Kauno menininkų namų profesionalaus meno žinių portalas
Eiti prie turinio
Dailininkas Antanas Dubra, šiemet kartu su Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriumi Šarūnu Dateniu apdovanoti Auksiniu scenos kryžiumi Jaunojo menininko kategorijoje už spektaklio vaikams „Gaidelis pinigautojas“ sukūrimą Menų spaustuvėje. Vos prieš kelias savaites Antanas, atėjęs į premjerą Nacionaliniame dramos teatre, žvalgėsi, kokios į spektaklį rinksis žvaigždės, o visai netrukus, to paties teatro fojė jau jis yra fotografuojamas žurnalistų, jo lakonišką padėkos kalbą transliuoja Nacionalinė televizija.
Tad kol per daug vandens dar nenutekėjo, kol kasdienybė niekdarių kryžiuočių mizoginiško kraujo dar galutinai nenuplovė, o karingos barbarų sakmės vis dar kaitina kraują, siūlau užmesti akį į mano personalinės „Auksinių scenos kryžių“ komisijos darbo išklotinės nuotrupas, kurias kiek saviironiškai pavadinsiu ištraukomis iš „kryžiuočio dienoraščių“. 796
Tad kol per daug vandens dar nenutekėjo, kol kasdienybė niekdarių kryžiuočių mizoginiško kraujo dar galutinai nenuplovė, o karingos barbarų sakmės vis dar kaitina kraują, siūlau užmesti akį į mano personalinės „Auksinių scenos kryžių“ komisijos darbo išklotinės nuotrupas, kurias kiek saviironiškai pavadinsiu ištraukomis iš „kryžiuočio dienoraščių“.
Recenzijomis kritikas kalbasi ir su kūrėjais, pačiu teatru. Jis tampa savotišku stebėtoju, agentu, kuris „centrui“, t.y. visuomenei (bet ir teatrui) drįsta – ir privalo – pasakyti, kad tas teatras ar tas spektaklis vertas dėmesio, o anas jau senų senovėj remiasi komercinio teatro principais, kuria pramogą. 2
Recenzijomis kritikas kalbasi ir su kūrėjais, pačiu teatru. Jis tampa savotišku stebėtoju, agentu, kuris „centrui“, t.y. visuomenei (bet ir teatrui) drįsta – ir privalo – pasakyti, kad tas teatras ar tas spektaklis vertas dėmesio, o anas jau senų senovėj remiasi komercinio teatro principais, kuria pramogą.
Kritika mutavo, ji tapo reklamos, viešųjų ryšių arba tokios „teatro literatūros“ dalimi, kai spektaklis tėra akstinas reflektuoti savo požiūrį į pasaulį. Tačiau kritikas šiandien, kaip niekada stipriai jausdamas savo nereikalingumą, neturėtų pasiduoti apatijai ar cinizmui ir pradėti iš savo požiūrio taško niekinti spektaklį, kuris esą jį iškankino. Tokie momentai kritikai neprideda nei prestižo, nei suteikia pasitikėjimo. 1
Kritika mutavo, ji tapo reklamos, viešųjų ryšių arba tokios „teatro literatūros“ dalimi, kai spektaklis tėra akstinas reflektuoti savo požiūrį į pasaulį. Tačiau kritikas šiandien, kaip niekada stipriai jausdamas savo nereikalingumą, neturėtų pasiduoti apatijai ar cinizmui ir pradėti iš savo požiūrio taško niekinti spektaklį, kuris esą jį iškankino. Tokie momentai kritikai neprideda nei prestižo, nei suteikia pasitikėjimo.
