Rūtos Naujalytės „peyote“ astrologija 0

Parengė Dovilė Stirbytė
www.kamane.lt, 2013-05-28
Rapolas - darbų vykdytojas, 2008, 235x130, karoliukai, peyote vėrimas.

Rūta Naujalytė – jauniausios kartos menininkė, 2008 m. baigusi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto (VDA KDF) tekstilės magistrantūros studijas.

Studijų metu menininkės žvilgsnis ir fotokameros objektyvas fiksavo statybininkus. R. Naujalytės dėmesį patraukė darbininkų išvaizdos panašumai bei pasikartojantis elgesys. Menininkės stebėjimo rezultatas – didelio formato, peyote karoliukų vėrimo technika atliktas kūrinys „Rapolas – darbų vykdytojas“.

Pastaruoju metu menininkė domisi astrologija: savo kūriniais autorė kvestionuoja populiarioje žiniasklaidoje paplitusias horoskopų prognozes bei zodiako ženklų aprašymuose pasitaikančias priešpriešas. R. Naujalytės kūriniams būdingos sarkastiškos intonacijos – darbai kritikuoja masinės žiniasklaidos kanalais keliaujančią informaciją, jos suformuotų stereotipų klišes.

Šiuo metu R. Naujalytė kuria ciklą „12“. Tai – jos draugių (daugiausiai menininkių) horoskopų simboliais grįsti portretai. Jį autorė pristatys rudenį vyksiančioje Kauno bienalėje, programos „Jaunųjų menininkų projektai“ kontekste. Apie šį ciklą ir kitus menininkės kūrybos momentus kalbame su R. Naujalyte.

Kada susidomėjai menu ir kūryba?

Kiek prisimenu, jau nuo ankstyvos vaikystės vis kažką kurdavau, tik tuomet dar nežinojau kaip tai įvardinti. Po vidurinės mokyklos baigimo išvykau į Londoną, kur praleidau porą labai turiningų ir prasmingų metų. Grįžusi į Lietuvą įstojau į Vilniaus dailės akademiją Kauno dailės fakultetą. Pamenu, blaškiausi tarp tekstilės ir stiklo specialybių – visgi pasirinkau tekstilę.

Ar studijų metu susidūrei su menininkais, kurie turėjo įtakos Tavo kūrybai?

Visa VDA KDF tekstilės katedra buvo ir tebėra nuostabi. Daugiausiai teko dirbti su menininke Lina Jonike. Ji vadovavo mano magistro baigiamajam darbui: davė visišką laisvę ir labai gerų patarimų.

Nuo 2008 m. pradėjai eksperimentuoti peyote karoliukų vėrimo technika. Kuo ši technika ypatinga? Nuo ko viskas prasidėjo? Kodėl karoliukai?

Peyote vėrimo technika – pati paprasčiausia, ją naudoja indėnai. Šia technika galima atlikti plokštuminius ir tūrinius objektus. Ji gana dėkinga kuriant fotorealistinius kūrinius.

Studijuojant magistrantūroje giminaičiai likvidavo sandėlį ir atidavė apie 8 didelius maišus įvairiausių spalvų plastmasinių karolių (tokiais karoliais maždaug 80-aisiais puošėsi moterys...). Jų turėjau tikrai labai daug, tad sugalvojau panaudoti kūryboje. Pirmas darbas, kurį sukūriau naudodama karoliukus, buvo objektas: jais apklijuotas statybininko šalmas. Vėliau ta pačia tema kūriau ir savo magistrinį darbą „Rapolas – darbų vykdytojas“.

„Rapolas – darbų vykdytojas“ – didelio formato fotorealistinis iš karoliukų „nuaustas“ statybininko portretas. Kodėl būtent statybininkas?

Ruošiantis magistrantūros baigiamajam darbui kartu su vadove L. Jonike diskutavome apie įvairiausias temas. Kaip tik tuo metu Kaune buvo statomas „Akropolis“, kur zujo gausybė statybininkų. Nuo to ir prasidėjo mano susidomėjimas šia tema. Atkreipiau dėmesį, jog statybininkų aprangos detalės ir tam tikri išvaizdos bruožai kartojasi: languoti marškiniai, šalmas, ūsai, netgi jų veido struktūra man pasirodė panaši. Darbininkai poilsio minutėmis būna pasirėmę ranka, prisėda dažniausiai su cigarete…Pastebėjusi tokius dėsningumus, pradėjau juos dokumentuoti ir rinkti jau užfiksuotus vaizdus. Iš surinktos nemažos nuotraukų kolekcijos išsirinkau vieną fotgorafiją ir pagal ją, fotorealistine maniera, iš karoliukų suikūriau šį darbą.

O kodėl Rapolas?

Dar prieš sukuriant „Rapolą”, iš medžiagos siuvau taip pat statybininką, kurį pavadinau  „Eriku”, todėl pasirodė, kad ir šiam personažui reikia duoti vardą. Juolab, kad su šia nuotrauka teko gyventi gana ilgą laiką. Negaliu pasakyti, kodėl jį pavadinau būtent šiuo vardu (šypsosi). Iš tiesų, net nenumanau, koks yra tikras šio žmogaus vardas. Statybininką užfiksavau Vilniuje. Šiuo metu Rapolas irgi yra Vilniuje, galbūt jie susitiks (šypsosi).

„1981/03/09“ yra Tavo autoportretas, veidrodiniu principu peyote vėrimo technika sudėliotas iš įvairių, pagal tavo gimimo datą atrinktų horoskopų simbolių. Kodėl apskritai atsigręžei į astrologiją? Gal tai susiję su konkrečiu gyvenimo įvykiu?

