Vertėjas G.Pulokas: „Verčiu tik tai, kas įdomu man pačiam“ 0

Rūta Šetikaitė
www.kamane.lt, 2013-05-20
Vertėjas G.Pulokas. Juliaus Kelero nuotrauka.

Pirkėjai, besidžiaugiantys ką tik išleista užsienio autoriaus knyga, dažnai nė neatkreipia dėmesio į vieną svarbiausių personų, padėjusių kūriniui išvysti dienos šviesą, – vertėją. Apie nematomą vertėjo darbą šnekučiuojamės su Gediminu Puloku, padedančiu skaitytojams atrasti dar daugiau rusų ir anglakalbių rašytojų knygų.

 Papasakokite, kaip pradėjote versti tekstus: kas pastūmėjo, kurios kalbos pirmiausia ėmėtės?

Versti šį bei tą pradėjau veikiau savo malonumui, bet tai nebuvo kažin kokie „rimti“ darbai – tiesiog nedideli tekstukai, vienaip ar kitaip mane patį sudominę. Daugiausia iš anglų kalbos. Pamažu į rankas pakliūdavo ir kokie nors nedideli užsakymai – tai tam, tai anam vis prireikdavo išversti kelis puslapius, ir tiek. Vėliau studijuojant vienas dėstytojas leido pasirinkti – parašyti referatą tam tikra tema arba išversti iš anglų kalbos į lietuvių dalykinį straipsnį (jo manymu, „pergromuliavęs“ tekstą į kitą kalbą studentas gauna nemažai naudos, nes būna priverstas gerokai rimčiau įsigilinti į verčiamą tekstą, nei gilintųsi vien tik jį skaitydamas). Pasirinkau išversti dalykinį tekstą – vertimas dėstytojui patiko, skatino tuo užsiimti ir toliau. Tad po truputį, tarsi savaime, ir įsisukau į šią veiklą. Likimas pakrypo taip, kad trejus ar ketverius metus daugiausia verčiau įvairius su informacinėmis technologijomis susijusius tekstus – kompiuterines programas (tiek vartotojo sąsajas, tiek žinynus), ISO standartus ir pan. Tačiau tuo pat metu, turėdamas laisvo laiko, išversdavau šį bei tą veikiau dėl savęs – grožinės literatūros tekstukus, kuriuos vėliau išspausdindavo „Literatūra ir menas“ ar „Šiaurės Atėnai“. Tai buvo Charleso Bukowskio eilėraščiai (iš anglų) ar, tarkim, Sergejaus Dovlatovo apsakymas (iš rusų), na, ir visokie kitokie „dalykai“. Tiesiog norėjosi, kad nuo techninių tekstų ar nuo kitų vertimų, atliekamų grynai dėl uždarbio, per daug „nenudurnėčiau“ – versti grožinę literatūrą kažkaip visada traukė labiau.

„Išmokti“ versti galima tik verčiant (tas pat galioja kalbant apie bet kokį darbą). Kitaip tariant, tobulėti galima tik dirbant, o ne sėdint ir krapštant nosį. Tarkim, žvelgdamas į prieš dešimt ar dar daugiau metų savo verstus tekstelius, dabar matau, kad neretai juos dar reikėtų gerokai pataisinėti, nors anuomet atrodė, jog viskas ten gerai. Taip pat svarbu, kad šalia būtų žmonės, kurie nurodytų klaidas ar duotų patarimų. Man pasisekė, nes tokių žmonių šalia visada būdavo.

Ar galite juos įvardyti?

Pirmiausia tai, matyt, daugelis gyvenime sutiktų žmonių (nebūtinai vertėjų ar redaktorių), su kuriais bendraujant plėtėsi akiratis – tai ir įvairiu laikotarpiu įvairius kursus universitete dėstę dėstytojai, ir šiaip smalsesni bičiuliai. O jei reikėtų specifiškiau įvardyti, tai būtų vyresnysis mano brolis Kęstutis (taip pat vertėjas, tačiau labiau besispecializuojantis versti žodžiu), vėliau – pirmųjų mano verstų knygų redaktoriai – Saulius Repečka, Vitalija Pilipauskaitė, Ingrida Tatolytė. O šiaip esu dėkingas visiems mano vertimus redagavusiems redaktoriams – antra pora skvarbiai į rankraštį pažvelgiančių akių visada yra būtina. Minėjau, kad kurį laiką prieš imdamasis knygų esu vertęs ir su informacinėmis technologijomis susijusius tekstus, tad šiuo atveju ir kaip žmogui, ir kaip vertėjui itin daug davė bendravimas su puikiai kalbą jaučiančiais informatikais – Gintautu Grigu, Valentina Dagiene. Gal skambės paradoksaliai, tačiau net ir techninius tekstus verčiant sukaupta patirtis pasirodė esanti be galo naudinga dirbant kito pobūdžio darbus. Taip pat yra (ar buvo) bent pora dešimčių vertėjų, iš kurių mokiausi neakivaizdžiai – tiesiog skaitydamas jų vertimus. O kadangi tokių yra ne vienas ir ne du, tai gal konkrečiai jų visų geriau nė neįvardysiu.

