūzijoje išsimokslinusios siuvėjos rusės Leonoros klientės: „Leonora siuvo pačioms gyviausioms poniutėms – ir žemaičiuojančioms: tu ma šič, brangute, sukirpk, kad bent blauzdelė pasimatytų“ (35), arba: „Pasak vietinio filosofo, salonų liūto, asmens, baudelairiškojo pesimizmo apgaubto, šiai [Menapolio] kultūrai po jos lakuotais nagais dar labai daug juodžemio (78).

M. Zingerio romano pasakotojas ne vien kritiškas ir ironiškas Kauno miesto atžvilgiu. Autoriui Menapolis – brangus jo vaikystės ir jaunystės miestas, nors ir keistas, dažnai nevykėliškas, bet dėl to ne mažiau brangus (gyvasis folkloras taip pat tvirtina, kad artimiausią baudžiam skaudžiausiai?) Todėl vietomis pro pasakotojo ironiją prasišviečia pagarba miesto savitumui: „Barškėjimas ir griaudėjimas buvo toks, kad pirmojo aukšto bute krito žemėn ir numirė senukas lėlių daktaras – tai viena iš senojo Menapolio profesijų, kai dar buvo kruopščiai rūpinamasi vaikų lėlėmis bei viosuomenės morale <...>“ (18–19). Pasakotojas patvirtina nemirtingą Kauno praeities dvasią, kuri yra pagrindinė Kauno mito įkvėpėja:

Ir tuo metu dar nežinojo, kodėl eglaičių įdužę žaislai, senos durų rankenos bei dramblio kaulo lornetai su užrašu spectateur lombarde, albumai su neregėtomis šalimis bei senos komediantų afišos, visa, kas jam yra gražu, yra ir s e n a. Tai išugdė jam supratimą, kad visas grožis yra tik senovėj, senovė nesugrąžinama, idealas beviltiškai prarastas! (112–113)

Arba:

Taigi kiemo veidas, bent jau Joškio gyvenamuoju laikotarpiu [pokariu], nėra gražus. Raupsuotas, aprūkęs. Tipiškas Rytų europiečio veidas. Tačiau jis turėjo tuos savo sandėliukus, kuriuose, kaip buvo pakampiuose liežuvaujama, sargas slėpė žydų auksą, kurio kiemo berniūkščiai nuolat ieškodavo. Kaip ir tų raktų Fontanui į dangų paleisti, Fontanui, paprastos sunkvežimio padangos formos, betgi veržliai besivejančiam nupučiamus debesis virš Laikinosios, mušančiam nepaaiškinama jėga ligi pačių debesų. Galima būtų netgi pasamprotauti, kad kaip ir visi niūrūs žmonės, taip ir tas kiemas giliai krūtinėje gniaužė užmirštą vaikystės džiaugsmą ir šventės ilgesį. Apie tai visiems, kas paryčiais jo klausėsi, pasakodavo senasis fontanas. (65)

Kiemo veidas – viso Kauno miesto metonimija: visada yra ką prikišti, pakritikuoti (nėra gražus. Raupsuotas, aprūkęs), bet kaip išsigelbėjimas primenami legendiniai, mitiniai Kauno sandėliukai, „kuriuose <...> sargas slėpė žydų auksą, kurio kiemo berniūkščiai nuolat ieškodavo“ – miesto mitas implikuoja ir paslaptingų kitataučių (žydų) mitą. Kitas – skirtinga būtis – reiškia paslaptį, nežinomybę, kuri ne tik gaubia heterogeniškus, svetimus vieni kitiems gyventojus, bet ir įsilieja į didįjį miesto pasakojimą kaip dominuojanti tema. Miestas niekada iki galo nepažinus: jis patiriamas individualiai, kaip fenomenas, kaip ieškojimas žydų aukso arba Fontano raktų, kad būtų galima „atrakinti“ vandens čiurkšlę, mušančią nepaaiškinama jėga ligi pačių debesų. Miesto gyvenimo ritmai, o šiuo atveju Kauno fenomenas, tikrai primena fontano purslojimą (beje, fontanas – viena iš Kauno ikonų, šalia stumbro, Prisikėlimo bažnyčios bokštų, upių santakos ir Laisvės alėjos): iš pažiūros nykus kaip paprasta sunkvežimio padanga arba kaip ir visi niūrūs žmonės, bet giliai požemio vamzdžiuose, nelyg giliai krūtinėje, riaumoja, krūpčioja putojančio vandens vitališka, irracionali (nepaaiškinama) jėga – užgniaužtas užmirštas vaikystės (pradžių pradžios) džiaugsmas ir šventės ilgesys. Kaunas tikrai gyvybės semiasi iš savo „vaikystės“ mito ir paryžietiško karnavalo atminties.

Šie probėgšmais pasklaidyti literatūriniai Kauno mito variantai galutinio atsakymo nepateikia. Kauno tema – tai neišsemiamas tapatybės, miesto ir šiuolaikinio mito tyrinėjimas. Keistą statusą Lietuvos kontekste (Laikinoji sostinė, amžinai antras, konservatorių ir kriminalų miestas) turintis miestas menkai reflektuoja savo istoriją. Tai tarsi miestas be pradžios pasakojimo, be šaknų, dirbtinai sukurtas. Todėl jo dirbtinė steigtis, Lietuvai netekus Vilniaus 1919 m., ir sklandus, nors ir trumpalaikis suklestėjimas tarpukariu vėlesnio žlugimo ir amžino nuomario perspektyvoje atrodo kaip miesto „aukso amžius“, mitinė pradžia, Edenas, kuris paradoksaliai buvo ištremtas iš miesto, ir liko stovėti tik Kaunas. Tačiau miesto šlovingos praeities, paryžietiškos šventės ir kartu irracionalumo, kaimiškumo mitas tebegyvuoja, jį palaiko įvairių formų pasakojimai: socialiniai tyrimai, publicistika, ypač literatūra. Jį nuolat papildo, tikslina, pagrindžia ir šių dienų aktualijos, kurios, rodos, kaip užburtos klojasi aplink mito užduotą trafaretą, M. Zingeris pasakytų – aplink fontaną.

 

Nuotraukos iš www.facebook.com/Tarpukario.Kaunas?fref=ts

 

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*