Astrologai siūlo horoskopais pradėti savo dieną, ieškoti vyro pagal „tinkamą“ zodiako ženklą, laikytis dietos pagal žvaigždes, tikėti, kad dangaus kūnai nulemia mūsų likimus. Pradėjus domėtis horoskopais, gali nuo jų ir nebeatsitraukti... Žmogui, gimusiam po kuriuo nors ženklu, priskiriamos tam tikros vieno arba kito ženklo savybės. Laikui bėgant žmogus bent iš dalies tuo patiki, horoskopai jį veikia pasąmoniniame lygmenyje. Net ir marketingo specialistai, rinkdamiesi tikslines grupes, pasitelkia į pagalbą horoskopus. Zodiako ženklas tarsi suteikia mums iškirtinumo, nors iš tiesų – tai yra tik dar viena priemonė mums parduoti produktą. Toks skirstymas į 12 ženklų mus tik suniveliuoja, paverčia bendra mase.

Darbe „1981/03/09“ – iš gimimo datoje užkoduotų simbolių veidrodiniu principu sudėliojau asmeninį portretą: vaizdu grįstą savo horoskopą. Šis veidrodžio efektas, atspindintis vieną ir tą pačią pusę yra mano gana sarkastiškas požiūris į šiuolaikinių „astrologų“ kuriamą kiekvieno iš mūsų asmeninę istoriją.

Pasigilinus į šį, iš įvairių horoskopų (vakarų, rytų, gėlių, medžių – D.S.) sudėliotą portretą, pamatytume, kad jis – įvairiaspalvė mozaika, susidedanti iš charakterio ir būdo bruožų aprašyumų, kurie neretai semantiškai net prieštarauja vienas kitam.

Man gana juokinga, kuomet, net ir išsilavinusių žmonių kompanijoje, vis nuskamba tas klausimas: „Koks tavo zodiako ženklas?“ ir pan. Tada suvoki, kad horoskopai dalyvauja mūsų gyvenime ir jį vienaip ar kitaip veikia (gali daryti įtaką). Tokių apmąstymu kontekste ir gimė šio darbo tema.

Rudenį vyksiančioje Kauno bienalėje pristatysi ciklą „12“, kurį sudaro tavo draugių (daugiausiai menininkių) horoskopų simboliais apipinti portretai. Kaip atsirinkai portretų herojes? Kodėl vien tik moterys?

Sukurti savo dvylikos draugių astrologinius portretus sumaniau neatsitiktinai. Remiantis įvairiais tyrimais, apie 75 % astrologinių skaitytojų yra moterys. Pradėjusi vykdyti projektą, paprašiau draugių atsiųsti savo fotografijų: jau tada galėjau pradėti sudarinėti jų charakterio savybes, mat kiekviena reagavo labai skirtingai. Be to, pastebėjau, kad vieni ženklai dominuoja, o kitų pažįstu vos keletą. Taigi, kyla klausimai, ar visos bendrosios horoskopų savybės pritaikytos masei išties atspindi mus? Kiek tai yra realu, o kiek – vien tik atsitiktinumas?

Šio ciklo herojės – gana žinomos ir nesunkiai atpažįstamos Kauno menininkės. Jų vardai išliks anonimiški (jeigu žiūrovai neatpažins iš karto), ar visgi jas įvardinsi?

Manau, kad šalia portretų pateiksiu tik jų gimimo datas, nes ši informacija konkrečiai siejasi su tuo, kas pavaizduota. Visa kita priklausys nuo žiūrovo.

Koks santykis tarp kūrinių technikos ir temos?

Horoskopai ir karoliukai, mano manymu, labai dera, nes yra kičiniai, paviršutiniai, tad technika čia padeda atskleisti ir paaštrinti bendrą idėją. Iš daugybės spalvotų karoliukų sudėliotas paviršius sustiprina kritišką požiūrį į horoskopus.

Gal gali pasidalinti, kokie autoriai Tave domina, įkvepia? Kodėl?

Nėra taip, kad turėčiau kažkokių konkrečių autorių sąrašą, kurių kūrybą sekčiau ir semčiausi iš jų įkvėpimo. Kai susidomėjau karoliukais, man buvo įdomios menininkės Lizos Lou kūrybinės idėjos, tuomet žavėjo jos kūrinių formatai ir temos, bet paskutiniu metu jos kūrybos neseku.

Dviems spektakliams esi sukūrusi kostiumus. Ką Tau reiškia ši kūrybos sritis?

Draugė, kuri tuo metu studijavo režisūrą, pakvietė sukurti kostiumus spektakliui „Nuogas karalius“ (rež. N. Ivančik, Vilniaus mažasis teatras, 2008 m.). Dar teko kurti kostiumus spektakliui „Sapnai“ (rež. K. Glushajev, Kauno valstybinis dramos teatras,  2008 m.). Tiesą sakant, ši sritis manęs labai nesužavėjo. Gana sudėtinga, kai reikia dirbti su itin mažu biudžetu...

Žinau, kad gana dažnai keliauji. Gal gali papasakoti kokį įsimintiną momentą iš savo paskutinių kelionių?

Neseniai teko lankytis Ispanijoje. Kaip tik tuo metu Pablo Picasso muziejuje Malagoje veikė didelė jo kūrybos paroda. Didžiausią įspūdį paliko mažiuko (kūdikėlio) P.Picasso marškinėliai, kurie buvo ypatingai dailiai ir kruopščiai išsiuvinėti. Negalėjau nuo jų atitraukti akių. Juokinga, bet meno šedevrai liko antrame plane...

Gal gali išskirti problemas, kurias matai Lietuvos meno lauke? Ką siūlytum keisti, kad būtų kitaip?

Labai lengva tiesiog sėdėti ir bambėti. Jeigu pastebi problemas ir nori, kad kažkas pasikeistų, tai reikia imti ir daryti.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*