Kaip į jūsų rankas patenka kūriniai? Ar juos renkatės pats, ar gaunate užsakymus iš leidyklų?

Įvairiai. Kartais pasiūlau pats, kartais pasiūlo leidyklos. Šiaip ar taip, imu versti tik tokias knygas (jei kalbame apie knygas), kurios pačiam atrodo įdomios. Kita vertus, ne tiek daug tų knygų kol kas esu išvertęs. Šiek tiek daugiau nei dešimt. Nes ne vien vertimais gyvenime užsiimdavau.

Verčiate tiek poeziją, tiek prozą. Ar galite palyginti šiuos vertimų tipus? Kas viename ir kitame jums atrodo sudėtingiausia?

Dėl poezijos  – esu vertęs tik Ch.Bukowskio ir vieno tokio pusiau bytniko Haroldo Norso eilėraščius. Ir tik tokius, kurie rašyti verlibru. Sudėtingiausia tiek verčiant prozą, tiek eilėraščius atrasti aukso viduriuką – išlaikyti pusiausvyrą tarp tam tikro „pažodiškumo“ gerąja prasme ir nuotaikos, keliamų įspūdžių atspalvių, pagrindinės minties.

Ar kada mąstėte, kokių tekstų ar autorių niekada neverstumėte?

Viena vertus, jei jausčiau, kad vieną ar kitą tekstą gerai, adekvačiai išversti mano blauzdos per skystos, tai tokio teksto versti nesiimčiau. Kita vertus, nebūčiau linkęs imti versti ir kokio nors visiško niekalo – nesinorėtų eikvoti gyvenimo tam, kas neįdomu ir kvaila.

Vienas geriausiai įvertintų jūsų vertimų – Jimo Carrollo „Krepšininko dienoraščiai“ (leidykla „Kitos knygos“). Ar  laikytumėte šį vertimą pačiu geriausiu savo darbu?

Manau, kad taip. Bent jau iki šiol. Skaityti šį vertimą gana lengva ir smagu (bent jau taip sako knygą „čiupinėję“ pažįstami žmonės), tačiau šiam rezultatui pasiekti turėjau sudeginti bene daugiausia pilkųjų ląstelių ir pritrinti daugiausia nuospaudų ant užpakalio. Tai – dienoraščių forma parašytas romanas, knygos pagrindinis veikėjas – kasdienes savo patirtis ne visai konvencine kalba fiksuojantis problemiškas paauglys. Būtent slengo gausa verčiant šį romaną ir kėlė didžiausius iššūkius. Stengiausi įsivaizduoti, kaip ši knyga (ar veikiau joje vartojama kalba) būtų atrodžiusi, jei autorius ją būtų rašęs lietuviškai. Mėginau prisiminti įvairius kasdienės kalbos posakius, kuriuos vartodavo mano karta vyresnėse mokyklos klasėse (beje, būtent slengas kiekvienoje kalboje, manau, yra pats nepatvariausias dalykas; tarkim, prieš kokius dvidešimt metų buvo tikrai daugybė posakių ar žodžių, kurie dabar jau beveik nebevartojami, tačiau atsirado begalė naujų). Dalį slengo (nedaug) versdamas tiesiog sugalvodavau (nors gal veikiau ištraukdavau iš pasąmonės jau užmirštus dalykus?),  bet stengiausi, kad viskas skambėtų natūraliai, organiškai ir būtų lengvai perprantama. Kita vertus, buvau net ėmęs fiksuoti ir gatvėse ar kavinėse netyčia nugirstus įdomesnius pasakymus ar žodžius, kurių vieną kitą irgi panaudojau versdamas. Buvo, tarkim, ir tokių žodelyčių, kurie angliškai yra visiškai konvenciniai, pvz., „bus“ arba „school“ (na, jie vienskiemeniai, todėl anglakalbiams paaugliams nėra tikslo ieškoti jiems pakaitalų ar „išsidirbinėti“ juos trumpinant), tačiau knygos kontekstas ir nuotaika reikalavo, kad versčiau „autikas“, „mokšė“. Žodžiu, tokie štai dalykai.

Kasmet Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga steigia vertėjų antipremiją. Kaip vertinate šį „apdovanojimą“? Ar tarp pažįstamų vertėjų esate pastebėjęs vertėjų šarlatanų?

Vertinu teigiamai, tai skatina šiuos „garbingus“ apdovanojimus gaunančias leidyklas pasitempti, o sykiu atkreipia visuomenės dėmesį, be kita ko, ir į tai, koks svarbus vertėjo vaidmuo. Nors gaila, kad vertėją  skaitytojai pastebi tik tada, kai jis būna prisidirbęs, o kai vertimas geras, tai paprastam žmogui nelabai ir rūpi, kas knygą vertė. Bet juk iš esmės grožinės knygos vertėjas yra ir savitas jos bendraautoris. Kita vertus, Vertėjų sąjunga stengiasi populiarinti ir gerus vertimus, ir tam skiria kur kas daugiau dėmesio nei antipremijoms. Tik dėl suprantamų priežasčių antipremijos žmonėms sukelia didesnį susidomėjimą.

Prasti vertimai nėra vien tik Lietuvos ir vien tik šio laikotarpio problema. Štai neseniai Česlovo Milošo „Gimtojoje Europoje“ aptikau pastebėjimų, kad prieškario Vilniuje prekiauta gausybe vienadienės vertės romaniūkščių, kurių vertimas į lenkų kalbą būdavo pobaisis. Arba, tarkim, pažįstami maskviečiai leidėjai yra man minėję, kad „Haris Poteris“ į rusų kalbą yra išverstas iš tiesų prastai.

Žinoma, save gerbiančios, ilgas tradicijas turinčios Vakarų leidyklos šitaip „chaltūrinti“ sau neleidžia. Tačiau leidyklų ir leidyklėlių visur yra daug ir įvairių.

O su vertėjais šarlatanais tiek akivaizdžiai, tiek neakivaizdžiai susidūręs esu. Tačiau šiuo atveju pasakysiu tik tiek, kad kiekviena profesija turi savo šarlatanų. Didesnė problema ta, kad atsiranda užsakovų, kurie per savo neišmanymą tokius šarlatanus samdo.

Kaip išvis atrodo vertimų rinka – pasitaiko konkurencijos tarp vertėjų?

Jei jos šiais laikais ir esama, tai ji minimali. Knygų vertimas – ne ta veiklos sritis, kurioje žmogus galėtų uždirbti milijonus... Tad ir „muštis“ čia nėra labai dėl ko. Didžioji dalis dėmesio vertos grožinės literatūros vertėjų savo darbą dirba veikiau iš meilės knygoms (kad ir kaip banaliai tai skambėtų), o ne ieškodami sotesnio kąsnio, juo labiau kad yra daugybė kitų veiklų, kuriomis užsiimant tie kąsniai būtų kur kas sotesni. Spręsdamas iš savo patirties, galiu pasakyti, kad santykiai tarp literatūros vertėjų yra veikiau kolegiški. O jei kur nors tarp kieno nors kartais ir perbėga juoda katė, tai, mano galva, būna susiję ne tiek su kažin kieno neva rezgamais „sąmokslais“, o veikiau su atskirų žmonių psichologija. Manau, svarbiausia, kad kiekvienas vertėjas turėtų savitą vidinį cenzorių, kuris jam neleistų prisiimtų darbų daryti atmestinai.

Papasakokite apie savo įkurtą leidyklą „Knygius“. Kokie motyvai paskatino atidaryti naują leidyklą pačiame krizės sūkuryje? Nebuvote patenkintas knygų pasiūla?

Na, šią leidyklėlę buvau įkūręs skatinamas didelio noro ir gal net trupučio avantiūrizmo – kaip tik buvo jau įsisiūbavusi krizė. Iš pradžių atrodė, kad tai tinkamas laikas išlįsti tokiam tarsi ir Pilypui iš kanapių, kai didesnės leidyklos mažino savo darbo apimtis. Tačiau vėliau pasirodė, kad krizė užsitęsė gerokai ilgiau nei įsivaizdavau.

Ar išvis įmanoma mažai, neseniai įkurtai leidyklai rasti vietą Lietuvos rinkoje?

Rasti vietą buvo įmanoma, tačiau net ir ją radus knygų pardavimo apimtys, nors ir neblogos, tačiau nebuvo tokios, kokių norėjosi (pirmosios dvi knygos, su kuriomis „Knygius“ startavo, buvo Woody Alleno „Diagnozė: nepakaltinamas“ ir Mindaugo Milinio „Afganistano kariai“, vėliau leidinių atsirado ir daugiau), todėl ilgainiui nutariau šią leidyklą vis dėlto „užraukti“. Beje, knygų rinka iki šiol tebėra vienas iš nedaugelio sektorių, kuris nuo krizės pradžios Lietuvoje tebesitraukia. Vidutinis knygų tiražas, palyginti su 2007 m., yra sumažėjęs beveik perpus (o juk mažėjant tiražui automatiškai didėja kiekvienos atskiros knygos kaina, pirkėjams ji atrodo per didelė, šitaip darosi užburtas ratas), per metus išleidžiamų knygų pavadinimų – maždaug trečdaliu. Pinigų, kurie visame šiame sektoriuje bendrai apsisuka per metus, yra sumažėję gerokai daugiau nei perpus. Tad gyvenimas kol kas ne rožėmis klotas ne tik mažiems leidėjams, bet ir dideliems. Nuoširdžiai darosi įdomu, kaip atrodys knygų leidyba Lietuvoje po kokių 3 ar 4 metų...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*